Buvusi Gargždų seniūnė: „Miestui noriu sėkmės“
Gargždų miesto seniūne nuo 2019 m. rugsėjo mėnesio dirbusi Indrė ŽIEDIENĖ vakar atsisveikino su savo darbščiu kolektyvu. Kabinete išrikiuotas atsisveikinimo puokštes Indrė ir graudindamasi, ir su šypsena pavadino „mano raudų siena“. Beveik šešerius metus gyvenusi miesto problemomis ir džiaugsmais ji savo apsisprendimu paliko postą: „Esu reikli gyvenimo kokybei. Supratau, jog man pačiai reikia permainų.“
– Kuo labiausiai džiaugiatės savo darbo kadencijoje?
– Galvoju, kad mano, kaip seniūnės, misija buvo ne tik gėles sodinti. Kažką reikėjo šiuo laikotarpiu ir gargždiškių dūšiose pasodinti. Tikiu, kad niekas be reikalo nevyksta. Labiausiai mylėjau darbą su žmonėmis. Džiugina miestiečių iniciatyvos, kai jie skambina, tariasi, siūlo. Jautiesi smagiai, kai matai, kokie mūsų žmonės gyvybingi, kūrybiški, ypač tie, kuriems reikia daugiau pastangų įdėti, kad būtų laimingi.
– Tikriausiai išeidama pagalvojote, ir kas dar nespėta padaryti?
– Visada lieka nepadarytų darbų, ypač, kai toks dinamiškas darbas ir didelis veiklos baras. Niekada nebuvau kategoriška terminams. Miestas yra gyvas organizmas: vienuose procesuose sekasi geriau, kituose – prasčiau, objektyvios aplinkybės klostosi ne visada taip, kaip gali numatyti. Žinau, kad dalyvaudama konkurse seniūnės pareigoms sakiau, kad norėčiau pasikeitusio vaizdo mūsų centrinės dalies, tarp Klaipėdos ir Žemaitės gatvių. Šio kvartalo kiemai šaukiasi remonto, tiesiog bado akis. Ten gyvena nemažai vyresnio amžiaus žmonių. Pasikalbėdavau su jais susitikusi alėjoje, gyventojai mūsų ryškūs, turi visokių poreikių. Vadovams tenka viską subalansuoti, sustyguoti. Ir gargždiškiams sakydavau, kad Klaipėdos rajonas didelis, viskas dėliojama prioriteto tvarka, tikiu, ateis ir mūsų eilė. Ir iš seniūnės pareigų išėjusi „sirgsiu“ už šį reikalą: tas kvartalas vis tiek bus sutvarkytas.
– Iš seniūnės pareigų apsisprendėte išeiti pati, nelieka kažkokių nuoskaudų?
– Ne, čia nėra jokių dramų. Žinoma, per pastaruosius du mėnesius Gargžduose pasklido visokių versijų. Žmonėms juk neuždrausi kalbėti. Penktadienį atsisveikinome su rajono vadovais, meras įteikė padėką. Susitikime sakiau, kad seniūno darbo vieta yra tokia, kad gali ilgai ir patogiai gyventi, tačiau yra tam tikrų sąlygų. Esu atidi gyvenimo kokybei ir ne iš kokių nors savanaudiškų paskatų: turime rūpintis savimi, siekti balanso, pasverti, įsivertinti pajėgumus ir siekiamybes. Tikrai nepatyriau jokio spaudimo išeiti. Meras klausė, kas buvo tas paskutinis lašas? Tokio konkretaus slenksčio nebuvo. Žinoma, savivaldoje yra įvykę visokių pokyčių, bet aš nežiūriu dramatiškai, žinau pati, ko man gyvenime reikia.
– Ką Gargždams palinkėtumėte?
– Gargždus noriu matyti gyvybingus, kad sektųsi. Noriu, kad čia gyvenantys žmonės rastų būdų susitarti, kaip kartu gyventi: ar labiau su išvystyta struktūra, ar ne. Gargždiškiai yra labai reiklūs, o aš dėkoju už pastabas, pastebėjimus, bet tuo pačiu norėčiau, kad miestiečiai išmoktų labiau įsitraukti į bendrą miesto veiklą, taptų brandesni. Pavyzdžiui, dažniau susitiktų miesto talkose, gal šiemet rožyną sodindami, kaip pernai žalumynų alėją Klaipėdos gatvėje prie pušelių.
– Kokių patarimų turėtumėte būsimam seniūnui (-ei), kokių savybių jis (ji) turi turėti?
– Kiekvienas turi savo matymą, savo savybes. Seniūnui, kaip bet kuriam kitam vadovui, svarbu matyti žmonių potencialą. Neskubėti… Nemažai gyventojų paskambina bardamiesi, tačiau kai kalbiesi, aiškiniesi su žmogumi, tai dažniausiai pasirodo, kad jam reikėjo tik pokalbio. Tarp visų infrastruktūrinių, ūkinių reikalų seniūnui reikia nepamiršti žmogiško ryšio. Tada lengviau, kai pačiam reikia į kažką atsiremti. O seniūnui irgi reikia palaikymo iš gyventojų, iš rajono.
– Gal atskleisite savo ateities planus?
– Tiesiog dabar neturiu jokių didelių planų. Noriu gerai praleisti vasarą, pasidžiaugti savo namais, šeima, skirti laiko savo poreikiams. Harmonijai. O rudenį ieškosiu naujo darbo. Gal tai truputį avantiūra.
Kalbėjosi
Vilija BUTKUVIENĖ
Simos ULVIKIENĖS nuotr.
