Cyrulėlis jau gieda, ar džiugins jo giesmelė ir kitąmet?
Kalėdų proga iš vienos Vakarų pasaulio šalies didmiestyje gyvenančios pažįstamos gavau neįprastą, bet šiuo metu, pasirodo, madingą dovaną. Tokią dėžutę, kuri nuo judesio pragysta vieno ar kito paukštelio balsu. Klausaisi iliuzinės giesmelės ir manaisi besiilsintis lyg gamtoje po medžiu. Užsienyje dabar populiarios įvairios modernios daržovių ir žalumynų auginimo dėžės ir spintelės, tiesiog imituojančios mini daržą bute ar ant palangės. Kaip man pasisekė, pamaniau, kad salotas ir petražoles galiu auginti tikroje lauko lysvėje, o aplink gieda tikri, ne išgalvoti paukščiai.
Puikusis pavasario pranašas
Tikrą pirmą vieversio čirptelėjimą šiemet išgirdau per Vasario 16-ąją, nedrąsus paukštelio pasisveikinimas šventinę nuotaiką pakylėjo dar labiau.
Kasmet vieversiai pasirodo vis anksčiau, paliudydami nenuneigiamą faktą, kad dėl šiltėjančių žiemų vasario 24 dieną tuojau bus per vėlai skirti vieversio sutiktuvėms.
Visam kuršių kraštui Baltijos pajūriu Lietuvoje ir Latvijoje vieversys – tai cyrulis. Taisyklingai lietuviškai sakytina dirvinis vieversys, bet įvairiose Lietuvos vietose vadinamas vyturiu, voversiu, vyturėliu. Kiekvienoje kalboje pabrėžiama, kad šis paukštelis – laukų gyventojas.
Puikusis pavasario pranašas nėra didelis, tik šiek tiek didesnis už naminį žvirblį, kūnelio ilgis 16–18 cm. Patinėlis sveria 30–45 g, patelė – apie 25–38 g. Vieversys priklauso žvirblinių paukščių būriui, vieversinių šeimai ir turi dar kelis kitus giminaičius. Lygutės Lietuvoje sutinkamos dažniau, o didysis trumpapirštis vieversys, pilkasis trumpapirštis vieversys, kuoduotasis vieversys, raguotasis vieversys Lietuvoje sutinkami retai. Prieš keletą metų mūsuose pirmą kartą užregistruotas paprastasis stepinis vieversys, kurio artimiausia perimvietė yra Ukrainoje.
Giedorius rūpinasi genais
Iš žiemojimo vietų Afrikoje ir pietų Europoje pirmieji parskrenda patinėliai ir tuojau ima ieškoti vietos būsimai vasaros rezidencijai. Nusižiūrėję tinkamą vietą jau nuo ankstyvos aušros apie tai giesmele praneša galimiems konkurentams. Giesmelė labai ypatinga, joje nuo 160 iki 460 ir daugiau skiemenų, greita, labai kintanti, sunkiai pakartojama.
Dažnai plasnodamas sparnais paukštelis vos ne vertikaliai kyla į padangę iki 50, o kartais net iki poros šimtų metrų, o tada giedodamas sklendžia žemyn. Nuo kelių minučių iki pusvalandžio ir net ilgiau trunkanti giesmelė – meilės dovana patelei, nes ji turės nuspręsti, kurio giedoriaus genai bus pratęsti.
Vieversių patelės į perimvietes sugrįžta gerokai vėliau ir negaišdamos laiko ieško vietos lizdeliui. Ideali vieta – žolynai, neaukšti pasėliai, dirvonai, dykvietės, arimai. Lizdelį suka iš sausų žolių stiebelių, šaknelių ar smulkių lapelių gilioje duobutėje ir gerai paslepia po žolių kuokšteliu. Deda 3–6 pilkai žalsvus taškuotus kiaušinėlius, peri 11 parų, mūsų gamtinėmis sąlygomis išveda dvi vadas. Jaunikliai gali palikti lizdą ir savarankiškai išgyventi po 18–25 parų nuo išsiritimo.
Įamžintas net elementoriuje
Vieversys kaip ir lakštingala už savo skambią ir džiaugsmingą giesmelę, esą jam dovanotą paties Dievo, labiausiai apdainuotas ir išaukštintas poetų. Jis laikomas jaunystės, laimės, džiaugsmo simboliu, o ankstyvą rytmetį pakirdusius ne veltui lyginame su vyturiu.
Mūsų protėviai su gamta turėję žymiai tvirtesnį ryšį tikėjo, kad pavasario šilumą ant savo sparnų parneša paukščiai, kuriuos kas pavasarį atsiunčia deivė Paukštė. Šios deivės pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė.
Kol didžioji Lietuvos gyventojų dalis gyveno kaimuose, su vieversio parskridimu buvo siejama nemažai burtų, darbų, sukurta priežodžių, pastebėjimų. Deja, didžioji jų dalis dabar jau pamiršta. Vyturys mūsuose įamžintas ir vyriškame varde, ir šeimos pavardėje. Iš M. Gylienės ir L. Jakubauskienės sudaryto elementoriaus „Vyturėlis“ praėjusiame šimtmetyje visa Lietuva mokėsi skaityti, su vyturio vardu siejami knygų, draugijų, vaikų darželių, gatvių ir kt. pavadinimai. Ilgus metus gyvavo šio vardo leidykla, galiausiai uždaryta, vėliau atgimusi skaitmeninės jaunimo bibliotekos internete pavidalu.
Be gailesčio pasmerkti
Ne taip seniai daugelyje šalių vieversiai medžioti maistui ir pramogai. Prancūzijoje vieversiai medžiojami iki šiol, kasmet čia nušaunama iki 180 000 paukštelių, o naudojant tinklus ir gaudykles per metus nugalabijama apie 370 000 šių giesmininkų. Turint galvoje, kad vyturių populiacija dėl intensyvios žemdirbystės Europoje mažėja labai sparčiai, tai labai smerktinas elgesys.
Kita paukščių žudikė yra Malta, per kurią driekiasi pagrindiniai migruojančių paukščių keliai. Nepaisydama įvairių Europos Sąjungoje galiojančių sparnuočių apsaugos įstatymų, Maltos vyriausybė ir toliau leidžia salos gyventojams šaudyti ir kitaip žudyti migruojančius paukščius. Kiekvieną pavasarį balandžio mėnesį tris savaites vyksta intensyvi praskrendančių paukščių medžioklė, kurios metu, Maltos paukščių stebėtojų organizacijos duomenimis, viename kvadratiniame kilometre nušaunama, sugaunama ir kitaip sunaikinama apie 7 000 įvairių sparnuočių.
Šią liūdną statistiką galiu paliudyti savo nuostaba ir šoku, patirtu vieną rudenį kelionės po Maltos salą metu, kai pamačiau daugybę tinklinių spąstų ir juose besiblaškančių vargšų didesnių ir visai mažučių, žūčiai pasmerktų mūsų mylimų sparnuočių.
Nesuarkime paskutinio pabarėlio
Europoje labai mažėja ne tik vieversių, nes vis intensyviau ūkininkaujama, naudojama daugiau chemijos produktų, dėl to sunaikinamos natūralios paukščių perimvietės ir įprastinis maistas. Neberadę tinkamos vietos perėti, paukščiai lizdus suka pasėlių laukuose įrėžtose traktorių vėžėse, kuriomis pasėlių priežiūros tikslais važiuojantys traktoriai sutraiško lizdavietes ar jauniklius.
Ganyklose intensyviai ganomi gyvuliai sutrypia lizdavietes, kelis kartus šienaujamos pievos nepalieka galimybių išvesti bent vieną jauniklių vadą.
Jungtinėje Karalystėje, Karališkosios paukščių apsaugos draugijos surinktais duomenimis, vieversių skaičius nuo 1972 m. sumažėjo 75 proc., o iš prieš tris dešimtmečius apskaitytų paukščių kiekio telikę vos 10 nuošimčių. Viena svarbiausių tokio sunykimo priežasčių – ūkininkavimo pokyčiai. Dabar Jungtinės Karalystės ūkininkams rekomenduojama laukuose palikti neužsėtus plotelius, už tai jie skatinami išmokomis. Tokiuose tarpuose vieversiai galėtų susisukti lizdus, tačiau daugelis britų ūkininkų į visas žaliąsias idėjas numoja ranka.
Vietoje Jungtinės Karalystės galėtume įrašyti bet kokią kitą Europos šalį, taip pat Lietuvą, – situacija nebus geresnė. Jei kai kurioms paukščių rūšims galime padėti iškeldami inkilus, vieversėlio tas negelbės, nes jam reikia plotelio žemės. Jei norime pavasariais dar ilgai džiaugtis miela vyturio giesmele, nesuarkime paskutinio pabarėlio, palikime jį kiškiui, paukšteliui, varliukui pasislėpti, tegul tenai žydės ramunės ir katilėliai. Ir perės mūsų pavasario pranašai vieversėliai.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
