„Dilis group“ įkūrėjo istorija: nuo juodadarbio Anglijoje iki bendrovės direktoriaus Lietuvoje
Sunku patikėti, kad UAB „Dilis group“ direktoriui gargždiškiui Linui DIRGĖLAI teko kažkada išgyventi Anglijos gatvėse su keliais svarais kišenėse, pajausti visą paletę emigracijos tamsių spalvų. Skaudžios patirtys vyro nesužlugdė, atvirkščiai – užgrūdino. Šiuo metu jis vadovauja UAB „Dilis group“, kuri jungia tris kompanijas, užsiimančias statybomis, bendradarbiaujančiomis su Amerika, Suomija, Švedija ir kt. „Dilis group“ ne kartą buvo pripažinta kaip viena iš stipriausių bendrovių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Kaip susiklostė knygos verta gyvenimo istorija, Linas sutiko papasakoti ir „Bangos“ skaitytojams.
Teko miegoti gatvėje
– Linai, papasakokite, kokioje šeimoje augote, galbūt verslumą paveldėjote?
– Mano tėvai nebuvo turtingi, paprasta ekonominė darbinė klasė. Aš baigiau Klaipėdos technikos tuometę mokyklą, buvau antras pagal pažymių vidurkį. Tačiau mokslų nebetęsiau, nes reikėjo finansų skirti ir sesers studijoms. O paskolų mokslams tuo metu nebuvo.
Dėl genetikos, manau, daug pasiėmiau iš senelių, verslumas yra paveldimas, o ne išmokstamas. Seneliai niekada nepripažino komunizmo, buvo krikštyti. Jie pasiekė maksimaliai, kiek galėjo, nepriklausydami partijai.
– Į Angliją tradiciškai, kaip ir kiti lietuviai, išvykote laimės ieškoti?
– Taip, ieškojome geresnio gyvenimo. Anglijoje buvome eiliniai juodadarbiai, per dvejus metus pakeičiau 16 darbų! Ten išgyvenau XXI amžiaus vergovę. Galima sakyti, kad buvau parduotas, paliktas likimo valiai, teko miegoti ir gatvėje, kur dar vietos lietuviai apvogė. Laimei, pavyko išsaugoti pasą. Anglijoje teko dirbti ir laukuose po 14 val. Dirbau, nes norėjau užsidirbti, vidinis užsispyrimas neleido grįžti namo basam. Tačiau sąlygos buvo baisios: tave naktį paima, 3 val. veža autobusiuku į laukus, po to naktį parveža, kur kambary dar su 8 darbininkais gyveni. Vyrai, moterys – kartu. Kambario langas išdužęs, tai nusiplėšiau užuolaidą ir miegojau, nes tuo metu jau niekas nesvarbu – esi tiek pervargęs. Tave net išleidžia apsipirkti tik į tam tikras parduotuves. Tačiau atėjo laikas, kai pasipriešinau, tuomet kaip šunį išmetė. Tu stojiesi ir eini toliau, ieškai, bandai. Laimei, atsirado, kas priglaudė, darbo pasiūlė. Šiek tiek užsidirbau ir grįžau į Lietuvą. Pagrindinis bagažas, kurį parsivežiau iš Anglijos, tikrai ne uždarbis, o išugdyta valia, supratimas, ko turi siekti, kaip nori gyventi.
Pastebėjo ir įvertino švedai
– Jūsų specializacija – automechanikas, tačiau galiausiai įsitvirtinote statybų srityje?
– Savo duoklę kaip automechanikas atidaviau Gargždų „Motore“, tačiau norėjosi geresnio gyvenimo. Tuo metu prasidėjo aukso amžius statybose, tad nusprendžiau pabandyti. Pradėjau dirbi nedidelėje Klaipėdos kompanijoje, buvau pagalbinis darbuotojas, kuris aprūpindavo mūrininkus. Man buvo garbė dirbti su tais vyrais, tikrais savo srities profesionalais. Jie matė, kad esu motyvuotas, man nesvarbu, koks darbas, tu turi jį atlikti gerai. Manęs gali ir niekas netikrinti, tačiau man svarbu darbo kokybė. Jei padarydavau klaidą, išgyvendavau, dirbdavau, kol pataisydavau. Kolegos įvertino mano atsidavimą, motyvaciją ir pasisiūlė išmokyti mūryti, nes, kad ir koks geras pagalbinis statybų darbininkas, niekada neuždirbsi tiek, kiek mūrininkas. Stengiausi, kiek galėjau, mokiausi. Buvau labai lojalus darbuotojas, jei reikėdavo ir naktį kažką patikrinti, padaryti, iškart būdavau pirmose gretose. Dabar kitokie laikai, jei paprašysi savaitgalį už dvigubą atlygį padirbėti, dauguma atsisakys.
– Statybų sektoriuje Lietuvoje Jums puikiai sekėsi, tačiau užklupusi krizė pakišo koją?
– Iš tiesų atsidūriau Darbo biržoje. Statybos stojo. Mano išsilavinimas buvo automechaniko, o didžiausia patirtis statybose, tai apsunkino darbo paieškas. Tad maždaug prieš 15–17 m. išvažiavau į Skandinaviją, Švediją. Septynerius metus dirbau vienoje kompanijoje, buvome kaip samdoma darbo jėga, tačiau mane pastebėjo patys švedai, kurie prižiūrėjo savo objektus. Įvertino mano, kaip lyderio, savybes, įgūdžius statybose ir pan. Būtent Švedijoje įgijau solidžiausios statybų patirties, tačiau dirbau negailėdamas savęs. Kol vyrai po darbo ilsėdavosi, aš toliau analizuodavau konstrukcinius mazgus, kad turėčiau ką kitą dieną pasakyti, patarti. Pamažu tapau darbų vadovu, dirbti fizinį darbą man net nelikdavo laiko, kol visiems viską išaiškini, viską suplanuoji. Tačiau vadovai lietuviai nieko nenorėjo girdėti apie atlyginimo kėlimą, galiausiai priėjome konflikto ribą ir aš išėjau. Galėjau toliau tiesiogiai kontaktuoti su švedais, tačiau to nedariau, manau, tai yra nerašytas verslo etikos kodeksas. Aš nenorėjau kurti savo gerovės per kitų galvas. Grįžau ir įkūriau „Dilis“ kompaniją. O jau visai kita švedų kompanija susisiekė su manimi, prasidėjo projektai. Dirbome ir Japonijoje, projektų yra Suomijoje, Amerikoje ir pan.
Smogė pandemija ir karas
– Kaip darbdaviui dabar pačiam tenka ieškoti darbo jėgos. Kokias pagrindines problemas išskirtumėte šioje srityje?
– Vadinamuoju aukso amžiumi pas mus dirbo apie 150 darbuotojų. Pagrindinė problema, kad visiems rūpi, kiek gausiu, o daugiau niekas neaktualu. Mums svarbu, kad darbuotojas gautų orų atlyginimą, tačiau jį reikia užsidirbti, ne visiems tai savaime suprantamas dalykas. Dabar, deja, tokie laikai, kai 9 iš 10 jaučiasi suprantą statybų sritį kaip ir krepšinį. Daugelis įsivaizduoja iškart galį dirbti statybose.
Žinoma, visada yra malonių išimčių. Štai 35 metų vyras įsidarbindamas sakė, kad jį tenkina 1 000 Eur atlyginimas. Tačiau dirbo negailėdamas savęs ir jau pirmą mėnesį gavo dvigubą atlyginimą. Jis mane stebina ir pats yra patenkintas.
– Koks šiuo metu „Dilis group“ kolektyvo dydis?
– Per tris kompanijas – apie 35–40 darbuotojų. Per pirmąją pandemijos bangą stengėmės neprarasti darbuotojų, išlaikėme beveik 100 proc. Tačiau antroji banga parodė, kad nebėra plano B. Norėdami išlikti ir išsaugoti orius atlyginimus kitiems, buvome priversti atsisakyti tos darbo jėgos, kuriai nebematėme vizijos. Juolab kad užsakovai pradėjo nutraukinėti kontraktus, per pirmąją bangą viskas buvo atidedama, o per antrąją – jau nutraukiama. Nutrūkus kontraktams užsienio rinkoje natūraliai supratome, kad situacijai stabilizuotis prireiks laiko, kad vėl užsisuktų tas varikliukas. Pats didžiausias kirtis – prasidėjęs Rusijos karas prieš Ukrainą. Turėjau išsiųsti būrius į laivus jų restauruoti, viskas buvo suderinta. Tačiau tik pasirodė Rusijos žinia apie „specialiąją operaciją“, tą patį vakarą atėjo žinutė iš Suomijos partnerių, kad nepyktume, bet mūsų šalis esą nebe tokia patikima, tad viskas atidedama neribotam laikui. Ši žinia reiškė, jog liekame su 20–30 proc. įmonės pajamų. Tikrai išsilaikome, tačiau tokio būrio darbuotojų nebegalime sau leisti. Dabar ypač orientuojamės į projektų Lietuvoje vystymą. Skandinavijoje, Vokietijoje statybos stabdomos, tačiau Lietuvoje kol kas apsukos nemažinamos.
– Džiaugiatės grįžę gyventi į Gargždus?
– Aš esu gargždiškis, mano žmona Simona taip pat gargždiškė. Anksčiau gyvenome Vilniuje, sostinėje man patogu tvarkyti visus verslo reikalus, tačiau nusprendėme grįžti čia, kur mūsų artimieji, tėvai. Auginame du vaikus – 7 m. sūnų Eriką ir 3 m. dukrą Emą. Gargždai – perspektyvus ir patogus gyvenimui miestas.
Agnė ADOMAITĖ
Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.
