„Dingęs štetlas“: skaudi praeitis jautriai ir įtaigiai kalba šiandienos žmogui
Vos prieš mėnesį Šeduvoje duris atvėręs didžiausias Baltijos šalyse žydų istorijos muziejus „Dingęs štetlas“ jau vadinamas vienu įspūdingiausiu ir geriausiu pasaulyje. Muziejaus kūrėjams šiuolaikiškiausiomis technologijomis pavyko atspindėti visą tarpukario žydų miestelį, jo žmones, likimus. 3 tūkstančių kvadratinių metrų ploto muziejus „Dingęs štetlas“ – tai vieta, kur praeitis kalba šiandienos žmogui – jautriai, moderniai ir paveikiai. Čia kaip niekur kitur įsisąmonini Grigorijaus Kanovičiaus romano „Miestelio romansas“ mintį: „Juk atmintis – tai mūsų bendras stogas, po kuriuo įsikūrę gyvieji ir mirusieji“.
Įkvėpė G. Kanovičiaus romanas
„Visuomenei atvertos muziejaus durys ir pirmieji lankytojai įprasmina visą muziejaus kūrimo procesą, kuriame dalyvavo šimtai žmonių – ekspertų, kūrėjų, istorikų – iš Lietuvos, JAV, Olandijos, Lenkijos, Suomijos, Šveicarijos. Kiekvienas muziejaus lankytojas su savimi išsineštų bent vieną vardą, bent vieną čia gyvenusio žmogaus istoriją. Išsineštų ir atsimintų. Kad tie vardai daugiau niekada nebūtų pamiršti“, – sakė rugsėjo pabaigoje atverto muziejaus „Dingęs štetlas“ direktorius Jonas Dovydaitis. Akcentuojama, kad metus muziejus priima lankytojus nemokamai, tačiau grupėms reikėtų registruotis iš anksto. Yra didelis lankytojų antplūdis. Lankytojams, norintiems muziejų tyrinėti savarankiškai, siūlomi nemokami audiogidai.
Prie šio Lietuvoje dar neregėto masto projekto beveik dešimtmetį triūsė trisdešimt šešios įmonės iš aštuonių pasaulio valstybių. Komandoje buvo net aštuoniolikos tautybių specialistai. Projektą per Šveicarijoje įkurtą fondą „FSU Education Association“ finansavo iš Šeduvos kilusios žydų šeimos palikuonis. Jis pageidauja likti neįvardintas. Viešojoje erdvėje buvo samprotaujama, kad išskirtinis ir itin kokybiškai įgyvendintas projektas galėjo atsieiti net iki 200 milijonų eurų.
Novatoriški muziejaus ekspozicijos sprendimai buvo derinami su žymaus suomių architekto Rainerio Mahlamaki sukurta muziejaus vizija – pastatas primena miestelį, kurio stogų kontūrai iš toli matomi lietuviškame lygumų kraštovaizdyje. Muziejaus pastatas vientisas, tačiau po jo stogu telpa skirtingo tūrio ir aukščio ekspozicijos galerijos, kiekviena įsikūrusi po specialiai jai projektuoto namelio stogu.
Muziejaus ekspozicijos dizainą kūrė JAV dizaino bendrovė „Ralph Appelbaum Associates“ (RAA), kūrusi ir JAV Holokausto memorialinį muziejų. Pasakojama, kad, kurdami „Dingusio štetlo“ ekspoziciją, dizaineriai įkvėpimą rado skaitydami rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus romaną „Miestelio romansas“, pasakojantį apie dar vieną dingusį štetlą – Jonavą. Idėją atkurti dingusį Šeduvos štetlą ne vienerius metus brandino ir su mecenatais ėmėsi įgyvendinti rašytojo sūnus, Šeduvos žydų memorialinio fondo įkūrėjas, poetas, vertėjas, eseistas Sergejus Kanovičius.
Gyveno ir sugyveno greta
Muziejaus ekspozicija išdėstyta dešimtyje galerijų ir prasideda nuo įžanginio filmo, pasakojančio, kaip žydai įsikūrė dabartinės Lietuvos teritorijoje ir ten gyveno iki Pirmojo pasaulinio karo.
Jidiš kalba „štetlas“ reiškia miestelį, kuriame gyvena žydų bendruomenė. Ji gali būti ir nedidelė, tačiau turinti maldos namus, ritualinį skerdiką, kapines ir kitus bendruomenei būtinus elementus. Žodis „štetlas“ šiandien girdimas retai, tačiau prieš daugiau nei aštuonis dešimtmečius Lietuvoje buvo daugiau nei 200 štetlų. Šimtmečiais dvi tautos – lietuviai ir žydai – tuose miesteliuose gyveno ir sugyveno greta, tačiau Holokaustas sunaikino Lietuvos žydus, o nelikus jų, neliko ir štetlų.
Žydų bendruomenė Šeduvoje gyveno daugiau nei 300 metų. Čia jie užsiėmė amatais ir prekyba, teikė gydymo, maitinimo, apgyvendinimo paslaugas, steigė religines ir pasaulietines mokyklas, meldėsi dviejose sinagogose. Žydai diegė inovacijas. Jiems priklausė Šeduvoje veikusi elektros stotis.
Iš Šeduvos laimės svetur ieškoti išvažiavo ne vienas čia gimęs ir augęs žydas šeduvis – ir dabar po visą pasaulį išsibarstę Šeduvos žydų palikuoniai yra gerbiami profesionalai, menininkai, mokslininkai ir politikai. Šeduvos štetle yra Izraelio dabartinio premjero Banjamino Netanyahu, Izraelio buvusio prezidento Chaimo Hercogo šaknys. Iš čia yra kilę prezidento seneliai ir premjero močiutė. Šeduvos žydų palikuonis yra ir Izraelio dabartinis prezidentas Isaacas Hercogas. Jis šių metų rugpjūtį buvo pirmasis oficialus muziejaus „Dingęs štetlas“ svečias. Vėliau buvo dar vienas atidarymas, į jį buvo kviečiami kūrėjų pagalbininkai, rėmėjai. Šioje šventėje dalyvavo ir įžymusis italų tenoras Andrea Bocellis.
Muziejaus ekspozicijos pabaigoje buvę šeduviai, išsklidę po visą pasaulį, filmuotoje medžiagoje dalijasi savo mintimis. Jų pasakojimuose – skaudus išgyvenimas dėl brangių artimųjų likimo, per Holokaustą sunaikintos beveik visos Šeduvos žydų bendruomenės.
Pavadinime užkoduota esmė
Muziejaus „Dingęs štetlas“ pavadinime užkoduota esmė – tai pasakojimas apie tai, ko nebėra ir ko niekada nebebus. Pagrindinis muziejaus pasakojimas, kuriam skirta didžioji ekspozicijos dalis, koncentruojasi į tarpukarį, Antrojo pasaulinio karo metus ir pokarį, o lankytojai kviečiami pasivaikščioti po to laikotarpio Šeduvos štetlą.
Didžiausioje muziejaus galerijoje atkuriama Turgaus aikštė, kuri buvo ne tik prekybos ir kasdieninių susitikimų vieta, bet ir erdvė pilietinėms iniciatyvoms, kultūriniam, sportiniam gyvenimui. Muziejaus lankytojai susipažįsta su Šeduvos žydais per tai, kas yra bendražmogiška: saugumo troškimą, norą suteikti šeimai geresnį gyvenimą, profesinius siekius, tradicijas, kultūrą, svajones ar net atostogų pasirinkimus. Dauguma eksponatų yra sušildomi asmeniniais žydų pastebėjimais, štai kad ir apie atostogų reikšmę. Viename iš stendų pateikiama šeduvio Nodhumo Bermano, 1938 m. aplankiusio Švediją, Suomiją, Latviją, Estiją, laiško ištrauka Hindei Zarkaitei: „Neužtenka tik iš knygų mokytis apie gyvenimą. Reikia pažindintis su įvairias žmonėmis.“ Tarp gausybės eksponatų jaudina ir į JAV migravusios mergaitės atsiminimų knyga, į kurią jai palinkėjimus rašė ir bendramoksliai žydai, ir lietuviai.
„Turgaus aikštėje“ tik spėk dairytis, kiek čia visokių įdomybių. Galerija interaktyviai padeda pasinerti į dingusio štetlo judrią kasdienybę: čia atgyja įvairūs amatai, prekybos ir pramogų vietos, vyksta pasimatymai, kunkuliuoja šeduvių – žydų ir lietuvių – bendras, nors ir nelengvas, gyvenimas. Štai, pavyzdžiui, galerijoje vaizdiniais ir pasakojimais pateikiama, kaip žydų bendruomenėje buvo pasirenkama: darbas ar mokslas? Štetle vyrai ir moterys prekiavo bei amatininkavo drauge. Daugelis pragyvenimui užsidirbdavo siūdami batus ar rūbus. Jų uždarbis buvo menkas. Tik keli gabiausieji vyrai galėdavo tęsti religinius mokslus. Šiuos mokslinčius rėmė tėvai, uošviai, dažnai išlaikydavo žmonos.
Ne tik apie tragediją
Šeduvos, kaip ir visos Lietuvos, gyvenimą tragiškai pakeitė sovietinė okupacija ir po jos sekusi nacių okupacija. Šeduvos žydai 1941 m. vasarą buvo uždaryti laikinoje priverstinių darbų stovykloje, o rugpjūčio 25–26 dienomis naciai ir vietiniai talkininkai vos keli kilometrai nuo Šeduvos esančiame Liaudiškių miške sušaudė 664 Šeduvoje gyvenusius vyrus, moteris ir vaikus – beveik visą žydų bendruomenę. Trys šeimos manė išsigelbėjusios: joms pasiūlė persikrikštyti, tačiau vėliau ir jie buvo nužudyti. Kai kuriuos Šeduvos štetlo gyventojus, rizikuodami savo gyvybėmis, priglaudė ir išgelbėjo vietinis kunigas ir Paluckų šeima. Jie pagerbti Pasaulio tautų teisuolio garbės vardais.
Muziejaus „Dingęs štetlas“ pagrindas yra originalūs istoriniai artefaktai – dalį jų dovanojo ar skolino Šeduvos žydų palikuonys, muziejai ir kitos įstaigos, tačiau kuriant ekspoziciją taip pat buvo pasitelktos itin modernios technologijos ir interaktyvios priemonės. Atskiros muziejaus galerijos turi savo garsus, kartais – kvapus ar net temperatūrą, dalis istorijų pasakojama interaktyviuose dideliuose ekranuose, pasitelkus vaizdo ar garso priemones.
Viena įspūdingiausių patirčių lankytojų laukia „Knygos tautos“ galerijoje, kuri primena sinagogą – ten įrengta instaliacija leidžia pasigrožėti judaizmo kultūriniais simboliais ir garsais. Tačiau labiausiai sukrečianti patirtis kiekvieno laukia muziejaus ekspozicijos pabaigoje: čia kaip ir štetlo gyventojams tenka eiti atkurtu – mirties keliu. Jis primena aukų paskutinius žingsnius iki kraupios egzekucijos Liaudiškių miške. Muziejaus lankytojai lėtai žengia per stiklo grindis, po kuriomis žaliuoja miško paklotė. Einant tamsiu koridoriumi girdisi miško garsai, užuodžiami miško kvapai, o prieš akis atsiveria Holokausto klaikuma: dokumentinio kino juostos, nufilmuotos Šiaulių gete, vaizdai.
Dalis muziejaus istorijų pasakojama pasitelkus kino kalbą – specialiai muziejui buvo sukurti atkuriamosios dokumentikos filmai, pasakojantys vienos Šeduvos žydų šeimos skaudžią gyvenimo istoriją.
„Dingęs štetlas“ – tai gyvas paminklas žmonėms, kurių istorija žiauriai buvo nutraukta. Čia pasakojama ne tik apie Holokausto tragediją, bet ir apie kūrybingą, spalvingą bendruomenę, kuri kūrė Lietuvos miestelių veidą daugiau nei kelis šimtmečius. Muziejaus steigėjai pabrėžia, kad šis projektas skirtas ne tik žydų, bet ir visų lietuvių atminčiai. Antrojo pasaulinio karo metu buvo sunaikinta apie 200 000 Lietuvos žydų. Ši žiauri tragedija – nepatogi istorija, bet šiuolaikinei kartai ją būtina pažinti ir prisiminti.
AUTORĖS nuotr.
Vilija BUTKUVIENĖ „Banga“
