Diskusijai

Garbingas žmogus turi spinduliuoti

Gargždų garbės piliečio vardas prieš trejus metus minint miesto 750-ąjį gimtadienį suteiktas iš Gargždų kilusiam akademikui J. Lankučiui (po mirties), Vilniaus universiteto rektoriui B. Juodkai ir Gargždų parapijos klebonui J. Paulauskui, po metų – literatui J. Kudžmai, pernai – akademikui E. Vilkui ir pedagogui S. Globiui.

 Rajono Savivaldybės mero pavaduotoja Rūta Cirtautaitė „Bangos“ laikraštyje pakvietė diskutuoti, kokiu garbės vardu (miesto, seniūnijos, rajono) tituluoti nusipelniusius rajono gyventojus, kokiais kriterijais vadovaujantis atrinkti geriausius. Savo mintimis apie Garbės piliečio nuostatus pasidalijo žinomi rajono žmonės.

Jovita Skolevičienė, menotyrininkė:

– Manau, jog formuluotė Gargždų garbės pilietis – ribota. Galbūt galėtų būti kelios: Nuopelnas miestui (arba rajonui); Garbę teikiantys miestui; Miesto pasididžiavimas; Vardo įamžinimas; Seniūnijų žmonės. Siūlyti šiems garbingiems titulams gali kiekvienas, tačiau dokumentus ruošti turėtų seniūnija. Jei per 25-erius veiklos Gargžduose ar rajone metus žmogus tapo pastebimas, mano nuomone, jį galima siūlyti pagerbti. Ne visų gimusių, pavyzdžiui, Gargžduose nusipelniusių žmonių veikla susijusi su gimtąja vieta, todėl jie galėtų būti pagerbti kaip Miesto pasididžiavimas arba Garbę teikiantys miestui. Mano supratimu, šių vardų verti broliai kunigas Andrius ir futbolininkas Arminas Narbekovai, rašytojas Petras Dirgėla, menotyros daktarė Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė. Už nuopelnus miestui laikas būtų pagerbti Muzikos mokyklos direktorių Vidutį Normantą, žurnalistę Aldoną Vareikienę, farmacininkę Liuciją Tautkienę. Seniūnijos galėtų rinkti savo bendruomenei nusipelniusius ir garbę teikiančius žmones. Kada įteikti pagarbos ženklus, reikėtų pagalvoti, kad ta diena būtų reikšminga rajonui. Mano nuomone, apdovanoti žemės sklypais tikrai nereikėtų. Galbūt galima atsižvelgiant į profesiją įteikti knygą ar autorinį darbą.

Beje, manau, jog po mirties galima būtų įamžinti nusipelniusių žmonių vardus taip, kaip įamžinome J. Lankučio, I. Simonaitytės. Nepakankamai esame įvertinę švietėjo, literato, kunigo M. Vaitkaus dvasinį palikimą, buvusio rajono vykdomojo komiteto pirmininko D. Karečkos rūpinimąsi miestu ir jo žmonėmis. Gal parko alėją, miesto gatvelę pavadinti jų vardais?

Algirdas Ronkus, Agluonėnų seniūnas:

– Pritariu Gargždų garbės piliečio vardo suteikimo nuostatams. Tačiau kiekviena seniūnija, mano nuomone, gali pagerbti savo labiausiai nusipelniusius žmones, miestas – savo. Agluonėnų seniūnija dar 1980 m. pagerbė prof. Domą Kauną. Pernai Garbės piliečio regalijas įteikėme Petrui Alvydui Treigiui. Jei bendruomenė ir kitąmet pasiūlys vertą Garbės vardo žmogų, svarstysime, tačiau neįsipareigojame rinkti kasmet. Nemanau, kad reikėtų paisyti amžiaus cenzo. Bendruomenės įvertinimas, siūlymas – geriausias nuopelnų, pasiekimų, gerų darbų matas. Tinkamiausias pagerbimo laikas mūsų seniūnijoje būtų Agluonėnų gimtadienis.

Garbės piliečio vardas – garbės reikalas, žmogus savo darbais įeina į istoriją, todėl jokių sklypų, žiedų ir kt. nereikėtų skirti. Nemanau, kad pagerbtiesiems turėtume įsipareigoti iki gyvenimo pabaigos.

Giedrė Mogilaitė, Gargždų muziejaus direktorė:

– Garbės piliečio vardo suteikimo nuostatus būtų galima palyginti su kitų miestų ar rajonų ir savuosius galbūt papildyti. Formuluotę „Gargždų miesto garbės pilietis“, manau, reikėtų keisti. Ar negalėtų būti simbolinis vardas, kuris geriausiai atspindėtų, už ką tas žmogus pagerbtas? Reikėtų paieškoti arba lietuviško, arba lotyniško skambaus žodžio. Garbingas vardas, mano nuomone, galėtų būti suteikiamas tiek Gargždų miesto gyventojui, tiek rajono, seniūnijos. Mano nuomone, reikėtų atkreipti dėmesį į tyliai dirbančius, ramius žmones, kurių pasiekimai nėra labai dideli, nežinomi šalyje, bet tuos žmones gerbia bendruomenė. Gal tai mokytojas, kurį gerbia jo mokiniai. Jei žmogus gimęs Gargžduose ar rajone, net jei čia nebesugrįžta, jis vis tiek mums teikia garbę. Pagerbdami tokį žmogų tarsi primintume jam, kad jis mums reikalingas. Būtų malonu, kad išgarsėję žmonės nebijotų akcentuoti savo kilmės, savo gimtinės. Progų tam yra.

Garbę žmogus pelnosi visą gyvenimą, todėl pagerbti reikėtų siūlyti vyresnius žmones. Ne visi pasiekimai gali būti įvertinti kaip garbė. Jei gyvenimo būdas netinkamas, jo pasiekimai galėtų būti įvertinti kitu vardu – gal pasiekęs, nusipelnęs. Garbingas žmogus turi spinduliuoti. Jis turi būti pavyzdys kitiems. Vieni žmonės pelno padėką, kiti – pagarbą. Jos vertas kaimo šviesuolis, kurio patarimų klausia kaimynai.

Suteiktas garbingas vardas turėtų atsispindėti įteikiamame ženkle.

Nesvarbu, ar būtų pagerbiamas rajono, ar miesto gyventojas, šventė (geresnės progos už miesto gimtadienį nėra) turėtų vykti Gargžduose. Ji būtų iškilmingesnė, svaresnė negu seniūnijose, be to, ženklus įteikia rajono meras. Ar reikalinga apdovanoti pagerbtuosius sklypais? Manau, jog Garbės pilietis turėtų garbingai atsisakyti materialinės naudos. Galbūt galima įteikti skulptūrėlę, autorinį darbą, tauraus metalo medalį, kuris turėtų išliekamąją vertę.

Nuostatuose, mano nuomone, turėtų būti numatyta, už ką Tarybos sprendimu Garbės piliečio vardas gali būti panaikinamas. Tai svarstytų komisija.

Mano nuomone, bent keliolika metų mes nejausime žmonių, kurie verti pagarbos, trūkumo, todėl Garbės vardas galėtų būtų teikiamas kasmet.

Vytautas Rimavičius, Gargždų kultūros centro renginių režisierius:

– Nesiūlyčiau keisti formuluotės. Manau, Gargždų garbės pilietis – tinkamas pavadinimas. Seniūnijos galėtų atskirai rinkti savo gerbiamus piliečius. Progų suteikti Gargždų garbės piliečio vardą galima pagalvoti, bet miesto gimtadienis – tinkama proga. Tik siūlyčiau kokį nors ritualą: gal trimitų garsų, gal romantiškiau būtų pagerbti tuos žmones Minijos slėnyje. Gargždų garbės piliečio vardo vertas žmogus, kuris gali gyventi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, tačiau su gimtuoju miestu sieja glaudūs ryšiai. Manau, jog Garbės piliečio vardas galėtų būti suteikiamas ir jaunam žmogui už ypač didelius nuopelnus, kurie išlieka mūsų miestui kartų kartoms. Už sąmoningą nusižengimą, nusikaltimą Garbės piliečio vardas turėtų būti panaikinamas.

Egidijus Žiedas, „Kranto“ vidurinės mokyklos direktorius:

– Man kyla klausimas, kokį tikslą mes turime rinkdami Gargždų garbės pilietį: ar renkantieji nori pasididžiuoti išrinktojo vardu (B. Juodkos, E. Vilko, J. Lankučio), ar nori pagerbti žmogų visuomenininką, kultūrininką, kuris prisidėjo prie Gargždų puoselėjimo, klestėjimo (J. Kudžma, J. Paulauskas, S. Globis). Manau, kad pastarasis tikslas turėtų būti svarbesnis. Nes faktas, kad žmogus gimė Gargžduose, dar nėra garbės įrodymas. Tad nuostatus reikėtų keisti.

Klaipėdiečiai kasmet renka Metų moterį. Rinkimuose dalyvauja visuomenė. Siūlyčiau Gargždų garbės piliečio rinkimo procedūrą iš valdininkų kabinetų perkelti į rajoninį laikraštį, kuriame būtų išspausdinta kandidato nuotrauka ir trumpas pristatymas. Tai galėtų būti pateikta ir internete. Toks rinkimas būtų viešas ir ugdytų pilietiškumą. Siūlomo žmogaus gyvenimo aprašymą, mano nuomone, turėtų pateikti ne siūlantysis asmuo, o Savivaldybė ar kita institucija. Ilgą laiką gyvenome nerinkdami garbingų žmonių, tad nereikėtų grįžti į tolimą praeitį ir užtektų po vieną išrinkti kasmet. Jeigu renkame Gargždų garbės pilietį, tai įteikimo procedūra turėtų skirtis tuo, jog ženklą įteiktų ne meras, o miesto seniūnas. Galbūt rajono seniūnijos galėtų rinkti savo Garbės (ar kitaip pavadintus) piliečius. Jiems ženklą galėtų įteikti rajono meras.

Po mirties siūlyčiau pagerbti D. Karečką. Nors jis buvo vykdomojo komiteto pirmininkas, manau, daugelis man pritartų, kad tai žmogus – legenda. Daug kas prisimena, kaip jis ir su valytojomis spėdavo pabendrauti, ir viršininkams „velnių duoti“. Daug kas jį prisimena kaip „ūkininką“. Jei kas nors vykdė priešišką valstybei veiklą, tokiam nereikėtų siūlyti suteikti garbingą vardą.

Manyčiau, kad pradinė amžiaus riba galėtų būti 35-eri metai. Garbės vardas – ne Skęstančiųjų gelbėjimo medalis, teikiamas už momentinį poelgį. Garbės vardą reikia pelnyti ilga, kartais net viso gyvenimo visuomenine veikla. Toks yra S. Globis, miesto žalumos puoselėtojas, J. Kudžma, savaime pripažintas autoritetas.

Garbės vardo suteikimas – pilietiškumo akcija, todėl pinigine išraiška dovanų, manau, nereikėtų. Geriau prie ženklo pridėti autorinį menininko darbą.

Parengė Laima ŠVEISTRYTĖ