Diskusijai
Negi neturime žmonių Garbės vardui teikti?
Sukėlė abejonių “Bangos” skaitytojos Aldonos Vareikienės straipsnyje “Kas mums šventa?” pasakyta mintis: „<…>jeigu šiuo metu neturime ar nežinome tokio vardo verto žmogaus, tai gal vertėtų praleisti metus, kitus, užuot jo primygtinai ieškojus tarp esamų ar buvusių nomenklatūrininkų arba populistų…“
<tex>Mano manymu, garbingų žmonių, kurie savo geriausius metus atidavė, kad Gargždų miestas ir apskritai rajonas klestėtų, yra. Reikia skvarbaus žvilgsnio, prisiminti tuos žmones, su kuriais ne vieną pūdą gyvenimo druskos suvalgei. Matyt, turiu teisę kalbėti apie pedagogus, kuriuos pažįstu. Sakykime, buvę Priekulės Ievos Simonaitytės vidurinės mokyklos direktoriai Stasys Jonušis, Irena Brazdeikienė, Veiviržėnų buvusios vidurinės mokyklos buvęs direktorius Stasys Muižė, kurio pastangos lėmė, kad Veiviržėnų vidurinė su iškiliais pedagogais tapo gimnazija, o buvęs Endriejavo vidurinės mokyklos direktorius Antanas Žemgulis pasiūlytas LNK televizijos konkurso “Lietuvos kaimo šviesulys – 2005” nominacijai gauti. Būdamas pensininkas, jis parengė ir išleido gyveniman tris knygas ir ne bet kokias – grožinės literatūros kūrinius. Kiek žmonių su pagarba taria buvusio Gargždų 1-osios vidurinės mokyklos direktoriaus Liudo Jurgulio pavardę. Dvi pedagogės Edita Barauskienė ir Elena Skaudvilaitė yra Lietuvos rašytojų sąjungos narės, leidžia knygą po knygos. Man teko rašyti apybraižą apie Gargždų “Minijos” vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytoją Birutę Grybauskaitę, kuri visą savo gyvenimą atidavė Gargždų miesto sportui, pasirodė talentinga pedagogė, klasės vadovė. Daug gražių muzikinio gyvenimo akimirkų patiriame klausydamiesi Gargždų muzikos mokyklos moksleivių nuotaikingų koncertų, sveikiname pedagogus ir jų moksleivius, sugrįžtančius laureatais iš šalies ir tarptautinių konkursų. Pirmiausia tai mokytojų nuopelnas, bet kilniam darbui nuteikia ilgametis šios mokyklos direktorius Vidas Normantas, kurio pedagoginis meistriškumas atsiskleidžia vadovaujant berniukų chorui ”Klevelis”. Savo straipsnyje paminėjau kai kuriuos pedagogus, jau išėjusius į Amžinybę. Kodėl mes kartais gailime gero žodžio žmogui gyvam esant, kodėl delsiame pripažinti, jeigu jį pripažįsta šalyje ir net užsienyje?
Daug vertingų minčių dėl Garbės vardo suteikimo yra korespondentės J. Surplienės pokalbyje su rajono Savivaldybės mero pavaduotoja Rūta Cirtautaite. Tačiau reikia pripažinti, kad mažas pasiūlymų aktyvumas tiek iš Gargždų miesto ir rajono gyventojų, tiek pačių įstaigų. Tenka girdėti kalbų po to, kai yra suteikiami vardai, jog buvo galima ir tam, ir kitam suteikti, bet kur pasiūlymai? Reikalingas aktyvumas, nes esu įsitikinęs, kad šalia mūsų yra buvę ir yra puikių žmonių. „Ne šventieji puodus lipdo“, – primena lietuvių liaudies patarlė.
Rimtų pastabų dėl Garbės piliečio vardo suteikimo nuostatų lyg ir neturėčiau, tačiau abejoju penktu punktu, kur įrašyta, jog pavieniai asmenys, pasiūlę kandidatą Garbės piliečio vardui suteikti, pateikia asmens gyvenimo aprašymą, nuopelnus, asmeninį indėlį ir t.t. Vieno žmogaus nuomonė gerai, bet įstaigos, kolektyvo žodis turi būti vertas dėmesio ir reikia labai rimtai įsiklausyti, o nerankioti atsitiktines paskalas.
Savo straipsnyje rašiau apie pedagogus, bet ir kitose mūsų gyvenimo srityse yra šviesulių, tai kodėl mums tylėti ir laukti, kai žmones matome, džiaugiamės jų darbais, didžiuojamės jais, kurie stiprina Lietuvą, turtina mūsų kraštą dvasiniais turtais. Gaila, kad mūsų spaudoje, pačiuose didžiausiuose šalies dienraščiuose daug nusikaltimų, gyvenimo purvynų, o kur dėmesys doram žmogui? Man regis, kad laikas pakilti, išsklaidyti tą bjaurasties rūką, tvyrantį virš mūsų, ir pažvelgti į gražų žmogų, kurį išaugino Klaipėdos krašto žemė. Baikime kandžiotis, lipti per kitų galvas ir trypti žmogišką orumą.
Albinas KLIZAS
Rajono Savivaldybės tarybos narys
