Ekraninis autizmas – diagnozė, prie kurios visi turėsime priprasti
Ekranai. Be jų dažnas nebeįsivaizduojame savo gyvenimų. Turėdami kelias laisvas minutes, jas leidžiame prie telefonų ar televizoriaus ekranų. Tokį laiko leidimo pavyzdį rodome ir vaikams. Konsultuoja vaikų psichologė-psichoterapeutė Aistė Urbonavičė.
Vaikai mato – vaikai nori
Sudėtinga neduoti to, kas yra neatsiejama beveik visų žmonių gyvenimo dalis. O ir gali nemažai palengvinti tėvų, turinčių mažų vaikų, kasdienybę. Įdavus į rankas telefoną, pusvalandžiui ar valandai galima šiek tiek atsipūsti ar atlikti namų ruošos darbus. Ramybės siekis tėvus ir suvilioja duoti į rankas telefoną. Ypač jeigu vaikas neramus, dažnai verkia, nuolat nori būti ant rankų, nenori vienas žaisti.
O kur dar spaudimas, jaučiamas iš aplinkos, – dėl verkiančio, neramaus vaiko, kuris mamas verčia jaustis blogomis, nesusitvarkančiomis su savo vaiku. Kad to išvengtų, tėvai ir vėl pasirenka ekraną. Kaip ir patiriant stresą, dėl to, kad vaikas mažai valgo, nusprendžiama jį maitinti prieš ekraną, tuomet vaikas kartais net nebesupranta, kaip pasisotina. Vis dažniau pasigirsta nuomonių, kad gal ekranai yra šių dienų tėvų išsigelbėjimas? Ypač, kai šių dienų mamos patiria tiek daug spaudimo iš aplinkos, kad turi ne tik rūpintis vaikeliu, bet ir grįžti į socialinį gyvenimą, kuo greičiau susigrąžinti kūno formas, rūpintis namais, vyru ir pan. Pasigirsta frazės: „duok telefoną, bus ramesnis“, „mano vaikas užaugo prie televizoriaus, ir viskas jam gerai“, „iš filmukų mano vaikas išmoko skaičiuoti, dainuoti ir pan.“, „jei neduosi telefono, tavo vaikas atsiliks nuo kitų, bus keistuolis, nemokės naudotis“, „šiuolaikiniai vaikai – tai technologijų vaikai“. Tokios pastabos dar labiau gundo duoti telefoną, be to, ekranus pradedama duoti vis mažesniems vaikams, net kūdikiams. Tenka girdėti istorijų apie į lopšius įdedamus ekranus ar laikymą kūdikių prieš ekraną, kai jie dar net barškučio nenulaiko. Bet ar tai gerai?
Kokios ekranų pasekmės?
Kuo daugiau laiko vaikas praleidžia prie ekranų, net nesvarbu, kokių, ar tai būtų telefonas, televizorius, ar planšetė, – tuo mažiau vaikui lieka laiko kitoms veikloms: aplinkos tyrinėjimui, žaidimui, bendravimui su tėvais. Yra žinoma, kad pirmaisiais trimis gyvenimo metais vaiko smegenys vystosi intensyviausiai. O jų vystymasis priklauso nuo dviejų veiksnių: genetikos ir aplinkos. Genetikos pakeisti negalime, bent kol kas, tačiau keisti galime aplinką. Mažų vaikų aplinkoje svarbiausi du aspektai: sensomotorinis tyrinėjimas ir socialinė komunikacija, o šių dalykų ekranai neduoda. Pasyviai prie jų sėdint, prarandamas laikas aktyviai tyrinėti, judėti, ne veltui maži vaikai natūraliai tiek daug juda, nes tai tiesiogiai susiję su vaiko smegenų vystymusi. Negalima nuneigti, kad ekranų poveikis yra. Jie labai stimuliuoja už regimajį suvokimą atsakingų smegenų struktūrų formavimąsi, tačiau tai nėra šiuo atveju gerai, nes tai atliekama kitų struktūrų formavimosi sąskaita, kurios yra itin svarbios normaliai vaiko raidai. Daugiau stimuliuojant regimųjų struktūrų formavimąsi, mažiau stimuliuojamos už socialinius santykius ir kalbą atsakingos struktūros. Ekranai nestimuliuoja ir abipusiškumo, t.y. į jį žiūrėdamas vaikas negauna atsako, taip vaikui lieka mažiau laiko mokytis bendrauti su kitais žmonėmis, tobulinti savo socialumo įgūdžius, mokytis mėgdžioti, kas labai svarbu kalbos vystymuisi.
Taigi, kai nuobodžiaujančiam vaikui paduodamas ekranas, jis pats nebando susirasti veiklos, neskatinamas vaizduotės lavėjimas, kūdikių atveju –aktyvus žinių kaupimas apie supantį pasaulį. Neramūs, verkiantys vaikai, kuriems įduodamas ekranas, kad nusiramintų, tik dar labiau susijaudina, kai ekranas yra iš jų paimamas, ir nesimoko tikrųjų nusiraminimo būdų. Nevalgūs vaikai, maitinami prie ekranų, gali susiformuoti ydingą santykį su maistu, jiems sunkiau pajausti sotumą susidaro sąsaja, kad kai žiūri ekranus, tai reikia ir užkandžiauti. Taigi taip apribojamas aktyvus vaiko leidžiamas laikas žaisti. O maži vaikai žaisdami mokosi, tad išvada – vaikams lieka mažiau laiko mokytis.
Moksliniai tyrimai
Iš kur atsirado terminas „ekraninis autizmas“? Mokslininkai pastebėjo, kad maži vaikai (iki 2 metų), leidžiantys daug laiko prie ekranų (4 valandas ir daugiau), gali pradėti elgtis taip, kaip autizmo spektro sutrikimą turintys vaikai. Tai ir buvo pavadinta ekraniniu autizmu. Vaikai mažiau domėjosi kitais vaikais, žmonėmis, jų kalbos gebėjimai buvo prastesni, kaip ir gebėjimas mėgdžioti. Įrodyta, kad ekranai gali sutrikdyti normalią kalbos ir komunikacijos raidą, padidinti riziką dėmesio ir aktyvumo sutrikimui atsirasti. Bet ar mažas vaikas (iki 2 metų) yra saugus, jei leidžia mažiau nei 4 valandas per dieną prie ekranų?
2022 m. Japonijoje atliktas tyrimas parodė, kad vienerių metų vaikams, kurie leido laiką prie ekranų, sulaukus trijų metų, dažniau buvo diagnozuojamas autizmas, nei tiems vaikams, kurie laiko prie ekranų neturėjo. Tyrime buvo nustatyta, kad tokiems vaikai, leidusiems laiką prie ekranų mažiau nei 1 valandą per dieną, 0,38 karto dažniau buvo diagnozuojamas autizmas, nei neleidusiems laiko prie ekranų visai. O leidusiems laiką prie ekranų daugiau nei 2 valandas per dieną – net 3,48 karto dažniau buvo diagnozuojamas autizmas. Ar tai reiškia, kad ekranai sukelia autizmo spektro sutrikimus? Ne. Autizmo spektro sutrikimai yra genų ir aplinkos sąveikos padarinys. Vienas iš aplinkos veiksnių gali būti laikas, leidžiamas prie ekranų. Tačiau šis veiksnys eina kartu su kitais veiksniais, pats vienas ekranas to nesukelia. Kaip ir minėta, genų pakeisti negalime, aplinkos veiksnius galime keisti ne visus, tačiau galime padaryti du realius pokyčius: riboti laiką, praleidžiamą prie ekranų ir, jeigu galimybės leidžia, iki 2 metų amžiaus vaikai visai neturėtų laiko leisti prie ekranų.
O antras lemiamas aplinkos veiksnys – tai bendravimas su vaiku, atsakinga tėvystė. Atsakingoje tėvystėje svarbiausia ne žaislų gausa, namų tvarkingumas, o kokybiškas leidžiamas laikas su vaiku. Ar ekranų taip niekada ir nebus galima duoti vaikui? Ne, tik reikia palaukti, kol vaikas sulauks bent 2 metų, o tada saikingai bus galima leisti naudotis ekranais. Bet tada gali kilti dar vienas klausimas, o ką vaikams veikti be ekranų? Atsakymas paprastas, tik kartais mums, suaugusiems, atrodo, kad sudėtingai įgyvendinamas, – žaisti su žaislais, vartyti/skaityti knygeles, kalbėtis su vaiku, dainuoti, šokti ir pan. Tik jūs, tėvai, sprendžiate, ar ekrano suteikiama laisvė ir ramybė yra verta jo galimos žalos.
