Elektroninis patrulis – pavojinga naujovė ar viešosios erdvės kultūros garantas?
Lietuvos viešojoje, elektroninėje erdvėje pradėjo veikti policijos inicijuotas e. patrulis. Idėja gimė kaip atsakas į visuomenėje kilusias karštas diskusijas dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo ir Seimo nariui Tomui Vytautui Raskevičiui bei kitiems asmenims, pavyzdžiui, Seimo pirmininkei Viktorijai Čmilytei-Nielsen, sulaukus grasinimų susidoroti. Vienos visuomenės grupės šioje naujovėje įžvelgia galimą pavojų laisvai nuomonės raiškai ir sąžinės laisvei, kitos džiaugiasi, kad neapykantos kalba, patyčios internete bei kitos nusikalstamos veikos pagaliau sulauks griežtesnio teisinio reguliavimo.
Mažiau nusikalstamumo ar mažiau demokratijos
Lietuvos policija pristato e. patrulį kaip naujovę, kuri jau ilgą laiką yra taikoma Vakarų visuomenių viešosiose interneto erdvėse. E. patrulis veikia tokiose valstybėse, kaip Suomija, Švedija, Danija, Vokietija. Pavyzdžiui, Estijoje tokia priemonė taikoma jau penkerius metus. Vis dėlto kyla klausimas, ar pajėgs e. patrulis tapti Lietuvos viešųjų erdvių kokybę skatinančiu ir nusikalstamas veikas užkardančiu veiksniu ar tai tebus kliuvinys laisvai nuomonės raiškai?
Politologas, visuomenininkas ir Valstybingumo studijų centro vadovas Vytautas Sinica teigia, kad e. patrulis tik kliudys laisvai nuomonės raiškai. „Nuomonės raiška nėra tik šiaip žmonių užgaida, tai viena pamatinių konstitucinių teisių, be kurios neįmanoma demokratinė santvarka. (…) Tai, kad tokių praktikų esama ir Vakarų visuomenėse, šiuo atveju, nėra joks pavyzdys. Viena pagrindinių dabartinių Vakarų visuomenių problemų yra vis griežtesnis formalios ir neformalios cenzūros režimas tiek socialiniuose tinkluose, tiek ir žmonių gyvenime apskritai“, – teigė V. Sinica.
Anot politologo, šis politinio korektiškumo režimas stipriai prisidėjo ir prie daug kam netikėto D. Trumpo išrinkimo JAV prezidentu 2016 metais. „Paprasčiausiai kuo labiau suvaržoma žmonių galimybė kalbėti (būtent kalbėti, o ne veikti), tuo labiau visuomenėje kaupiasi nepasitenkinimas. Klausimas tik, kaip civilizuotai jis po to išsiveržia?“ – retoriškai klausė Vytautas.
Vilniaus politikos analizės instituto asocijuotojo analitiko Mato Baltrukevičiaus teigimu, e. patrulio idėja pirmiausia labai nukentėjo dėl to, kad panašiu metu Laisvės partija ir Lietuvos socialdemokratų partija pateikė pataisą, pagal kurią būtų galima plačiau skirti baudas už neapykantos kurstymą, taikant administracinę atsakomybę. „Kadangi virtualaus patrulio idėja pristatyta tuo metu, kai visuomenė diskutavo būtent šiuo klausimu, daugelis nelabai įsigilinę šiuos dalykus ėmė sieti ir įsitvirtino suvokimas, kad pirminė patrulio funkcija ir yra kovoti su neapykantos nusikaltimais“, – paaiškino politologas.
Anot M. Baltrukevičiaus, Lietuvos policijos pristatytas modelis yra labiau orientuotas į tokias veiklas, kaip stebėjimas, ar socialiniuose tinkluose nesiūloma įsigyti kontrabandinių prekių, narkotikų, vairuotojo pažymėjimų ir pan, taip pat stebėti sukčiavimo atvejus. „Šioje srityje tikrai galima pasiekti daug. Ne taip seniai Italijos policija identifikavo ir sulaikė nuo teisėsaugos besislapsčiusį mafijos narį, kuris filmuodavo kulinarinius vaizdo įrašus. Nusikaltėlis buvo identifikuotas pagal tatuiruotes. Taigi elektroninė erdvė tampa vis svarbesnė sėkmingam kriminalistų darbui“, – virtualaus patrulio veikimą komentavo Matas.
Visgi, nepaisant aštrių diskusijų visuomenėje ir Parlamente, jokių naujovių dėl neapykantos kurstymo, šmeižto, garbės ir orumo žeminimo neatsirado – Laisvės partijos ir Lietuvos socialdemokratų partijos pataisų iniciatoriai, pamatę visuomenės reakciją, atsitraukė.
Lemtų diskusijų kokybę
Visgi atsiradęs e. patrulis skatina kelti klausimus apie Lietuvos viešosios erdvės ir viešosios diskusijos kokybę. Dėl Stambulo konvencijos ir T. V. Raskevičiaus tinkamumo eiti Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigas vykusi diskusija dažnai atrodė padrika, kupina emocijų bei stokojanti loginių argumentų. Joje itin trūko gebėjimo plėtoti dialogą, tačiau buvo gausu užgauliojimų, patyčių, netgi grasinimų susidoroti.
„Problema, kad daugelis virtualioje erdvėje jaučiasi taip, lyg ten galiotų kitokios taisyklės ir leidžia sau labai daug negalvodami, kad taisyklės identiškos bet kokiai kitai viešai erdvei. (…) Tikrai nedaug žmonių kreipiasi dėl internetinių komentarų ir ne taip dažnai girdime apie nuosprendžius. Ne visi žino, kad gali ne tik raportuoti socialiniam tinklui, bet ir kreiptis į policiją. Galiausiai tokios istorijos, kaip Arūno Valinsko raginimas susidoroti su LLRA vadovybe, liko nenubaustas ir dabar mes netgi matome to pasisakymo imitacijų. Tai skandalinga ir nepriimtina“, – teigė M. Baltrukevičius.
Anot politologo, jei žmonės matytų, kad galima pasiekti teisingumą ir nubausti kaltuosius, tada ši problema spręstųsi savaime – daugėtų ieškinių, būtų nubaudžiama daugiau žmonių. Dabartinio teisinio reguliavimo tam pakanka. „Taip pat abejočiau ir dėl policijos galimybių deramai įvertinti tokius pažeidimus. Patys žmonės turėtų kreiptis į teisėsaugą, o ne policija imtis iniciatyvos. Juk policija gatvėje nesiklauso žmonių pokalbių ar prevenciškai neatvyksta į atsitiktinių gyventojų namus, kad pasižiūrėtų, ar tikrai nevyksta nusikaltimai. Tad kodėl policija turėtų rašyti „Facebook“ įrašus, jog stebi diskusiją? Juk patys diskusijos dalyviai gali imtis veiksmų ir kreiptis, jeigu mato, kad ribos peržengiamos“, – dėstė politologas.
Anot V. Sinicos, patyčių problemos visuomenėje išgyvendinimas gali būti pasiektas tik ilgu darbu ir geru pavyzdžiu. „Šiandien turime paradoksalią situaciją, kai piliečiai mato nuolatines politikų, žurnalistų, influencerių, net mokslininkų patyčias viešumoje, bet kartu yra vis griežčiau reikalaujama nesityčioti iš konkrečių visuomenės grupių. Vien šio spektaklio dviveidiškumas atstumia“, – problemą įvardijo V. Sinica.
Prevencija ar nuomonės suvaržymai
Viešojoje erdvėje buvo pasirodę dviprasmiškų Lietuvos policijos vadovų – Renato Požėlos, generalinio policijos komisaro, ir Mindaugo Akelaičio, Viešosios policijos valdybos viršininko, pasisakymų apie „netinkamą kalbą“, „netinkamas žinutes“ ir „netinkamus komentarus“, kurie galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Tačiau tokios sąvokos, kaip ir neapykantos kalba, kol kas Lietuvoje nėra apibrėžtos teisiškai. Kita vertus, oficialiai e. patrulis pristatomas tik kaip priemonė, analogiška policijos veikimui gatvėje, tai reiškia kovojanti su įvairiomis nelegaliomis veiklomis – narkotikų prekyba, finansiniais nusikaltimais ir pan.
„E. patrulio veikimas iš tiesų yra didelė dviprasmybė, ne vienas teisininkas tai jau kritikavo. Lietuvoje iki šiol nebuvo (ir manau, kad neturėtų būti) administracinės atsakomybės už žodžius, komentarus. Vadinamoji „neapykantos kalba“ ar šmeižtas yra baudžiami tik pagal baudžiamąjį kodeksą. Tai reiškia, kad pažeidimo faktą turi patvirtinti teismas ir tik teismas, ne policijos pareigūnas“, – teigė V. Sinica.
Vis dėlto, anot M. Baltrukevičiaus, bent jau kol kas e. patrulis neturėtų peržengti savo numatytų veiklos ribų: „Virtualus patrulis jau veikia. Manau, kad tiek pagrįstos, tiek nepagrįstos kritikos banga lems gana atsargų policijos darbą ir koncentravimąsi į sukčiavimą ir kitokius pažeidimus, dėl kurių abejonių neturi niekas.“
Vien netikri policijos profiliai, kuriais buvo siekiama šią idėją pašiepti ir diskredituoti, bei karikatūros, užgriuvusios oficialų Lietuvos policijos puslapį pirmą virtualaus patrulio darbo dieną, turėtų versti Lietuvos policiją atsargiau imtis veiklos, kurioje dviprasmybių itin gausu.
Augustas KALINAUSKAS
