Emigrančių kūryboje stiprus gimtųjų Gargždų pradas

Buvusios gargždiškės Vilma RUZGYTĖ ir Zina VAITKEVIČIENĖ į mylimus Gargždus sugrįžta su kūrybine dovana – poezijos rinkiniu „Sesių Laiškai“. Jungtinėje Karalystėje susikūrusios savo gyvenimus eilių autorės teigia, kad ne vien iš nostalgijos gimtinei, bet ir iš gilesnio savęs pažinimo gimė idėja išleisti pastarųjų dviejų dešimtmečių eilėraščių knygą.

Buvusių gargždiškių Vilmos Ruzgytės ir Zinos Vaitkevičienės eilėraščių rinkinio „Sesių Laiškai“ pristatymas vyks spalio 9 d. 18 val. Jono Lankučio viešosios bibliotekos renginių salėje. Knygos autorės kviečia gargždiškius susitikti nuoširdžiai bendrystei.

Abi sesės kartu išleido eilėraščių rinkinį, kartu ir į „Bangos“ klausimus atsakė.

– Kuo žavėjotės vaikystėje, jaunystėje? Ir visgi kaip pasirinkote išeivijos kelią?

– Jeigu būtų galima pasakyti vienu sakiniu, abi esame dukros, seserys ir mamos. Plačiau tariant – norime prisistatyti jums kaip dvi vakarų Žemaitijos krašto dukros. Užaugome Gargžduose, sudėtingų politinių, socialinių ir kultūrinių permainų kupinu laiku ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metais. Tai turėjo didelės įtakos mūsų dvasiniam, individualistinių idėjų apie save ir pasaulį susiformavimui. Vaikystėje žavėjo pasakos, traukė šokiai, dainavimas ir poezija.

Jaunystės drąsa ir veržlumas buvo natūralus postūmis ieškoti kažko naujo, kažko kitokio ir kažkur kitur. Taip jau susiklostė, kad abi apsigyvenome Jungtinėje Karalystėje. Tad daugiau nei du dešimtmečius su šeimomis gyvename išeivijoje. Kažkuo panašūs yra netgi mūsų likimai – abi auginame po vieną sūnų, rašome eiles, dalyvaujame visuomeninėje veikloje, puoselėjame lietuvišką žodį ir tradicijas.

– Kaip susiklostė Jūsų kasdienybė, darbinė veikla Jungtinėje Karalystėje?

– Galimybė įgyti aukštąjį išsilavinimą pavyko jau gyvenant išeivijoje. Vilma baigė magistrą MA Aberdyno universiteto Politikos ir tarptautinių santykių katedroje, o vėliau ir tiekimo grandinės valdymo magistrą RGU universiteto Verslo kated­roje. O Zina yra baigusi psichologijos bakalaurą Rytų Anglijos universitete.

Derinant šeimos gyvenimą ir darbą, daugiausia tenka dirbti naftos ir dujų pramonės srityje. Išeivija kiekvienam išeiviui yra suprantama savaip. Mums tai kitos, multikultūrinės tautos samprata, ieškojimas panašumų ir skirtumų. Tai pirmiausia duota galimybė į savo kraštą pažvelgti iš toli… Tai gyvenimas ten ir čia.

– Kaip brendo mintis parašyti knygą?

– Ne vien iš nostalgijos gimtinei, bet ir iš gilesnio savęs pažinimo kilo idėja išleisti mud­viejų pastarųjų dviejų dešimtmečių eilėraščių knygą.

Gimtinė – tas pradas, kuris mus traukia visą gyvenimą. Tas stiprus pradas leidžia sugrįžti bet kuriuo metų laiku. Ir mūsų poezijos rinkinį sudaro keturios dalys, po vieną kiekvienam sezonui.

Pavasaris – gimimas. Meilės ir ilgesio gimtajam kraštui persunkta vasara. Ruduo – tai ištuštėjęs lizdas ir amžinos tėvų realijos. Nuotaikingais žiemos eilėraščiais apvainikuojami praėję metai. Visus knygos skyrius jungia nuoširdi laiškų forma. Idėja juos išleisti viename rinkinyje kilo supratus, jog mūsų poezijoje atsispindi panašios šiuolaikiškų išgyvenimų realijos – išsiskyrimas ir meilė, pagarba motinai ir tėviškei, tėvynės ilgesys, taip pat kultūrinio tapatumo ir egzistenciniai klausimai.

– Kaip kilo rinktinės „Sesių Laiškai“ pavadinimas? Kokia yra pagrindinė Jūsų eilėraščių mintis?

– Esminė rinkinio tema – su amžinybe susijęs moters-motinos paveikslas, kuris savitai apibūdinamas vaiko, o vėliau suaugusios dukros akimis. Liepos mėnesį leidyklos „Homo liber“ išleistos knygos „Sesių Laiškai“ pavadinimas tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme yra laiškai… Eilėraščiai jausmingi, juose atsispindi motinos vaidmuo, iš kartos į kartą perduodantis žmogiškąsias vertybes ir tapatybės sampratas.

Kalbėjosi

Vilija BUTKUVIENĖ

Asmeninio archyvo nuotr.

Ilgesys

Nepatikėsi –

Pasiilgau duonos,

Sapnuoju kvapą jos,

Matau laukus rugių.

Mintim aš klaidžioju

Takais ir slėniais,

Kuriuos kadaise mindavom kartu.

Nepatikėsi –

Trūksta man šnekos lietuviškos,

Vaikystės pasakų,

Jaunatviškų eilių.

Ir visa šita lygu pamesta,

Jaučiu: nebeturiu lietaus

rudens

Ir apsnigtų žiemų,

Ir tų pavasarių,

Kai nenorom įsimylėt gali,

Ir jūros gaudesio audroj,

Ir švyturio mirksėjimo tamsoj…

Nepatikėsi –

Pasiilgau liūdesio lietuviško

Su trupučiu kančios

Kaip Aušros Vartuos

Ar Kalvarijos Kalnuos…

Ir tos giesmės,

Ir tos maldos,

Nuaidinčios skliautuos.

Eilėraštis iš V. Ruzgytės ir Z. Vaitkevičienės knygos

„Sesių Laiškai“