Esame istorinių perversmų krašto visuomenės dalis
– Pastaruoju metu Rytų Europos regionas, buvusi Prūsija domina daugelį užsienio mokslininkų, tarp jų iš Kaliningrado universiteto. Po paskutinio karo čia įvyko dideli lūžiai, susikūrė naujos valstybės ir naujos visuomenės, – aiškino S. Pocytė.
Antrasis pasaulinis karas radikaliai pakeitė Klaipėdos miesto ir viso krašto visuomenę. Dabar tai priimame kaip įvykusį istorinį faktą ir, deja, retai pamąstome, kodėl taip atsitiko, o vakarinės rajono dalies vietovėse, Mažosios Lietuvos teritorijoje, kitaip menama istorija, kitokie etnokultūros akcentai.
Migracija per prievartą
Prieš 80 metų čia buvo kitokia gyvenimo tvarka, gyveno kitokie žmonės. Švenčiant krašto šventes kartais dar prisimenami senieji apeiginiai papročiai. Pasikeitęs ir kraštovaizdis. Tik miestelių centruose išlakūs mūrinių bažnyčių bokštai, kaimuose tebestovinčios raudonų plytų buvusios mokyklos, kai kur išsilaikę ūkininkų sodybų statiniai mena Klaipėdos kraštą buvus turtingą ir modernų. Antrasis pasaulinis karas ir pokaris taip pat paženklino politinius, demografinius ir socialinius pokyčius. Tiek šio krašto senbuvių, tiek čia iš kitur persikėlusių žmonių namų ūkiuose ir šeimų struktūroje.
Norintiems geriau susivokti tuose istoriniuose perversmuose padės ką tik Klaipėdos universiteto istorikių ir sociologių Sigitos Kraniauskienės, Silvos Pocytės, Ruth Leiserowitz ir Irenos Šutinienės mokslinių tyrimų monografija „Klaipėdos kraštas 1945–1960 m.: naujos visuomenės kūrimasis ir jo atspindžiai šeimų istorijose.“ Metams baigiantis viena knygos autorių dr. S. Pocytė monografiją pristatė Gargždų visuomenei.
– Mūsų studijoje sukauptų istorinių šaltinių analizė paremta to meto amžininkų pasakojimais su šeimų istorijomis, kupinomis dramatiškų įvykių ir netekčių, sudėtingais ir tragiškais žmonių likimais. Stengėmės išsiaiškinti, kaip po karo formavosi šitas kraštas, kur buvo priversti kraustytis ilgamečiai jo gyventojai, palikę namuose beveik viską, ką užgyveno, – aiškino mokslininkė.
Monografija rašyta ne atsitiktinai. Autorių tikslas – analizuoti šio krašto pokario kasdienybę ir naujos visuomenės formavimosi procesus. Apklausti 97 informantai – išlikę vietiniai senbuviai, atvykėliai iš įvairių Lietuvos vietovių, kitakalbiai iš sovietų Sąjungos, daugiausia rusakalbiai, užverbuoti arba komandiruoti darbininkai uostamiesčio atstatymo darbams.
Naujakuriams buvo pažadėti žemės sklypai, kas tuokart ypač aktualu po karo badaujantiems Rusijos regionuose, taip pat piniginė parama įsikurti. Aplink Klaipėdą buvusiuose dvaruose kūrėsi sovchozai, paliktose ūkininkų sodybose apgyvendintos gausios atvykėlių kitakalbių šeimos. Trūkstant darbo jėgos derliui nuimti valdžia mobilizavo ir aplinkinių vietovių sėslius gyventojus. Archyviniai dokumentai liudija, kad, pavyzdžiui, Gargždų valsčius buvo įpareigotas mobilizuoti 100 darbininkų į Bauškaralės sovchozą, Kretingos valsčius – 80 darbininkų į Kretingalės sovchozą.
Ištuštėjusiame krašte stengėsi įsitvirtinti ir pavieniai migrantai – iš armijos paleisti kariai, vadinami „vilko vaikai“, benamės moterys, nelaisvės išvengę Vermachto kareiviai, sovietų represinių struktūrų persekiojami, besislapstantys ar nuo trėmimo pabėgę, turėję ryšių su partizanais lietuviai, vengiantys stoti į kolūkius žmonės, taip pat stribai bei kitokie represijų vykdytojai, pabijoję susidurti kasdienybėje su jų nuskriaustaisiais. Tarp atvykėlių buvo ir priverstinai darbams į Vokietiją išvežtų žmonių, taip pat getuose ir koncentracijos stovyklose kalėjusių žydų. Taip uostamiestyje kūrėsi naujos mikrobendruomenės. Tik vėliau, pradėjus veikti naujoms mokslo įstaigoms, mieste daugėjo lietuvių, studentų ir mokyklinio jaunimo.
Vietinių beveik neliko
Žmonės kaip motyvą atvykti gyventi į Klaipėdos kraštą minėjo geresnes pragyvenimo, būsto sąlygas, įsidarbinimo galimybę. Kai kurie labai neturtingi, nemokantys apdirbti žemės atvyko tikėdamiesi apsigyventi turtingų savininkų paliktuose ūkiuose ir sodybose, o Klaipėdoje – tuščiuose geruose butuose. Agentai, verbuojantys kitų regionų gyventojus, pažadėdavo ir darbą, ir apgyvendinimą. Įdomu skaityti informantų biografijas. Antai duonkepys iš Joniškio apsišaukė esąs kaminkrėčiu ir dar kaimynus tokiais pristatė. Jiems buvo suteiktas vagonas, į Klaipėdą perkraustytos net septynios tokių „kaminkrėčių“ šeimos ir apgyvendintos kartu viename name. Beje, jie ir dirbo kaminkrėčiais…
– Pastaruoju metu Rytų Europos regionas, buvusi Prūsija domina daugelį užsienio mokslininkų, tarp jų iš Kaliningrado universiteto. Po paskutinio karo čia įvyko dideli lūžiai, susikūrė naujos valstybės ir naujos visuomenės, – aiškino S. Pocytė.
Ir Klaipėdos kraštas karo metu ir po Raudonosios armijos siautėjimo neteko apie 90 proc. populiacijos. Dėl masinės senbuvių evakuacijos karo metais ir pokariu dar mažiau vietinių gyventojų liko po trėmimų į Sibirą ir jų išvykimo į Vokietiją 1958–1960 metais. Taip uostamiestyje ir visame krašte apsigyveno žmonės, nepažįstantys krašto infrastruktūros, nesusiję nei su jo istorija, nei su kultūra ir tradicijomis, todėl sovietmečiu be jokio gailesčio ir supratimo naikintas krašto paveldas, iš viešumos ištrintos regiono kultūros tradicijos. Didelės dalies senbuvių lietuvininkų išvykimas susilpnino likusią bendruomenę.
Praeitis gyva prisiminimuose
Pokariu kasdieniniame Klaipėdos krašto gyvenime neabejotinai telkiantį vaidmenį atliko bažnyčia ir religinės tradicijos. Ne vien senbuviams evangelikams liuteronams, lietuviams katalikams, bet ir rusų sentikiams bei žydams.
Knygoje analizuojami įvairūs migracijos procesai, suformavę naują Klaipėdos krašto visuomenę. Statistiniai duomenys byloja, jog pusė atvykusių į šį kraštą buvo iš Žemaitijos rajonų, apie penktadalis iš Aukštaitijos, dešimtadalis iš Dzūkijos, likęs trečdalis – iš Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų sovietinių kraštų. Archyviniai šaltiniai patvirtina sovietinių represinių struktūrų įsitvirtinimą šiame krašte, nuotaikas ir įtampą tarp naujakurių ir senbuvių, karo belaisvių vokiečių santykius su civiliais, namų ūkių ir šeiminių ryšių formavimąsi, turto nusavinimą, represijas, jaunimo pasipriešinimo okupantams organizacijų kūrimąsi.
Klaipėdiškių repatriacijos ypatumus yra tyrinėję mokslininkai A. Arbušauskaitė, N. Kairiūkštytė, V. Safronovas, R. Kibelka. Buvo apklausti Kuršių marių pakrančių gyventojai Drevernoje, Kintuose, Svencelėje. Įvykius apie karo išgyvenimus vaizdingai yra aprašęs buvęs Vermachto kareivis doviliškis Heinzas Opermanas, pėsčiomis parėjęs iš „Kuršo katilo“…
Ši knyga neabejotinai sužavės daugelį skaitytojų. Ypač tuos, kas domisi senojo Klaipėdos krašto griūtimi ir jo socialine istorija ankstyvuoju pokario laikotarpiu. Kaip teigia mokslininkė, joje surinkti duomenys, atviri autentiški pasakojimai padės suvokti bendrąsias Vidurio Europos pokario tendencijas ir regiono specifinius ypatumus, pakeitusius ir kraštovaizdį, ir gyventojų struktūrą.
Aldona VAREIKIENĖ
A. VALAIČIO nuotr.
