Fotografei pozuoja ne tik žmonės, bet ir gyvūnai

„Bendravimas, pažinimas, tobulėjimas, jaukumas, žaidimas šviesa, siluetais – tai, kas mane labiausiai žavi pasirinktame profesijos kelyje. Kas man patinka nuotraukose? Tikras tikro žmogaus portretas, jo nuotaika ir emocija“, – sako Vilniaus dailės akademiją baigusi ir joje subtilų estetinį vaizdų suvokimą susiformavusi fotografė Dovilė ČIŽAITĖ-JONIKĖ. Į prieš dvylika metų Klaipėdoje „Studio 77“ įkurtą jos fotostudiją neretai užsuka klientai ir su savo augintiniais, tad tenka perprasti ne tik žmonių, bet ir gyvūnų nuotaikas, charakterį, susidraugauti ir užfiksuoti įdomiausias, išraiškingiausias akimirkas.

Nuo vaikystės – tarp gyvūnų

Vaikystėje turėjusi du ponius, 32 papūgas, dekoratyvinių balandžių, žuvyčių, sausumos vėžlį, keletą šunų ir kačių klaipėdiškė D. Čižaitė-Jonikė sako, kad ir dabar mielai augintų visą pulką šunų, kačių ir jūros kiaulyčių. Vis dėlto kol kas ji mėgaujasi vipetų veislės šunytės Rumbos draugija, o susitikusi su tėveliais, kurie turi dvi mišrūnes kalytes (viena iš prieglaudos), pasidžiaugia trijų „damų“ bendravimu. Dovilė su Rumba leidžia ne tik laisvalaikį, ją dažnai galima sutikti ir fotostudijoje, kur kasmet apsilanko kelios katės ir gerokai daugiau šunų. Gyvūnų mylėtoja sako, kad fotografuoti augintinius nėra paprasta, bet be galo smagu: „Gyvūnai visada patenkinti savo išvaizda, neturi jokių kompleksų. Kai šuo jaukiai susisuka ant studijos sofutės, priimu tai kaip komplimentą, kad pas mus jauku ir gera būti.“

16 metų fotografe dirbanti ir laisvalaikiu fotografuojanti Dovilė pirmiausia stengiasi susipažinti su keturkoju „klientu“, pastebėti, kaip jis jaučiasi. „Man labai svarbu, kad šuo ar katė nepatirtų streso, nebijotų studijos apšvietimo. Su kiekvienu iš jų būna labai draugiškas „pokalbis“ dar iki fotosesijos. Kuo dažniau sutinku kažkurios veislės šunį ar katę, tuo labiau suprantu, kokių charakterio ir išvaizdos savybių gali turėti“, – dalijosi pastebėjimais fotografė. Fotosesijoje dalyvauja ir augintinio šeimininkas. Jo vaidmuo, pasak Dovilės, labai svarbus – kalbinti, myluoti augintinį, o prireikus ir prilaikyti, pašukuoti. „O kur dar, pavyzdžiui, pudeliukų kirpimas, kuris gali būti atliekamas vykstant fotosesijai, kad plaukų stilius būtų nepriekaištingas, nes tokio tikimasi iš šios veislės atstovų“, – apie keliamus reikalavimus keturkojų išvaizdai sakė Dovilė, fotografuojanti ir kačių bei šunų veislynų gyvūnus.

Reikia trijų dalykų

„Dažniausiai fotografuojame bendrus šeimininko ir augintinio portretus, dėl kurių ir atvykstama į fotostudiją. Aš taip pat turiu visų savo augintų šuniukų nuotraukų. Kai kurie iš jų jau iškeliavo į amžinuosius medžioklės plotus, tad savo mylimukus prisimename, matome bent nuotraukose…“ – sakė fotografė D. Čižaitė-Jonikė.

Tačiau ar visada žmogaus norai įamžinti augintinį ar su juo įsiamžinti pavyksta? Patyrusi fotografė įsitikinusi, kad bet kurį modelį galima nufotografuoti, reikia tik laiko, kantrybės ir… skanukų. „Katinukai, žinoma, yra retesni svečiai studijoje. Jie nėra įpratę keliauti, būti kitose patalpose nei įprastoje aplinkoje, t. y. namuose. Šunys yra labai dažni svečiai ir daugelis jų puikiai jaučiasi, pozuoja, žaidžia, net pietų miego minutę suspėja pamiegoti“, – šypsodamasi pasakojo Dovilė. Įprastai fotosesija trunka nuo pusvalandžio iki valandos. Fotografė stengiasi, kad būtų ne tik pozuojama, bet ir žaidžiama natūraliai. Tokie gyvūnų portretai jai patys jaukiausi.

Vis dėlto kiekviena gyvūnų fotosesija esanti kupina emocijų ir netikėtumų. Gyvūnai, kaip ir žmonės, turi skirtingą charakterį, nori arba nenori pozuoti, gali būti ir užsispyrę arba labai linksmi. Dovilė prisiminė, kad kažkada teko fotografuoti klientų namuose ir sutikti šeimininkų katę: „Mielai paėmiau ją ant rankų, glosčiau, bendravome gana ilgai, kol atbėgo išsigandę šeimininkai ir ėmė sakyti, kad pirmą kartą mato, jog jų katė – svetimo žmogaus rankose. Pasak jų, katė nekenčia žmonių… Na, man tada arba labai pasisekė, arba turiu kažkokių mistinių galių su visais susitarti.“
Daugiau rūpesčių kilo dėl katės studijoje, kuri sugebėjo pasislėpti, vis dėlto ją pavyko sėkmingai surasti, prisijaukinti ir nufotografuoti. Buvo augintinių, kuriuos labiau už fotosesiją sudomino šiukšlinės turinys, o kai kurie „pažymėjo“ kilimėlius…

Fotografei tenka išklausyti augintinių šeimininkų pasakojimus ne tik apie iškrėstas išdaigas, dingusius sumuštinius, bet ir jautrių istorijų apie gyvūnų ligas, netektis. Užsimezgusios draugystės ir klientų pasitikėjimas malonus Dovilei, o jie vėl atvyksta fotografuotis, kai atsiranda naujų šeimos narių. Nors fotosesijoms metų laikas nėra svarbus, ypač populiaru fotografuotis su šeima prieš Kalėdas, pozuoti ir šventiniams atvirukams.

Nuolatos tobulėjanti, organizuojanti fotografijos kursus ir savo studijoje, daug parodų surengusi Dovilė ne kartą dalyvavo projekte „Ne Brisius“. VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“ projekto idėja užsikrėtė nuo Amerikoje vykusio „Why We Rescue“ ir, gavę idėjos autorių leidimą bei palaikymą, 2014 metų kovą pradėjo analogišką ilgalaikį projektą Lietuvoje. Buvo fotografuojami žmonės su augintiniais, priglaustais iš prieglaudų, gatvės ar išgelbėtais kitais būdais, skelbiamos jų laimingos istorijos. Nuotraukos buvo eksponuojamos parodoje Seime.

Paklausta, ar fotografuoja ir laukinius gyvūnus, Dovilė nusišypsojo, nes net studijoje yra buvę nekviestų svečių iš lauko – keletas paukščių, o pro ketvirto aukšto langus juos dažnai stebi, fotografuoja, turi ir savą „vaikų darželį“ – paukščių lizdą eglės viršūnėje. Vis dėlto įsimintiniausi vaizdai – iš praeities. „Teko studijų laikais gyventi JAV ir sutikti, fotografuoti laukinių žirgų pulką. Šio vaizdo neįmanoma pamiršti…“ – prisipažino gamtos mylėtoja ir fotografė.

Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.