Gargždiškės diena kartais pratrūksta rimuotomis eilutėmis

Poezijos rinkinėlis „Minčių žydėjimas“ iliustruotas pačios autorės Birutės darbeliais. Ji su šypsena sako, kad moka visko po truputį – piešti, megzti, siūti, daryti atvirukus, bet nė vienas gebėjimas netapo jos amatu.

 

„Minčių žydėjimas“ – antroji gargždiškės, „Potekstės“ literatų klubo narės Birutės Raštutytės-Greivienės poezijos knygelė – autorės rankose. Trumpam pokalbiui ant redakcijos sofutės kukliai prisėdusi buvusi pedagogė pripažįsta, kad nesijaučianti didžia poete. Tiesiog tai esantys rimuoti jausmų išsisakymai. Tačiau ji neslepia ir neapsakomo džiaugsmo, kuris ištinka, kai kūrinėliai vėl sugula į naujos knygos puslapius.

– Birute, mane maloniai nustebino Jūsų knygelės dedikacija, skirta sūnui Gintarui už moralinį palaikymą, už leidinio finansavimą. Paprastai lėšų knygelėms leisti prašoma įvairiuose fonduose, net kreipiamasi į politikus.

– Esu laiminga, kad mano trys sūnūs Gintaras, Artūras, a. a Ramūnas visada skatino mano kūrybinius sumanymus: „Mama, tu tik rašyk“. Vienas po kito jie apsiimdavo ir leidybos finansinę naštą. Jų pagalba prieš dešimtmetį išleidau pirmąją eilėraščių knygelę „Pienės pūkas“. Dabar Gintaras dirba Švedijoje, Artūras – Londone. Tad gerą žinią, jog antrasis eilėraščių rinkinėlis „Minčių žydėjimas“ yra jau mano rankose jiems pranešiau telefonu. Gaila, kad dėl užimtumo darbe jie negalės parskristi ir dalyvauti Jono Lankučio bibliotekoje surengtose knygelės sutiktuvėse. Žinau, kad tą vakarą man iš susijaudinimo ir keliai drebės, bet žinau ir tai, kad bus jauku. Juk mano eiles skaitys bibliotekos direktoriaus pavaduotoja Diana Ciparienė, lituanistė Irena Juciuvienė, poetė dituviškė Gerda Jankevičiūtė. Beje, jos kūrybą pati labai mėgstu. Su ja jaučiu sielų bendrystę.

– Iš kur tas poreikis eiliuoti? Gal tęsiate giminės tradicijas?

– Mano tėveliai gyveno Šilalės rajone, Teneniuose, buvo paprasti žmonės – mama siuvo, tėvelis taisė batus. Jie neturėjo didelių galimybių leisti mus į aukštus mokslus, tačiau gerai prisimenu, kad pirmąjį eilėraštį parašiau būdama trečioje klasėje. Žinoma, jis buvo skirtas mamytei. Pokario metais būdama moksleivė, veikiama draugystės su labai patriotiškai nusiteikusia mokslo drauge, buvau prirašiusi penkiolika sąsiuvinių su patriotiškomis eilėmis. Supratusi pavojų visai šeimai, tuos sąsiuvinius vienąkart suvyniojau į rankšluostį ir pakasiau po medžiu. Taip jie ir pražuvo. Savo draugės likimo nežinau, ją visgi suėmė, paskutinį sykį ją mačiau vejamą stribų apie bažnyčią. Penki jos broliai partizanai buvo sušaudyti. Labai skaudu tai prisiminti, dabar jų visų pavardės skelbiamos pagerbimo lentoje Šilalėje.

– Poetų gi visada klausiame apie įkvėpimą. Kaip Jūs susikaupiate rašyti?

– Nežinau, kas tas įkvėpimas, bet būna dienų, kad net kalbėti galiu rimuotomis eilutėmis. Būna, kad visiškai nieko neišeina. Tačiau mano eilėraščiai lakoniški, neištempiu jų iki poemų. Šmėkšteli galvoje koks prisiminimas, patirtas jausmas – ir užrašau. Po vieną kitą posmą mėtosi visuose mano namų kampuose. Visgi dabar pagalvojau, kad galbūt eiliuoti pradėjau jausdama savo kūrybiško dėdės įtaką? Mamytės brolis buvo šmaikštus ir jo surikiuoti žodžiai mums palikdavo įspūdį: „Motušėle, ar gerai, kad mūs paprūdėj auga ajerai?“ arba „Susirinko Mykols Brinkis, sugadino Jonas Linkis“. Dėdė buvo daug prirašęs, savo kūrybos turtus sudėjęs į metalinę dėžę ir taip pat pakasęs po medžiu. Kažkada norėjau rasti, bet man papasakojo, kad ardami traktorininkai tą dėžę rado. Manė – lobis. O pasirodo kažkokie popiergaliai. Tai ir išmėtė pavėjui.

– Mėgstate skaityti? Kokios knygos patinka?

– Esu baigusi pedagoginę mokyklą, Klaipėdos pedagoginiame institute labai norėjau studijuoti matematiką. Bet neišsipildė: kai vežiau dokumentus stoti – pavogė mano rankinuką ir su pinigais, ir su popieriais. Taip ir likau be matematikos studijų, bet užtat literatūra užėmė kasdienę vietą mano gyvenime. Esu prisiekusi mūsų bibliotekos lankytoja ir skaitytoja. Pasirinkusi knygą sąžiningai ją perskaitau iki pabaigos. Nors gal ir nepatiko, bet visose knygose bandau įžvelgti kažką pamokančio ir gero.


Birutė Raštutytė-Greivienė

Pabūkime

Pabūkime drauge

Su žodžiais iš širdies į širdį

Pajuskime, kaip kūnu slenka jaudulys

Pabūkime šalia

Kada aplink perkūnai trankos

Kada Švelnumą ir Gerumą gožia gaudesys.

Pabūkime nuoširdūs

Prisiliesdami prie kito skausmo.

Nesvarbu – jis draugas ar bičiulis tau.

Pabūkime geri –

Negailėdami savo širdies dalelės

Neapsimeskime, kad kito skausmo nematau.

Pabūkim savimi!

Veidų neslėpdami po kauke –

Tegul pavydas nekankina naktimis.

Pabūkime kartu

Tvirtai pečius suglaudę

Rankom susikabinę lyg medžiai šakomis.

Pabūkime…


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių