Gargždiškių siuvėjų įdirbis: kantrybė ir kruopštumas
Buvo laikas, kai beveik kiekvienas kaimas turėjo savo siuvėją. Vis dėlto ir šiuo metu, kai gatavų drabužių pasiūla didžiulė, siuvėjai turi darbo: norintieji originalaus rūbo, įsigiję kokybišką audinį, renkasi siuvėjų paslaugas. Kalbintos šio amato atstovės prisipažino, kad pomėgis, virtęs profesija, pirmiausia reikalauja kantrybės ir kruopštumo, o patirtis įgyjama, klientų pasitikėjimas pelnomas nelengvu triūsu.
Dėl suknelės išstumdė baldus
Gargždiškė Inga Lenkšienė nuo mažens mėgo rankdarbius: siuvinėjo, mezgė. Jos tėvelio mama buvo siuvėja, tad gal tai turėjo įtakos renkantis profesiją. Baigusi Klaipėdoje profesinę mokyklą, Inga kurį laiką siuvo puspalčius, dirbo siuvykloje, tačiau prieš 15 metų susikūrė darbo vietą namuose. Nedidelėje tvarkingoje patalpoje nėra nieko, kas blaškytų dėmesį, tik tai, kas būtina, – siuvimo mašina priešais didelį langą, stalas, ant kurio lygintuvas, o lentynoje – siūlai.
„Pagrindinės klientės – moterys, jos dar siuvasi drabužių, o vyrai tik kelnes patrumpinti atneša“, – šypsojosi Inga, sulaukianti klientų ne tik iš Gargždų, bet ir iš aplinkinių kaimų. Vasarą pasitaiko pasiūti, o dažnai ir pataisyti suknelių, skirtų Pirmajai komunijai, kurių mamos dukrelėms nuperka ir internetu. „Siuvimas nėra pigus, taisyti pigiau. Tačiau yra nuolatinių klienčių, kurios siūdinasi drabužius laisvalaikiui, darbui, rečiau – proginius. Suknelės pasiuvimas gali kainuoti nuo 50 eurų, džemperio – apie 30 eurų“, – pasakojo siuvėja Inga.
Įsimintiniausias Ingai siuvinys – vestuvinė suknelė, dėl kurios teko miegamajame net baldus išstumdyti. Modelis nebuvęs sudėtingas, bet šleifas labai ilgas. Būtent dėl vietos stokos toks užsakymas ir dabar keltų problemų.
Daugelis Ingos klientų atneša drabužių pataisyti: patrumpinti, pailginti, paplatinti ar pasiaurinti, persiūti. „Visi audiniai siuvami skirtingai. Sunku siūti šifoną, šilkas irgi reikalauja daugiau kantrybės“, – be šios savybės savo amato atstovo neįsivaizduojanti sakė gargždiškė. Kantrybės reikia ir bendraujant su užsakovais, nes ne kiekvienas priima patarimus, o kartais net pamoko siuvėją, kaip reikėtų siūti. Inga nesiginčija, o įgytos žinios, patirtis, nuolatinis tobulėjimas, meniniai gabumai ją paskatino kurti savo drabužių liniją. Paslaugas ir siuvinius ji reklamuoja feisbuko paskyroje „Drabužių skrynelė“.
Du kartus per savaitę – pirmadieniais ir ketvirtadieniais – Ingą galima sutikti Gargžduose nešiojančią prenumeratoriams „Bangą“. „Vieną rytą gėriau kavą ir „Bangoje“ pamačiau skelbimą, kad redakcija ieško žmogaus, galinčio mieste išnešioti rajoninį laikraštį. Kadangi siuvėjo darbas sėdimas, pamaniau, kad vaikščiojimas man bus naudingas“, – šypsojosi Inga, per vakarą prenumeratoriams nešdama laikraštį nueinanti iki 15 kilometrų.
Ir siuva, ir taiso
Šiauliuose baigusi profesinę technikos mokyklą Andromeda Kundrotienė 1991 m. Vilniuje technikume įgijo siuvimo technologės specialybę ir atvažiavo dirbti ir gyventi į Gargždus. „Iš pradžių dirbau siuvykloje vadinamajame lakūnų bendrabutyje, tada išėjau į dekretą. Po to tai vienur, tai kitur, o namuose visada siuvau“, – pasakojo 7 metus Gargžduose parduotuvėje „Siūlė“ dirbanti siuvėja, pagal individualią veiklą siuvanti ir namuose.
Parduotuvėje kartu su Andromeda dirba vėžaitiškė Lina Šimuliūnienė, o „Minimage“ – ir gargždiškė Vilma Kvekšienė bei Rima Ilginytė-Daukantienė. Moterys siuva užuolaidas ir patalynę, o „Siūlėje“ galima nusipirkti ne tik užuolaidinių, bet ir patalynei, ir drabužiams skirtų kokybiškų audinių. „Pagalvės užvalkalo pasiuvimas kainuoja 5 eurus, antklodės užvalkalo – 10 eurų. Prekiaujame ir pasiūta patalyne, tačiau klientai užsako ir nestandartinių matmenų ar formos, pavyzdžiui, paklodžių apvaliai lovai“, – pasakojo A. Kundrotienė.
Dienines užuolaidas vieni klientai keičia kasmet, kiti – kas 3–5 metus.
Į „Siūlę“ klientai dažnai atneša pataisyti drabužių, pakeisti sugedusius užtrauktukus ir net įsiūti sagas. „Netvarkome tik odos gaminių: futliarų, lagaminų, rankinių, nes mūsų siuvimo mašinos netinka – patariame eiti pas batsiuvį. Yra ir lakuotas audinys, kurio nesusiųsim“, – apie išimtis sakė Andromeda.
Moterys yra pastebėjusios, kad pirmadieniais klientų būna daugiau: atneša, jei ką suplėšė ar pradegino savaitgalį, o baigiantis savaitei kam nors skubiai kokį drabužį prireikia pasitaisyti prieš artėjančią šventę. „Taisyti drabužius dažniausiai neša pagal sezoną: žiemą – striukes, paltus, vasarą – lengvus rūbus. Sagų patys neįsisiuva ne tik vyrai, bet ir merginos. Jos sako, kad nenori, nepatinka, neturi nei siūlų, nei adatos. 1 sagos įsiuvimas – 1 euras, o suknelėje būna ir 10 sagų“, – sakė L. Šimuliūnienė. „Siūlėje“ 15 metų dirbanti vėžaitiškė siuvėjos profesiją įgijusi yra dirbusi ir buvusiame buitiniame Gargžduose, kur siuvo viršutinius rūbus, ir siuvykloje „Romantė“, kur labiausiai patikę, nes teko siūti šokėjams šokių kostiumus.
Įdomiausias užsakymas – husaro kostiumas
„Sakiau, kad niekad neisiu siūti lengvų drabužių, – šypsojosi V. Kvekšienė, Gargžduose veikusioje baldų įmonėje „Ūkas“ 23 metus siuvusi baldų apmušalus, o dabar dirbanti „Minimage“. – Iš „Ūko“ buvome išsiųsti stažuotis 2 mėnesius į Suomiją. Įdomus buvo darbas, tačiau fiziškai nelengvas – medžiagos sunkios, patys darėme brėžinius, nes baldai buvo nestandartiniai.“
Paprašyta prisiminti įdomiausią siuvinį, V. Kvekšienė papasakojo, kaip su teta siuvo vestuvinę suknelę: „Paprasta, nepūsta, medžiagų tais laikais pasirinkimo nebuvo, siuvome iš organzos. Suknele buvau patenkinta, pardaviau iš karto po vestuvių.“ Anuomet populiaru buvo pirkti vestuvines sukneles vos jauniesiems atšokus vestuves. Dažnai jos net nenukeliaudavo iki komiso parduotuvių.
A. Kundrotienė yra siuvusi šokių kostiumus Gargždų kultūros centro šokių studijai „Trepsiukas“, Muzikos mokyklos kolektyvams, suknelę jaunajai, proginių suknelių, nes ne visos merginos ir moterys nori nuomotis iš proginių rūbų salonų.
„Įdomiausias užsakymas – gal prieš 10 metų kirpėjų konkursui Klaipėdoje skirtas veliūrinis husaro kostiumas su metalinėmis sagomis, iš nugaros kaip frakas su daug garbiniuoto tiulio. Įsiminė ir „Trepsiuko“ meksikietiškam šokiui skirti juodi kostiumai su spalvotais raukiniais, – pasakojo A. Kundrotienė. – Sunkiausia siūti vyrišką kostiumą ar paltą, nes labai sudėtingos technologijos su įvairiais paklijavimais.“ Daug rankų darbo reikalaujantys tokie siuviniai kainuotų nuo 500 eurų, tad užsakymų nė viena kalbinta siuvėja sakė seniai nesulaukusi.
Specialybė pagal charakterį
Siuvėjos profesiją pasirinkusios Andromeda, Lina ir Vilma įsitikinusios, kad ne kiekvienas gali dirbti šį darbą: išmokti siūti galima, bet norint dirbti su klientais reikia didelės kantrybės, visą gyvenimą kaupti profesines žinias, būti preciziškam, lavinti skonį ir būti kūrybiškam. Ne kiekvienas pakenčia sėdimą darbą, o gali tekti visą dieną siūti ne tik siuvimo mašina, bet ir rankomis. Kintančios technologijos, seniai rankines ir kojines siuvimo mašinas pakeitusios elektrinės suteikia daugiau galimybių siuvėjui, tačiau kartu reikalauja daugiau pastangų tobulėti. Kaip sakė siuvėjos, galima susiūti 30–50 skirtingų siūlių, yra ne tik vienadatės, bet ir daugiaadatės mašinos, medvilninius siūlus pakeitė poliesteriniai su elastanu, plonesni ir storesni, labai stiprūs kaproniniai, tačiau siuvinio kokybė vis tiek priklauso nuo siuvėjo gabumų ir kruopštumo, juk sakoma: gera meistrą darbas giria.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
