Gargždų dvaro neliko, bet jo istorija gyva
Kažin kaip ir kur šiandien švęstume 769-ąjį miesto gimtadienį, jei Gargždų dvaras, pradėtas minėti nuo XVI amžiaus, būtų išlikęs iki mūsų laikų? Kartais jo buvimo ženklų Gargždų svečiai žvalgosi Kvietinių gatvėje, ir jų žvilgsnis krypsta į parko medžius, kiti istorijos žingsnius bando išgirsti po kojomis jausdami Minijos gatvės grindinį ar pasukę į Sodo gatvelę. „O gal Gargždų dvaras stovėjo čia, kur dabar muziejus?“ – kyla klausimas ne vienam, norinčiam pažinti dvaro istoriją.
Istorikų šaltiniai
Žinių istorikams apie praeitį suteikia rašytiniai šaltiniai, archeologiniai tyrinėjimai ir, žinoma, liudininkai. Tačiau rašytinių šaltinių dažniausiai nėra gausu, o ir jie ne visada lengvai prieinami, archeologiniai tyrinėjimai atliekami gana retai, nes yra brangūs, o liudininkai prisiminimus išsineša išeidami anapus. Ruošiantis Gargždų paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 745-osioms metinėms, Gargždų seniūnija užsakė istorikei Janinai Valančiūtei parengti Gargždų miesto ir parapijos istorinę apybraižą, kuri, kaip teigė jos autorė, yra beveik dešimtmečio istorinių tyrinėjimų rezultatas. Remdamasi išlikusiais dvaro inventoriaus aprašymais, istorikė J. Valančiūtė „Gargždų miesto ir parapijos istorijos“ skaitytoją veda į Gargždų dvarą nuo dabartinės J. Basanavičiaus gatvės rajono, kur, pagal XVIII a. istorinius šaltinius, buvę dvivėriai mediniai dvaro vartai – „broma“. Už jų į rytus stovėjęs medinės virtuvės pastatas šiaudiniu stogu, toliau į rytus buvusi medinė šunidė, o priešais ją – seni, aplūžę mediniai dvaro rūmai, kurių dalį stogo dengė skiedros, dalį – šiaudai, dalį – čerpės. Istorikė iš aprašymų sudėliojo ir vidaus patalpų vaizdą. Už rūmų stovėjęs svirnas šiaudiniu stogu su viduje iš abiejų šonų įrengtais aruodais, netoli buvusi arklidė irgi šiaudiniu stogu. Trokštančiųjų tiksliau sužinoti, kur stovėjo dvaro pastatai, negalima nudžiuginti dėl 1769 m. inventoriaus aprašymų fragmentiškumo.
Augo ir plėtėsi
Nuo gyvavimo pradžios Gargždų dvaras yra priklausęs didikams Radviloms, Vainoms, Oginskiams, Sapiegoms, Igelstromams. Dvaro aukso amžiumi vadinamas baronų Renių valdymo laikas nuo XIX a. 4-ojo dešimtmečio pradžios. Istoriniai šaltiniai, kaip „Gargždų miesto ir parapijos istorijoje“ rašė J. Valančiūtė, liudija, kad dvarininkas Feliksas Renė ne tik remontavo senus dvaro pastatus, bet ir statė naujus: „Dvaro sodybos vakarinėje dalyje (dab. Sodo g. vakarinėje pusėje) plėtėsi dvaro palivarkas, jame pastatyta keletas mūrinių gyvenamosios ir ūkinės paskirties statinių – svirnas, arklidės ir kt.“
1839 m. šaltiniuose minimas ir „sodas“, kuris anuomet reiškė ne tik vaismedžių sodą (toks irgi buvo pasodintas sodybos rytiniame pakraštyje nuokalnėje Minijos link), bet ir dabar vadinamą parką. Jis Renių valdymo laikais išsiplėtė iki 7 ha ir buvo laikomas vienu iš gražiausių Telšių apskrities angliško stiliaus parkų. Iš vienos pusės pro jį ėjo kelias į Kvietinių kaimą, vadintas Dvaro keliu (dabar Kvietinių gatvė), iš kitos pusės dvaro sodybą ribojo Bravoro kalno kelias (dabar Minijos gatvė). Kada buvo pastatytas mūrinis bravoras ir medinis vandens malūnas šalia jo, nėra tiksliai žinoma, o akmenimis gatvė išgrįsta XX a. 3-iojo dešimtmečio pradžioje. Nauji mūriniai vieno aukšto dvaro rūmai palei Bravoro kalno kelią buvo pastatyti apie XIX a. vidurį. Jie su senuoju mediniu rūmų pastatu, remiantis šaltiniais, sudarė uždarą kiemą. Iš Gargždų kilęs kunigas kanauninkas Mykolas Vaitkus prisiminimuose apie naująjį mūrinį statinį rašė, kad tai buvę „paprasti, kuklūs, bet tauriai dailūs rūmai.“
Patvirtino tyrimai
„Dabartinė Sodo gatvė buvo pagrindinis įvažiavimas į dvaro sodybą ir dalijo dvarvietę į reprezentacinę (rytų pusėje) ir ūkinę (vakarų pusėje). Dvaro kiemą nuo parko anuomet skyrė medinė tvora ant mūrinių pamatų“, – priminė Gargždų krašto muziejaus istorikas Marius Mockus. Kad vakarinėje pusėje buvę ūkiniai pastatai, šiltadaržiai ir kt., patvirtino ir 2016 m. gegužės mėn. Gargždų miesto parke atlikti žvalgomieji archeologiniai tyrimai, kuriuos užsakė Gargždų krašto muziejus, remdamasis Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos raštu. Tuo metu rengta „Gargždų miesto parko vystymo galimybių studija“, tad tyrimais siekta nustatyti buvusių dvaro pastatų ir tvoros vietą, užstatymo išsidėstymą, plotą, ribas ir struktūrą bei išlikimo laipsnį, taip pat surinkti mokslinius archeologinius duomenis apie planuojamose žemės judinimo vietose esančius kultūrinius sluoksnius.
2016 metų tyrinėjimams vadovavo ir fiksaciją vykdė archeologas Marius Petkus. Atliekant žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus buvo atidengti buvusio Gargždų dvaro trijų ūkinės paskirties pastatų pamatų fragmentai. „Ant vieno dvaro pastato pamatų sovietmečiu buvo pastatytas kultūros namų pastatas. Kito dvaro pastato vietoje palei Kvietinių gatvę dabar stovi kryžiai, todėl kasinėjimai čia nebuvo atlikti. Atkasti dvaro šiltadaržio pamatai“, – vardijo istorikas M. Mockus. Rasti gerai išsilaikę vazonai patvirtino, kad tai šiltadaržio vieta. Jame laikyti tropiniai augalai, kuriais vasarą buvo puošiamas parkas kaip ir kituose dvaruose. Dviejų pastatų grindys buvusios grįstos raudonomis plytomis, vieno – medinės. Vienas pastatas, pasak M. Mockaus, pastatytas preciziškai, su laiptais, su prieangiu, tačiau jo funkciją sunku nusakyti.
„Iš viso tyrimų metu rasti ir ataskaitoje registruoti 37 vnt. radinių, didžiąją dalį jų sudaro buitinės keramikos – vazonų, puodų, puodynių šukės – 27 vnt. Taip pat rasta metalinių dirbinių (vinys, pasagos, durų vyris) – 7 vnt., stiklinių butelių duženų – 2 vnt., vienas koklis. Radiniai datuojami XVIII a. pab.–XX a. pr.“, – rašoma tyrimų ataskaitoje. Radiniai saugomi Gargždų krašto muziejuje.
„Kadangi turime tikslias trijų buvusio Gargždų dvaro pastatų koordinates, galbūt ateityje vertėtų tą vietą išskirti kažkokiais augalais ar kitokia danga, o tvarkant parko teritoriją, tiesiant komunikacijas reikėtų tą vietą aplenkti“, – parko vizija po tyrinėjimų dalijosi M. Mockus.
Norinčius susipažinti su Gargždų dvaro istorija miesto svečius, atvykusius į muziejų, istorikas pasitinka Sodo ir Minijos gatvių sankirtoje, kur stovėjusi „broma“, ir atveda į parką, kuriame, remiantis gyventojų atsiminimais, dar išlikęs dvaro arkliams girdyti skirtas šulinys. Čia pat ir tvoros pamatų fragmentas. Ar atpažįstame šiuos ženklus iš Sodo gatvės įžengę į parką? O dvaro medžius? Įdomu, kiek jų čia liko?
Skleidė šviesą
Lietuvoje dvaras suvokiamas ne tik kaip statinys, bet ir kaip kultūros židinys. Žinoma, kad dvarininkai Renės buvo išsilavinę, mokslu besidomintys ir turėjo sukaupę itin turtingą per 4 000 knygų biblioteką, daugiausia prancūzų, dalį vokiečių, italų, lenkų ir kitomis kalbomis. Ją gausino ir Gargždų dvarą 1875 m. paveldėjęs Eugenijus Renė. Kaip ir paveldėto Renavo dvaro knygas jis žymėjo lipdėmis. Meniškų polinkių Felikso Renės sūnus rinko senienas, kolekcionavo meno vertybes, domėjosi poezija ir pats kūrė. 1878 m. Vilniuje jis išleido poezijos rinkinį „Poezija ir dramos kūriniai“.
E. Renė 1895 m. mirė Berlyne. Kaip ir kiti baronai Renės palaidotas apie 1840 m. ar 1841 m. šeimos lėšomis Gargžduose bažnyčios šventoriuje pastatytoje neoklasicistinio stiliaus mūrinėje Nukryžiuotojo Jėzaus privačioje koplyčioje-mauzoliejuje. Tačiau per 1941 m. gaisrą pastatas nukentėjo, o pokariu nuniokotas rūsys-mauzoliejus. Išniekintus palaikus vietiniai surinkę palaidojo senosiose Gargždų kapinėse, tačiau tiksli vieta nežinoma. Statant bažnyčią šventoriuje atrastos granito plokštės su epitafijomis Gargždų parapijos klebono kan. Jono Paulausko dėka pritvirtintos ant koplyčios-mauzoliejaus fasado.
Barono Eugenijaus našlė Gabrielė Oginskytė-Krasickienė-Renė nepajėgė rūpintis nei dvaru, nei parku, o po jos mirties paveldėjusi dukra su vyru ir sūnumi jį paliko prieš Pirmąjį pasaulinį karą. 1915 m. gaisras nuniokojo dvaro pastatus, kai kurie sudegė, biblioteka buvo beveik sunaikinta, dalis knygų išgrobstyta. Šios bibliotekos knygų, pažymėtų Renių lipdėmis, kartais aptinkama privačiose kolekcijose. Jų pėdsakais seka ir Gargždų krašto muziejus, siekdamas įsigyti vertingų eksponatų. Kol kas muziejuje saugomos trys Renių bibliotekos knygos, o didžiausia dalis išlikusių knygų – Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, dalis – atskiruose Lietuvos muziejuose.
Siekiant išsaugoti ir visuomenei pristatyti barono E. Renės kūrybą, Gargždų krašto muziejaus iniciatyva 2019 m. buvo išleista jo poezijos knyga „Žemaičių vaizdeliai“. Eilėraščius iš lenkų kalbos išvertė Vilniaus universiteto retorikos profesorė Regina Koženiauskienė. Įžanginiame straipsnyje istorikė, Gargždų miesto garbės pilietė J. Valančiūtė pristatė baronų Renių giminę, E. Renės poeziją kitame straipsnyje apžvelgė profesorė dr. Brigita Speičytė. Knygą sudarė istorikas M. Mockus. Ji iliustruota džiovintų augalų, rastų vienoje Renių dvaro knygoje, atvaizdais. Spėjama, kad augalai rinkti Gargždų dvaro parke.
Gargždų dvaro neliko, bet istorija gyva, kol ją saugome, tyrinėjame ir perduodame ateities kartoms.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Gargždų krašto muziejaus ir autorės nuotr.
