Gargždų miesto garbės piliečiai

„Mano kūryba – dovana žemaičiams ir Žemaitijai,- sako pedagogas, rašytojas Antanas Žemgulis

Daugeliui „Bangos“ skaitytojų Antano Žemgulio pristatinėti nebereikia. Ir ne todėl, kad jis mūsų mieste mokėsi ir brendo, visą gyvenimą buvo ir tebėra veiklus žmogus. Beveik kasmet išleidžia po knygą, ir mes, žurnalistai, jaučiame pareigą su ja supažindinti skaitytojus. Šio žmogaus pozityvi pilietiška veikla susilaukė atitinkamo įvertinimo: prieš trejetą metų Antanui Žemguliui įteikta respublikinė „Lietuvos kaimo spindulio“ nominacija.

Kūrybinga asmenybė

Po ilgo vadovavimo Endriejavo vidurinei mokyklai išėjęs į pensiją atsidėjo literatūriniam darbui. Visa tai, ką per ilgus darbo metus bei išgyvenimus kaupė atmintyje, kilo noras išlieti raštuose.

– Mokydamasis Gargždų vidurinėje mokykloje slapta perskaičiau vėžaitiškių mokytojų Sadauskų bibliotekos didelę dalį knygų. Tada tai buvo draudžiama „geltonoji literatūra“. Paveikti jos keletas Jono Basanavičiaus gatvės paauglių ir aš – vaikelis iš kaimo – vaidindavome teigiamus ir neigiamus knygų herojus. Tapęs pensininku prisiminiau tuos vaikystės žaidimus ir pats ėmiausi plunksnos,- taip Antanas Žemgulis aiškina savo kūrybos paskatas.

Per dešimtmetį viena po kitos skaitytojus pasiekė jo knygos: poezijos rinktinė „Rasota laiko brydė“, istorinė apysaka „Žemaičiai“, biografinių novelių rinkinėlis „Pokario akademijos“, humoreskų knygelė „Ir pabiro rūpūs miltai“, o pernai – ilgamečių gamtos stebėjimų ir apmąstymų apybraižos „Gamtoje – ne vienišas“. Su kolegėmis išleista Endriejavo mokyklos istorija.

– Literatūra visada traukė. Perskaitę knygas iš Sadauskų bibliotekos netgi patys bandėme kurti romanus ir apysakas. Tada atrodė, jog Stendalis, Diuma ar Džekas Londonas neliktų abejingi mūsų kūrybai… Tie žaidimai davė naudos, o „žala“ buvo tik ta, kad likome neperskaitę sovietinių autorių knygų, – prisimena Antanas Žemgulis. – Beje, visada mielai klausydavausi vykusiai parašytų bendramokslių, tarp jų ir Jono Lankučio, rašinių. Dabar suprantu, kaip miela sulaukti literatūros žinovų ir autoritetų dėmesio. Ypač įsiminė pirmojo mano rankraščio „Rasota laiko brydė“ aptarimas Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje. Padrąsinančių žodžių tada išgirdau iš T. Vaičiulienės, D. Leketienės, D. Daugėlienės, V. Rimavičiaus, D. Paškauskaitės… Bet vis rodosi, kad parašiau ne viską, ką norėtųsi sudėti tarp eilučių, – daugiau patirties apie Žemaitijos praeitį ir jos gamtos grožį…

Turime pridurti, kad visa endriejaviškių pedagogų Žemgulių šeima yra parengusi spaudai pasakojimus apie Endriejavo apylinkių gamtą, geologinę praeitį, hidrologiją, švietimą, kaimiečių buitį, kulinarinį paveldą netrukus išeisiančiam leidiniui iš serijos „Lietuvos valsčiai“.

Parašyta dar viena knyga

Antano Žemgulio kompiuteryje leidėjo laukia surinkta ir sumaketuota nauja knyga, pavadinta „Amžių vieškelyje“. Autorius trumpai paaiškina, kad jos veiksmas vyksta kelių pastarųjų amžių fone – nuo knygnešių laikų iki šių dienų. Knygos prototipais yra šalia buvę ar tebesantys žmonės, tačiau be vardų, pavardžių ir vietovardžių.

– Nenorėčiau, kad ją skaitantys ieškotų savęs ar pažįstamų, – sako autorius.- Mano knygos tikslas – literatūrine forma pavaizduoti laikotarpį, kurį išgyvenau aš pats ir išgyveno daugelis mano kartos žemaičių. Praeities įvykius ir žmonių nuotaikas susieju su šių dienų aktualijomis ir bandau samprotauti apie buvusias ir galimas prarajas mūsų tautai, taip pat atsakyti į klausimą, kas tikrieji mūsų kančių kaltininkai. Išgyvenome kelias okupacijas. Šimtmečius kentėme kolonistinę carinės Rusijos politiką lietuvių tautos atžvilgiu. Panašiai buvo okupavus Sovietų sąjungai, tik ji buvo užslėpta po komunistinės ideologijos širma, manau, taip tikintis mažesnio tautų pasipriešinimo. Pagrindinė kaltė tenka okupantams ir dėl to, jog patyrėme neįsivaizduojamą dalyką, kaip lietuviai vienas prieš kitą galėjo pakelti ginklą ir žudyti. Mano galva, mes neprivalome atsiprašinėti už tai, ko patys niekada nebūtume padarę. Okupacijų metu visada rasis dalis žmonių, kurie padės maišyti katilus pačiam velniui, – samprotauja Antanas Žemgulis. – Sovietmečiu ne kartą esu patyręs mūsų tautiečių siekį išlikti oriais piliečiais. Iki šiol atmintyje gyvas 1988 metais Maskvoje vykęs sąjunginis mokytojų suvažiavimas, kuriame atstovavau Klaipėdos ir Kretingos rajonų pedagogams, ir kuriame mūsų respublikos delegacija vieningai ir atkakliai gynė tautinės mokyklos koncepciją.

Žemaitis iki pašaknų

– Kodėl rašau apie Žemaitiją ir žemaičius?- klausia autorius ir čia pat atsako: – Manau, kad žemaičių įtaka ginant lietuvius nuo kryžiuočių nepakankamai įvertinta. Net ir žymiausi mūsų istorikai nėra linkę ta tema daug kalbėti. Man nekyla abejonių dėl žemaičių karių pulkų dalyvavimo Saulės, Durbės ar Žalgirio mūšiuose. Esu perskaitęs daug istorinių ir literatūrinių šaltinių. Savo kūryboje visada tai akcentuoju ir nemanau, jog esu neteisus. Juk tiek paslapčių slepia žemaičių piliakalniai! Kad ir apie didžiųjų kunigaikščių Mindaugo ir Vykinto santykius, kad ir legendos apie Lopaičių šventvietę. Visus skatinu labiau tyrinėti žemaičių krašto istoriją.

Apie jaunystės miestą

– Pasikuklinčiau sakydamas, jog Gargždai man nesvetimi. Šioje parapijoje gimė ir gyveno mano proseneliai ir tėvai. Gargždų bažnyčioje buvome pakrikštyti mes, devyni Žemgulių vaikai. Šiuo metu čia gyvena didelis būrys giminaičių. Pastačius mieste antrąją vidurinę mokyklą buvau kalbinamas vadovauti naujai mokyklai. Nesusigundžiau. Be to, mūsų šeima tada išgyveno sunkų laikotarpį ir ne paaukštinimai rūpėjo, – į prisiminimus nugrimzta pašnekovas. – Kita vertus, miestas mūsų šeimos netraukė. Turėjome pasiūlymų keltis į Klaipėdą, netgi į sostinę. Bandantiems įkalbėti juokais sakydavau, kad mėgstu, kai valdžia „nekvėpuoja į ausį“.

Tačiau ir kaime gyvenant Antanui Žemguliui teko su valdžia bendrauti, mat anuomet kurį laiką buvo rajono Tarybos deputatas, o kartą yra tekę vieną šeštadienį Metrikacijos skyriuje palaiminti bendram gyvenimui keletą porų sutuoktinių. Sako, būtų įdomu žinoti, kaip susiklostė jų šeimynų gyvenimai. Gal jau ir auksinių vestuvių sulaukta…

– Nėra jėgos, kuri galėtų ištrinti iš atminties Gargždų vaizdus prieš pusšimtį metų, ta aura išlieka amžiams, – romantiškai samprotauja rašytojas. – Nors miestas pasikeitė neatpažįstamai, puošiasi ir gražėja, žingsniuodamas Jono Basanavičiaus, paskui Klaipėdos gatvėmis iki Laugalių jaučiu, kaip greta pėdina sesutė Aldona ir brolis Albertas. O Laugaliuose laukia mokykla. Sutiksiu direktorių L. Jurgulį arba B. Ruškį, klasės auklėtoją V. Blagnį, su klasės žurnalais po pažastimi koridoriais zujančių mokytojų būrį, pirmosios laidos abiturientus P. Staponą, S. Rumbutį, L.Liutikaitę, D. Bružaitę, I. Kundrotaitę…

Žinoma, išliko ir liūdnų prisiminimų. Rizikuodami pakliūti enkavedistams, miestelio vaikai vogčiomis stebėdavo Rinkos aikštėje ar NKVD būstinės kieme sumestus sušaudytų partizanų kūnus. Keletas bendraklasių už antisovietinę veiklą buvo nuteisti nuo 10 iki 25 metų katorgos Sibire. Persekiojimus patyrė bažnyčią lankantys mokiniai. A. Žemgulis prisimena, kaip mokiniai buvo svarstyti pedagogų tarybos posėdyje už komjaunuolių autoriteto žeminimą, bažnyčios lankymą ir kažkokią neįvardytą „antisovietinę propagandą“…

Neramios mintys

Mano pašnekovas į klausimą, dėl ko šiandien jam skauda širdį, atsako, jog pirmiausia – besaikis alkoholio vartojimas, ypač jaunimo ir vaikų girdymas lyg specialiai jiems gaminamais gėralais. Antra – įvairios lengvatos vengiantiems įsidarbinti ir tingintiems pelnytis darbu sau pragyvenimą. Gerai, kad žmonės mato netvarką, tačiau ar ne per daug pas mus esama niurgzlių, vengiančių apsitvarkyti savo kieme, bet šokančių mokyti kaimynus ir Savivaldybę. Dar politika. Daugėja partijų, vis tempiančių valdžios vežimą į priešingas puses.

– Mūsų išrinktieji turėtų dirbti sutartinai, vieni kitus kritikuoti geranoriškai ir dažniau džiaugtis bendra sėkme, – mano Antanas Žemgulis.- Tačiau, skaitydamas „Bangą“, moksleivių rašinius, jaučiu, kad augančioji gargždiškių karta myli savo miestą ir didžiuojasi žmonėmis, garsinančiais šį kraštą. Ką jau bekalbėti apie senbūvius, savo rankomis jį stačiusius, mylėjusius, čia užauginusius vaikus.

Visiems linkiu suaugti su baltuoju miestu ant Minijos kranto, jį mylėti, puošti, saugoti ir didžiuotis,- palinkėjo gargždiškiams pedagogas, rašytojas, gamtotyrininkas Antanas Žemgulis.

Aldona VAREIKIENĖ