Gargžduose tarnavęs kunigas Tėvas Antanas Šeškevičius. Dievo atvaizdas Žemėje
Balandžio 4 dieną šviesaus atminimo kunigui vienuoliui jėzuitui Antanui Šeškevičiui sukanka 111 metų. Ir tai tiesa – Tėvelis tebėra gyvas tarp jį pažinojusių žmonių. Jo kunigystės ir sielovados vaisius skina dabartiniai Bažnyčios hierarchai ir parapijų kunigai. Jauni ir seni, turėję laimės būti kartu su juo tuo gūdžiu sovietų imperijos agonijos laikmečiu. Visi, kas norės, apie Tėvą Antaną pasiskaitys „Vikipedijoje“. Aš neskaičiavau, ar Tėvas Antanas Šeškevičius daugiau savo gyvenimo praleido laisvėje, ar lageriuose ir kalėjimuose. Jums noriu papasakoti, kaip jis gyveno žmonių širdyse.
Gargždų bažnyčios raštinė. 2025 m. vasaris
– Kunige, kur susiruošėte, gal pavežt?
– Kad netoli, iki Minijos eisiu.
Abu nuvažiavome iki upės, jis nusirengė tokį ploną lietpaltį – atsimenat, mes jauni tokius nešiodavom – įbrido į ledinį Minijos vandenį. Buvo vasario mėnuo. Kiek paplaukęs išlipo, nusišluostė rankšluosčiu, neskubėdamas apsirengė. Aš nustebęs ir susirūpinęs žiūrėjau į Tėvą Antaną. Jam tada buvo septyniasdešimt septyneri.
Su Gargždų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios klebonu kanauninku Jonu Paulausku kalbamės bažnyčios raštinėje. Langų vitražuose – ikikarinė medinė barokinė Gargždų bažnytėlė, per karą sudegusi, kitame lange – jos vietoje pastatyti vargani lentiniai maldos namai. Klebonas pasakoja apie kunigą vienuolį jėzuitą Antaną Šeškevičių. Gargždai buvo Tėvo Antano ilgiausiai trukusios tarnystės vieta. Čia jis ganytoju dirbo nuo 1975 iki 1989 metų.
– Kunigas buvo veiklus ir neramus žmogus, – pasakoja klebonas J. Paulauskas, – visada bažnyčioje buvo daug vaikų ir jaunimo, kuriuos Tėvelis rengdavo Pirmajai Komunijai, Sutvirtinimo sakramentui. Jūs prisimenate, kokia buvo mūsų bažnytėlė? Iš lentų, nešildoma, lyg koks Gulago barakas. Valdžia draudė mokyti vaikus katekizmo, baudas tekdavo mokėti man – klebonas atsako už viską, taigi ir už vikarą Antaną Šeškevičių. Mes aptarnavom ir Mikoliškių parapiją, Tėvelis ja labai rūpinosi, kažkokiu būdu jam pavykdavo pasamdyti kokį nors autobuso vairuotoją, kad žmonės sekmadieniais iš Gargždų, aplinkinių kaimų galėtų nuvažiuoti į apleistą Mikoliškių bažnytėlę. Kad komunistai jos neuždarytų, sakydami, kad ten nėra tikinčiųjų. Man atrodo, kad Pikteikiuose Tėvas Antanas turėjo radijo siųstuvą. Kai tik kas nors atsitikdavo Klaipėdos krašte – areštavo kunigą, atleido religingą mokytoją, persekiojo tikinčiuosius, kunigui neleido katekizuoti vaikų – mes apie tai netrukus sužinodavome iš Vatikano radijo ir „Amerikos balso“. Lankė ir guodė senelius Laugalių prieglaudoje. Pasiėmęs komuniją bet kokiu oru pėsčias eidavo. Jo ten labai laukdavo.
– Klebone, o kodėl Tėvas Antanas taip ilgai čia kunigavo? Iki šiol jį perkėlinėjo iš vienos parapijos į kitą. Kalino, trėmė, baugino.
Klebonas J. Paulauskas galbūt žino daugiau nei man gali pasakyti dabar. Gal dar ne laikas?
– Saugumas (KGB) buvo uždėjęs ant jo leteną, manė, kad gali kunigą Šeškevičių kontroliuoti. Kai remontavome kleboniją – Tėvelis gyveno antrame aukšte – radome pasiklausymo įrangos. Buvo sukišta į butelius ir paslėpta sienose, vandentiekyje.
– O kaip jūs bendravote? Ar kunigas Antanas jumis pasitikėjo?
– Jis buvo drąsus ir įžvalgus žmogus. Mumis jaunais nepasitikėjo. Aš į Gargždus buvau paskirtas pastatyti naują bažnyčią. Buvau dulkėse ir purve. Neturėjau daug laiko sielovadai. Mažai bendravom, matydavau, kad pas jį ateina daug žmonių. Tai man kėlė nerimą. Stačiau bažnyčią, daug reikalų su valdžia. Nesinorėjo su ja konfliktuot. Tėvelis mums jau atrodė per senas, o naujieji laikai artėjo greitai. Kartu kunigavome gal pusantrų metų. Po to jis išvažiavo į Akmenę.
– Ar kaip nors įamžinote Tėvo Antano atminimą? – klausiu ir jau žinau atsakymą.
– Nespėjome. Aš esu parašęs tokią knygelę apie mano kunigystės 40-metį. Ten apie Tėvą Antaną užsiminiau. Surašiau visus kunigus, dirbusius Gargždų Šv. arkangelo Mykolo parapijoje. O taip – nieko nėra.
Nieko nėra ir apie kunigą kanauninką Joną Paulauską, tremtinių šeimoje Rytų Sibire, Irkutske gimusį ūkininko ir mokytojos vaiką, pastačiusį Gargždų ir Jokūbavo bažnyčias, suremontavusį Vėžaičių ir Mikoliškių maldos namus.
– Kaip, kunige, jūs vertinate Tėvo Antano darbus, juk menkai ir trumpai jį tepažinote?
– Žinot, kai aš čia atvažiavau, Pirmosios Komunijos per metus eidavo apie 50–60 vaikų. Šiemet – 200 vaikų Pirmosios Komunijos ir 200 vaikų – Sutvirtinimo sakramentui. Tai Tėvo Antano darbo vaisiai. Aš juos dabar su dėkingumu skinu. 500–600 tikinčiųjų kas sekmadienį eina Komunijos. Jūs žinote dar kokią kitą parapiją, kur žmonės būtų tokie tikintys?
Gargždiškiai Kazimiera ir Jonas Sipai: jis nieko nebijojo
Kazimieros mama Ona Šimkienė ilgus metus buvo kunigo Antano Šeškevičiaus šeimininkė. Nelabai kas norėjo šito darbo ir garbės būti Tėvo Antano šeimininke. Ona Šimkienė savo dukrai Kazimierai yra pasakojusi, kad prieš ją buvusios dvi moterys atsisakė – Tėvo Antano namuose, dabartinėje klebonijoje, dažnai būdavo daug žmonių – pogrindinės kunigų seminarijos auklėtinių, svečių iš Rusijos, Kazachstano, Vokietijos. Keliauninkų ir vargšų. Šeimų, vyrų ir moterų. Ieškančių tikėjimo, Santuokos, Krikšto sakramentų, suraminimo ir atjautos. Daug darbo šeimininkei – paruošti valgyt, sutvarkyt namus, apskalbt.
Kazimieros mama Ona anksti liko našlė, gal keturiasdešimties. Buvo graži moteris, turėjo daug gerbėjų, bet taip ir neištekėjo. Buvo religinga, tuoktis antrą kartą bažnyčioje po ankstyvos vyro mirties nenorėjo, o gyventi ne santuokoje jai buvo nuodėmė.
– Tai va, mama dirbo pas Tėvelį, – tęsia Kazimiera. – Mane ir saugumas dėl to buvo pasikvietęs. Sako – tu dirbi Vykdomajame komitete, o tavo mama – pas kunigą? Ir mano vyras Jonas ėjo atsakingas pareigas Melioracijos valdyboje. Bet abu nebuvome komunistai.
– Kunigas Šeškevičius prašydavo, kad aš pavaikštinėčiau apie kleboniją, kai jis susitikdavo su pogrindinės seminarijos klierikais ar jaunimu. Sako – saugumas matys žmones netoliese, nesiryš veržtis jėga, – pasakoja Jonas, Kazimieros vyras. – O su maistu tai, būdavo, atvežu maišą bulvių, pastatau koridoriuje, tas jaunimas greitai visi supuola, nuskuta, išsiverda ar išsikepa, gal jiems to ir pakakdavo. Miegodavo ant grindų.
– Tėvelis trečiadieniais ir penktadieniais laikydavosi pasninko – tik su duona. Labai mėgo obuolius. Prašydavo, kad kas duotų, – atsidūsta Kazimiera.
– Vaikščiodavo dažniausiai su švarku, net žiemą. Rankogaliai, apykaklė apspurę, bet visada švarus, viskas išskalbta, – pasakoja Jonas. – Visada atsilapojęs, nemėgo šilumos. Gal dėl to, kad daug metų praleido Kazachstano saulėje. Gal buvo užsigrūdinęs lageryje. Visada maudėsi Minijoje.
– Ir žiemą? – klausiu.
– Būtent žiemą.
– Ir vėliau pas jį atvažiuodavo tokios trys moterys iš Kazachstano, pas mus nakvodavo. Po to mums siuntė neišdirbtus avikailius, nors neturėjom, kur jų dėti. Prašė atsiųst sūdytų lašinių. Siuntėm, jautėm skolą už tuos kailius. Vokietės siuntė medžiagų, dėvėtų drabužių. Kai po lagerio pasiliko Rusijoje, Tėvelis lankė Pavolgio vokiečius, laikė Mišias, teikė Santuokos, Krikšto sakramentus, klausė išpažinčių. Atvažiuodavo rusės, – kalba Kazimiera. – Apsistodavo pas mus, kitus patikimus žmones.
– O ko tie žmonės atvažiuodavo?
– Išpažinties, komunijos, dalyvauti Mišiose. Jos buvo tikinčios. Katalikės. Neturėjo savo bažnyčios, kunigo. Važiavo pas Tėvelį, nes jį pažinojo iš jo Rusijos, Kazachstano laikų.
– Ir saugumas tai matydamas nieko nedarė?
– O ką kunigas nusikalto? Kad pas jį žmonės ateina? Kad iš Rusijos atvažiuoja? Jie nebuvo kvaili. Tėvelis nieko nebijojo, po Sibiro Gulagų, kalėjimų jam tas saugumas buvo vaikų žaidimas.
– Jūs turbūt žinot – Tėvelis Antanas važiavo į Maskvą ir ten gavo leidimą statyti mūsų naują bažnyčią. Kurie tai buvo metai, Jonai? Gal kokie 1986-ieji? Jis nebijojo komunistų valdžios.
– O jūs?
– Aš baigusi Žemės ūkio akademiją, ekonomiką. Dirbau Vykdomajame komitete, Žemės ūkio skyriuje. Prižiūrėjau kolchozus, kad nebūtų prirašymų. Kartais tekdavo atsiskaityti partijos rajono komitete tam instruktoriui, kuris kuruodavo mano tikrinamus kolchozus. Iškvietė vieną kartą pas tą instruktorių, jūs žinot, kad partijos komitetas buvo priešais bažnyčią, kur dabar Savivaldybė. Ir tuo metu suskamba bažnyčios varpas, kažką laidojo, viskas kabinete girdisi. Tas partietis pro sukąstus dantis: „Kad galėčiau, aš tą bažnyčią nutempčiau į pakalnę, nekenčiu tų varpų!“ Sakau – tai nieko, draugas instruktoriau, ne visiems tie varpai skambina, tik tiems, kuriuos laidoja su bažnyčia. Kitus tiesiog nuveža į kapines ir užkasa.
Kazimieros vyras Jonas susižavėjęs žiūri į savo gyvenimo moterį. Jai dabar 87-eri, vairuoja automobilį, ką tik po medicininės komisijos, turi sveikatos pažymėjimą dar vieniems metams.
– Nežinau, gal tai Dievo valia ar kas. Pasakojau, kad Tėvas Antanas eidavo pas tuos senelius į Laugalius. Vieną kartą tos prieglaudos direktorius kunigą išvarė. Su Švenčiausiuoju sakramentu! Žinot – tas direktorius gal po metų pasikorė. Ar dėl to, ar ne – negaliu pasakyt. Kalbėjo, kad užėjo kažkokia dvasios, proto liga.
Jonas pritariamai pažiūri į Kazimierą:
– Prisimenu, žmonės ilgai kalbėjo.
Ar dar kas nors Gargžduose žino, kad Jonui, kai mirė jo tėvas, tebuvo pusantrų metų, o jo motina su septyniais vaikais 1944 metais, dar tebevykstant karui, iš Radviliškio apylinkių atvažiavo į tuometę Vokietiją, Traksėdžius šalia Heidekrugo. Vyriausiajam vaikui, Kazimierui, buvo 10 metų, Jonukui – dveji. Dabar beliko du broliai: Jonas – jauniausias ir Kazimieras – vyriausias.
Kauno Pranciškaus Ksavero bažnyčios vicerektorius, Lietuvos jėzuitų kolegijos vicerektorius, teologijos m. dr. kun. Algis Baniulis SJ: jo darbas buvo Dievo veikimas žemėje
– Kunige, ar tiesa, kad Tėvas Antanas važiavo į Maskvą, kad gautų leidimą statyti naują Gargždų bažnyčią?
– Taip, tai tiesa. Jis ten vyko. Ir, kaip žinote, tas leidimas buvo gautas, ir 1989 metais buvo pradėtos statybos. Ir kunigas Jonas Paulauskas sėkmingai tuos darbus užbaigė.
– O kaip jūs susipažinote su Tėvu Antanu Šeškevičiumi?
– Kaip jums turbūt žinoma, tuo metu Lietuvoje buvo žinomi trys jėzuitai, baigę teologijos studijas užsienyje dar tarpukariu, – tai kunigai Stanislovas Gruodis, Jonas Danyla ir Antanas Šeškevičius. Į kunigų seminariją įstojau 1969 metais, po metų įstojau į Jėzaus broliją. Lietuvos jėzuitų provinciolas tuo metu buvo Tėvas Jonas Danyla. Į Klaipėdą mane paskyrė 1993 metais, statyti Šv. Juozapo Darbininko bažnyčią. Tėvas Antanas Šeškevičius tuo metu jau buvo parapijos altarista.
– Jis neseniai buvo išvažiavęs iš Gargždų, kur buvo prasidėjusios naujos Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios statybos. Akmenėje – vėl statybos. Su jūsų atvykimu – vėl ta pati statybų istorija, tik jau Klaipėdoje. Kaip tėvas Antanas išgyveno to laikmečio atneštas permainas?
– Aš jums papasakosiu vieną istoriją: kol mūrinė bažnyčia dar tik buvo statoma, Klaipėdos tikintieji melsdavosi laikinoje medinėje bažnyčioje. Eiti iki jos reikėjo per purvą, todėl aš per pamokslą pasakiau – kai eisit Komunijos, galite nesiklaupti, priimkit stovėdami. Man buvo gaila žmonių – jie klaupiasi purve, paskui su purvinais paltų skvernais eina namo. Ir ką jūs manot – sėdžiu aš sekmadienį klausykloje, o Tėvelis laiko Mišias. Ir per pamokslą jis sako – laikykitės savo tikėjimo, nepasiduokite šių laikų pagundoms, kai eisite Komunijos, atsiklaupkite ir neklausykit, ką jums netikri pranašai kalba. Na, viskas, galvoju, jeigu dabar žmonės eis Komunijos ir klaupsis purve, mane vyskupas perkels į kitą parapiją dėl to, kad nesusitvarkau. Ateinu iš klausyklos kartu su Tėveliu padalinti Komunijos. Jūs galite mane suprasti, kaip man palengvėjo, kai dalis parapijiečių ėjo Komunijos pas Tėvelį klaupdamiesi, bet didžioji dalis atėjo pas mane ir priėmė stovėdami. Tėvas Antanas buvo nepaprastas žmogus.
– O ką jis pasakytų tikintiesiems dabar, kai šeima, moterystė, tėvystė, tikėjimas kai kurių valdžių yra išniekinti?
– Tą patį – netikėkite laikinais pranašais, pasitikėkite Dievu, Kristus numirė, kad mes gyventume meilėje ir pasiaukojime dėl mažutėlio.
– Ar Tėvas Antanas, dirbdamas altarista kartu su jumis, dar buvo aktyvus ganytojas? Juk jau buvo metuose?
Kunigas A. Baniulis geraširdiškai šypsosi:
– Tėvelis norėjo visus apkrikštyti, sutuokti, privesti prie Sakramentų. Vieną tokią istoriją prisimenu: Tėvelis užėjo į daugiabutį, kur turėjo suteikti Santuokos sakramentą jau brandžiai porai. Liudininkais pakvietė kaimyniniame bute buvusius vyrą ir moterį. Po ceremonijos Tėvelis paklausė liudininkų, ar šie yra susituokę bažnyčioje. Tie sako – ne, kunige, nesame. Tai aš jus sutuoksiu! Tie žmonės sako, kad nesą priėję Pirmosios Komunijos ir išpažinties. Tai klaupkitės, – sako Tėvelis. Tuoj prieisit, ilgai neužtruks. Tame jaunavedžių bute juos ir sutuokė, palaimino. O paaiškėjo, kad tie liudininkai gretimam bute kartu buvo atsitiktinai, pora jau kurį laiką buvo išsiskyrusi ir bendrai nebegyveno, susitiko, matyt, kokius nors skyrybų reikalus sutvarkyt. Moteris paskui manęs susirūpinusi klausė – kunigėlis apženijo, palaimino ir išėjo, o kartu su juo išėjo ir mano vyras. Tai ką man dabar daryt? Ar aš jau visam laikui suženyta Dievo akivaizdoj?
Į senatvę Tėvelis kartais keistai elgdavosi. Gyveno daugiabutyje. Jo kaimynai man skundėsi, kad jis nusiperka maišą grūdų, šeria balandžius, o šie apdergia kaimynų balkonus. Sakau, Tėveli, gal nešerkit tų balandžių. Tai jis taip meiliai – man jų gaila, jie Dievo tvariniai. Arba dar – sirgo vėžiu, gulėjo ligoninėje, pasakė, kad nori Mišias ligoninėje laikyt, buvo jau silpnos akys, nematė, nebegalėjo skaityti Knygų. Tai patarnautojas jam skaitydavo, o jis balsu pakartodavo. Mus žavėjo jo uolumas, nors kartais ir nervindavo, kad daug ką darydavo beatodairiškai.
– Kunige Algi, Tėvą Antaną pažinoję gargždiškiai sakė, kad jis niekad nesirgo, nebijojo šalčio, žiemą maudėsi Minijoje. Jums irgi taip atrodė?
– Šito nežinau, jis dažniausiai vilkėdavo sutaną. Taip, dabar svarstau – greičiausiai jis būdavo be palto. Bet noriu jums papasakoti apie Tėvelį vieną neįtikėtiną istoriją, ją turbūt gali prisiminti kai kurie Klaipėdos gydytojai. 1998 metais prieš Kalėdas kunigą Antaną nuvežėm į ligoninę – jam buvo sunku kvėpuot, dusdavo. Gydytojai nustatė ketvirtą plaučių vėžio stadiją. Paguldė, vėliau jau gydė onkologiniame. Bet tada dar nebuvo jokios chemijos terapijos, nebuvo vaistų. Po kiek laiko gydytojai nuleido rankas, paėmėm kunigą iš ligoninės į namus numirt. Šeimininkė, kuri jį prižiūrėjo, jam pradėjo duoti kažkokio antpilo – sakė, kad rupūžės, užpiltos degtine. Tėvelis visiškai nevartojo alkoholio, tai jinai jam – kažkaip su arbatomis, maistu. Kunigas ne tik pasveiko, bet po metų jį apžiūrėję daktarai nerado jokių vėžio pėdsakų. Man atrodo – tai Dievo veikimas.
Tėvą Antaną Šeškevičių prisimena vienuolis jėzuitas, kun. Algis Baniulis SJ. Jis gimė 1949 m. Krinčine, devynių vaikų šeimoje. Kunigas, teologas ir pedagogas. Pastatęs naują mūrinę Truskavos bažnyčią ir Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko parapijos šventovę.
Sesuo vienuolė Darutė Šlušnytė: Tėvas Antanas keitė žmonių gyvenimus
– Negaliu pamiršti tos 80-ųjų žiemos. Tėvelis autobusu atvažiavo iki Lapių. Iki jo aptarnaujamos Mikoliškių bažnytėlės – dar penki kilometrai, toliau autobusas nevažiuoja. Jis eina užpustytu keliu, sniego iki kelių – vienplaukis, apsivilkęs plonu lietpalčiu, tokiu nuo lietaus. Tą žiemą buvo baisus šaltis.
Darutę ir dar būrį vaikų kunigas pasivijo einančius į bažnyčią, tuo metu jai buvo keturiolika. Darutė – viena iš šešių Mortos ir Vlado Šlušnių vaikų. Šeima buvo religinga, visi krikštyti, privesti prie Sakramentų, tačiau į bažnyčią eidavo retai. Tėtis Vladas buvo neregys iš vaikystės, sunkiai vaikščiojo. Mama Morta už jo ištekėjo iš gailesčio. Buvo po karo, tėtis gyveno vienas, jo tėvai – mano seneliai – su vaikais buvo ištremti į Sibirą – turėjo 100 ha žemės. Vladas – mano tėtis – buvo paliktas, kam sovietams Sibire jis reikalingas toks našta. Jis gyveno savo tėvų name kartu su dar trim atkeltom šeimom, jam komunistų valdžia davė vieną kambarį ir virtuvę jo gimtuosiuose namuose! Kai su piršliais mano mama – jai tada buvo devyniolika – atvažiavo pas jį pirmą kartą pažindintis, tėtis pradėjo verkti: pagailėk manęs, aš vienas, nėra kam manęs apskalbti, išvirt valgyt. Mano mamai jo pagailo, manė gyvensianti su juo kaip su broliu. Bet Dievas davė jiems šešis vaikus, taigi ir mane. Pirmas vaikas, mano broliukas, jiems gimė 1953 metais. Pokaris, tada jau gyvenom Pažvelsyje, mama eidavo į Kulius naktį atsistot į eilę, kad gautų duonos. Mamai – iš ryto visiems išvirt valgyt, pašert gyvulius, dieną darbas kolchoze, vakare – ta pati namų ruoša, rūpestis vaikais ir neįgaliu vyru. Vasarą – sušienaut, daržus pasodint ir nuravėt. Šviesios dienos nematė. Paima vaiką ant rankų, užmiega, prabunda – jau saulutė teka.
Sesuo Darutė neverkia, prisimindama tuos sunkius laikus. Jos balsas skaidrus, šiltas ir atjautus. Ačiū Dievui, mamytė Morta dar gyva, jai dabar 95-eri. Sveiko proto ir dar pavaikšto. Jos abi kartu. Paskambina ir aplanko Darutės brolis.
– Kaip jūs, Darute, susipažinote su kunigu A. Šeškevičiumi?
– Tada jau gyvenome šalia Mikoliškių. Sužinojome, kad į Gargždus atkeltas labai geras kunigas ir paskirtas Mikoliškių parapijos klebonu. Buvo smalsu nueit, pažiūrėt į jį, paklausyt jo pamokslų. Mano broliukui Vytukui buvo gal aštuoneri, Tėvelis pakvietė jį patarnaut Mišioms. Po kiek laiko kunigas paklausė: jūs vieni ateinat į bažnyčią, o kur jūsų tėvelis? Mes pasakėm, kad serga, o mamytė jį prižiūri.
Nuo tada Tėvelis (Darutė kunigą Antaną Šeškevičių visada vadina taip) kiekvieną sekmadienį atvažiuodavo pas mus į namus. „Vladeli, – kalbėdavo jis, – ko gi tu? Nebūk užsidaręs, eik pas Dievą, aš tau jį atnešu į namus. Tu pasveiksi, tu matysi gyvenimą Jėzaus akimis, pažiūrėk, koks tu turtingas, kokie tavo vaikai, kokia tavo moteris!“
Mano tėvelis Vladas priėjo išpažinties – po daugelio metų. Komunijos. Dar vėliau vargonininkas Alfonsas Bumbulis, pats būdamas neįgalus, savo dviejų vietų neįgaliojo mašinėle mano tėvelį nuveždavo į bažnyčią ir parveždavo namo.
Būdama su reikalais Gargžduose ar ir šiaip pradėjau lankytis pas Tėvelį klebonijoje. Jis man pasakojo nuostabius dalykus apie žmogaus išganymą, apie begalines Dievo galias išlaisvinti žmogų iš vargų ir priespaudos, atgaivinti tikėjimą ir troškimą padėti kitiems. Duodavo religinių knygų. Mano tikėjimas dar labiau sustiprėjo, kai mane, bebaigiančią aštuntą klasę, Gargždų milicijoje tardė saugumo (KGB) viršininkas. Pasirodo, jie viską apie mane žinojo, apie visus mano apsilankymus pas Tėvelį. Po dviejų valandų apklausos, grasinimų ir pažadų liepė pasirašyt kažkokį popierių. Visą laiką tylėjusi aš jam pasakiau vieną sakinį – aš negaliu vienu metu tarnauti Viešpačiui ir Mamonai.
Būdama šešiolikos pasirinkau vienuolės kelią. Tėvelis davė adresą Kretingoje. Mūsų Nekalto Prasidėjimo Marijos seserų tarnaičių kongregacijoje tuo metu, kai tapau vienuole, – apie 1984 metus buvo gal 150 seserų. Kas dirbo mokyklose, kitus darbus, kas audė, siuvo, mezgė, prižiūrėjo senelius, slaugė ligonius, maitino ir rengė našlaičius. Tokie buvo mūsų darbai. Dabar gyvenu su mamyte Šilalėje. Važiuosiu netrukus į Romą, į piligrimystės kelionę – šiemet Jubiliejiniai Kristaus metai. Tėvelis Antanas visiškai pakeitė mano gyvenimą, aš dabar esu rami ir laiminga.
—
Jaučiu, kaip jau bundančio pavasario keliu einu link Mikoliškių, sekmadienis, virš laukų pakilęs vieversys kviečia artojus, kelyje mane aplenkia būrelis klegančių vaikų, turinčių savo paslapčių ir svajonių. Skamba bažnyčios varpas, o prie bažnytėlės durų stovi vienplaukis kunigas – Dievo atvaizdas žemėje Tėvas Antanas Šeškevičius.
Česlovas BURBA
- 1914 m. balandžio 4 d. Sindriūnų kaime, Pasvalio r., gimė kunigas jėzuitas A. Šeškevičius, vienas iš labiausiai persekiotų ir gal daugiausia kentėjusių už apaštalavimą Lietuvoje, Sibire ir Vidurinėje Azijoje, buvo pogrindinės kunigų seminarijos ir atkurtos Telšių kunigų seminarijos dėstytojas. Mirė 2002 m. sausio 25 d., palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
- Kunigas A. Šeškevičius ne kartą dėl antisovietinės veiklos areštuotas ir kalėjęs. 1975 m. perkeltas į Gargždus, kur vikaravo iki 1998 m., sykiu aptarnaudamas Mikoliškių parapiją. „LKB kronikoje“ rašyta, jog 1983 m. sausio 26 d. Gargždų parapijos vikaro kun. A. Šeškevičiaus bute, garaže ir palėpėse buvo padaryta krata, kurios metu ieškota TTGK komiteto dokumentų archyvo. Paimta: 2 rašomosios mašinėlės (viena kun. A. Šeškevičiaus, kita vargonininko), 10 magnetofoninių juostų su pamokslų bei giedojimų įrašais, valdžios organams išsiųstų raštų kopijos ir kiti raštai – iš viso 31; iš palėpės paimta „Kronika“ Nr. 55. Buvo reikalaujama nurodyti, kokius ryšius jis palaikė su kun. A. Svarinsku.
- Pats tėvas A. Šeškevičius savo gyvenimo kelią taip apibūdino: „Ne žymiais darbais, o kalėjimu pasižymėjau. Apgailėtinas gerų žmonių akyse: „Tas žmogus neišeina iš kalėjimo“. Ne taip svarbu, ką žmonės sakys. Svarbu, ką Kristus apie mane mano. Jis žino, kad stengiausi būti geru kunigu, jėzuitu, nors ir silpnybių parodžiau. Viešpats matė gerą valią, pastangas… Jam svarbu ne žymūs darbai, bet pastangos. Turiu vilties, kad Viešpats įvertins manąsias. Daug akimirkų, ypač iš ankstyvos jaunatvės išbraukta, kada gyvenau lyg pagonis. Dėkoju Bažnyčiai, Jėzaus draugijai, kad ji mane ant kojų pastatė, parodė tikrąjį žmogaus kelią…“
