Gimnazistės parodoje – H. Radausko kūrybos atspindžiai
Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientė Leonora Lukrecija Polekauskaitė J. Lankučio viešosios bibliotekos salėje eksponuoja savo pirmąją parodą ,,Ir šviesa, ir pasaulio galas, ir fantastiški vakarai…“ (poezijos ir fotografijos albumas).
Parodą inspiravo Leonoros mėgstamiausio poeto Henriko Radausko kūryba. Pasak parodos autorės, daugelis jos kūrinių yra spontaniški, juose slypi užuominos.
„Menas – mano pašaukimas, jam aš atiduodu visą save. Domiuosi menais jau devynerius metus ir planuoju sieti ateitį su kūryba. Visada buvau toks žmogus, kuris vertina kūrybos grožį, tad nenuostabu, kad poeto H. Radausko ekscentriška rašymo maniera, šio menininko estetiškumas, anarchijos žymės ir jo talentas sujungti pasaulio tamsą ir šviesą mane suviliojo. Poetas Henrikas Radauskas yra vienas originaliausių menininkų, su kuriais yra tekę susipažinti. Išsiskiriantis iš minios, estetikos etalonas, teigiantis, kad „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“, – tokias mintis pristatydama savo parodą išsako abiturientė Leonora.
Abiturientės lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Rusteikienė, skatinanti savo mokinės kūrybiškumą, vertinanti jaunosios menininkės unikalumą, atkreipė dėmesį, jog Leonoros kūryboje galima rasti poeto Henriko Radausko 115-ųjų gimimo metinių atspindžių.
Henrikas Radauskas (1910–1970) – XX a. lietuvių išeivijos poetas estetas, vertėjas, pirmasis modernistas, grynojo meno kūrėjas. Tai vienas žymiausių XX a. lietuvių poetų modernistų. Poetas pergyveno du pasaulinius karus, pasitraukimą iš Lietuvos, tačiau šių įvykių beveik neužfiksavo eilėraščiuose. Jam menas, kultūra tapo prieglobsčiu nuo istorijos sukrėtimų, domino labiau nei gyvenimas. Esminė H. Radausko kūrybos nuostata išreikšta programiniame jo eilėraštyje „Pasaka“, kuriuo pradedamas pirmasis eilėraščių rinkinys „Fontanas“. Eilėraštyje kuriama pasaulio ir pasakos priešprieša. Pasaulis čia šaltas, nejaukus, priešiškas žmogui, kupinas pavojų, jis tyčiojasi iš žmogaus pastangų, kančių, svajonių. Žiauriai tikrovei priešinama pasakos laisvė ir galybė, kuriai nėra jokių kliūčių, jos niekas negali sulaikyti. Taip žmogui atsiveria visai kita – poetinė – tikrovė, kurioje įmanomi visokie stebuklai. Nusivylęs pasauliu žmogus pasineria į pasaką, pasiryžęs ja viena pasikliauti. „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“, – teigia lyrinis subjektas. Taigi, vaizduotė, menas suteikia žmogui prieglobstį nuo destruktyvaus išorinio pasaulio.
Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.
