Gimtasis miestas širdyje liko brangus

Kraštiečių susitikimui
5 birželio, 2023
0

Kaip miela ir gera sugrįžti
Į savo gimtuosius Gargždus.
Vilioja čia Minijos vingiai.
Šis miestas išliko brangus.
Gargždai, Gargždai,
Gimtieji Gargždai,
Mes esam šio krašto vaikai.
Išvažiavau gyventi svetur iš savo gimtojo krašto, iš Gargždų. Tai buvo seniai, daugiau negu pusšimtis metų, kai šiame mieste baigiau vidurinę mokyklą. Kai kam atrodo taip seniai, o man rodos, kad tai buvo prieš kelerius metus, kitus.
Šis man brangus jaunystės miestas mintyse išliko iki šių dienų. Išliks jis iki tol, kol mane nešios ši žemė. Vienkartiniai apsilankymai sustiprindavo vis blėstančius prisiminimus. Visada pastebėdavau, kaip keitėsi ir gražėjo Gargždų miestas.
Prieš akis iškyla tuščios vietos miestelio centre, senasis tiltas per Minijos upę, medinė bažnyčia, parko vaizdai, pastatai Kvietinių ir Kapų, J. Basanavičiaus, Pelkių gatvėse, buvusios pradinės mokyklos pastatas, atskiri namai apie buvusį stadioną, verdantis kelias nuo miestelio iki buvusios vidurinės mokyklos Laugaliuose.
Rajono centro įkūrimas Gargžduose atgaivino miestelį. Mano akyse išaugo Statybinių medžiagų kombinatas, pramonės įmonės, miestas prasiplėtė naujomis gatvėmis. Menu, kaip iškastuose smėlio ir žvyro plotuose formavosi savotiški ežerėliai, kaip kilo naujų gyvenamųjų namų kvartalai, mokyklos.
Tiesa, vaikščiodamas po miestą, pažįstamų veidų jau retai sutinku. Žmonėse ieškau būto laiko, kuris išliko neišblėsusiose mintyse. Jaunimo veiduose ieškau buvusių tėvų veido bruožų, kurie primintų man čia praleistus metus. Juos pamačius, jie man atrodo tokie brangūs, bet jie tik sukelia susižavėjimą, kuris su manim nieko jau neriša, nors jie yra dalis buvusių gargždiškių gyvenimo.
Malonu pamatyti klasės draugų, panašių į savo tėvų, siluetus. Tada mano akyse iškyla gražiausi prisiminimai iš jaunystės metų…
Vidurinės mokyklos miestelio teritorijoje tuo metu nebuvo. Aš baigiau vidurinę mokyklą Laugaliuose, prieš karą buvusioje vokiečių muitinėje. Dabar mieste mokyklų tinklas išsiplėtė. Mano tėvų nebėra tarp gyvųjų, kaip kitų gyvenusių tuo metu Gargžduose gyventojų, bet atmintis gyva apie juos ir kitus gargždiškius, gyva iki šiolei. Aš, kaip tėvų medžio atžala, nutiesiau taką į Vilnių.
Gimtasis miestas širdyje liko brangus, čia liko dalis mano gyvenimo, dalis mano draugų, kuriuos atvykęs į šį miestą aplankau. Mano prisiminimuose malonūs liko tie Minijos upės krantai, senasis piliakalnis ir tiltas per upę, amžinai žaliuojantis parkas, namas, kuriame praleidau daugelį jaunystės metų ir išblukę buvusio miestelio vaizdai, kurių dabartinis jaunimas niekada nematė ir nematys…
Iš Gargždų į Vilnių atsinešiau mokykloje įgytas žinias, pomėgį sportui, stalo tenisą, šachmatų žaidimus, kurių dar iki šiol negaliu pamiršti. Lankydamasis Vilniaus žemaičių kultūros renginiuose, prisimenu gimtąjį miestą, kuriame gimiau, miestą, kuriame praleidau jaunystės metus. Mano žemaičių pase parašyta „gėmės Gargždus“. Savo literatūrinėje kūryboje nemažai kūrinių paskyriau Gargždams.
Švenčiant jubiliejinius Gargždų metus šiandien bibliotekoje vykstančio kraštiečių susitikimo proga linkiu visiems gargždiškiams ir kilusiems iš Gargždų sėkmės, sveikatos ir pasisekimo gyvenime.