Gyvuliški jausmai (II): kaip spindi Juodmargės laimė?
Čia rašau ne apie tuos gyvuliškus jausmus, kuriais mes vadiname ne patį gražiausią savo elgesį, tarsi iškeldami žmogaus pranašumą prieš gyvūnus, kurie, daugelio įsitikinimu, yra nieko nesuprantantys, bejausmiai tvariniai. Klystame – gyvūnai turi puikią atmintį ir jausmus, o ne tik instinktus. Planetos teršimu kaltinamos karvės yra gana jautrūs ir supratingi gyvūnai. Ir ne tik pasakoje apie Sigutę.
Kas didesnis ligonis
Neseniai dvi protestuotojos sriuba „apšaudė“ paveikslą Paryžiuje, Luvro muziejuje. Laimė, nepramušamu stiklu apsaugotą Leonardo da Vinči žymiąją Moną Lizą. Išpuolio tikslas buvęs pranešti, kad žemės ūkio sistema serga, o maištininkės reikalavo teisės į „sveiką ir tvarų maistą“.
Bepigu svaidytis iš kažkieno užaugintų gėrybių išvirtu viralu. Tik jei tai buvo karštu vandeniu užpilama ir greitai paruošiama makaronų sriuba, priekaištai turėtų būti nukreipti maisto pramonės ir perdirbėjų, o ne produktų augintojų adresu. Juk perdirbėjai mūsų maistą pripumpuoja tiek visokių perteklinių priedų, kad kartais sveikiau ir tvariau likti nevalgius.
Toks meno šedevro, o ir maisto bei jį auginusiųjų paniekinimas turėtų būti pavadintas tikruoju vardu. Tai yra chuliganizmas, o ne kova su kažkokiomis išsigalvotomis problemomis. Kur kas efektyvesnis būdas nokautuoti tą viską griaunantį žemės ūkį būtų parodyti gerąjį pavyzdį, kaip tvariai ir ekologiškai užauginti bent toną bulvių. Pavyzdžiui, nuravėti kokį hektarą kitą daržovių kauptuku, rankomis nuimti derlių, pamelžti karvių bandą, pasukti girnas ir sumalti grūdų – juk sutaupytų elektros. Šiais žygdarbiais galėtų pasidalinti taip populiariuose socialiniuose tinkluose ir paakinti visus bendraminčius daryti tą patį.
Absurdiški pasiūlymai? Žinoma. Įtariu, mažai kas mokėtų ir norėtų rytais su saule pakirdęs rankomis melžti karves, dalgiais pjauti šieną, kauptukais ravėti hektarus pasėlių. Bet visi nori sveikos, ekologiškos ar laimingų gyvulių ir paukščių produkcijos. Ir kuo pigiau, bet kokiu metu, pačių šviežiausių ir sveikiausių. Ir dar – kad ir laukai žaliuotų, ir paukščiai giedotų, žydėtų gėlės. Kaip pasakoje, kur stebuklinga staltiesė pasitiesia ir patiekia nuostabių vaišių, pavalgius ji susivynioja – nei atliekų, nei rūpesčių.
Reikalavimai ir realybė
Deja, norint ir toliau gausiai padengto stalo, tenka arba kažko atsisakyti, arba kažką aukoti.
Kas prie vienokių ar kitokių sprendimų, kaip dirbti, kur ir ką auginti, atveda ūkininkus? Jie patys žemės ūkio politikos neformuoja, paklausos nenustato. Jie privalo dirbti pagal nubrėžtas gaires ir reikalavimus net jei tas gaires brėžia menkai apie žemės ūkį išmanantys politikai, ne žemės ūkio specialistai ar praktikai. Kas dažniausiai ir nutinka. Kiekvienais metais reikalavimai keičiasi, byra kaip iš gausybės rago, ar jie logiški ir įgyvendinami, nelabai kam įdomu.
Tik vienas pavyzdys: pernai pavasarį įgyvendinant naujuosius GAAB (Geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės) reikalavimus, vienas kurių „Gyvūnų gerovė“ atsirado nuoroda į papildomą paramą ūkininkui „už galimybę pieniniams galvijams išeiti į ganyklas, įtraukiant jų ganymą laukuose šiltuoju metų laiku“, bei „Parama už galimybę galvijams laisvai išeiti į atvirą erdvę, ganyklas“.
Taip, gali išleisti ganytis ir pamelžti laukuose 20 karvių ir parvežus tuojau atšaldyti jų pieną. Tačiau jei lankose pasklis 200 ar 300 karvių, kurias reikia pamelžti bent du kartus per parą, misija neįmanoma. Bet mūsų žemės ūkio politikos formuotojai tvirtina, kad Lietuvoje pieniniai ūkiai iki 50 karvių turės išnykti, nes nerentabilūs. O ir išmokas už karvutes paskyrė didesnes tiems, kas turi daugiau nei pusšimtį melžiamų. Tai kaip vis dėlto su tomis karvių vaikštynėmis gryname ore?
Karvutes po pievas vasaromis begano tik nedideles bandas laikantys ūkininkai, kitos visus metus gyvena tvartuose.
Aplinkosaugininkai su Aplinkos ministerija priešakyje kryžiumi gula ir aiškina, reikia skatinti smulkius ir vidutinius ūkius daugiau laikyti gyvulių, juos ganyti ir taip mėginti vėl subalansuoti visai „nuderintą“ ekologinę pusiausvyrą. Tačiau žemės ūkio ministras sako, kad vyksta natūralus ūkių stambėjimo procesas, ir jis čia problemos nemato.
Ką aplieti jautienos buljonu
Tuo pačiu anksčiau mokėtos išmokos už pieninius jaučius sutirpo. Daugybę metų pieninių veislių jaučiai nebuvo laikomi antrarūšiais, dabar kažin ko jų mėsa tapo nebe tokia vertinga? Propaguojant pieno ūkių stambinimą, nenorom iškyla problema, apie kurią taip pat niekas garsiai nekalba – kur didelio pieno ūkio ūkininkas dės visus atvestus jautukus? Kas juos pirks tolimesniam penėjimui, jei jų mėsa nevertinama? Bet juk reikia tokių pačių sąnaudų, kaip didesnę grąžą atnešantiems mėsiniams užauginti. Mažame ūkyje vienas kitas atvestas pieninis jautukas bus užaugintas, bet jei jų gims šimtas ar du?
Perteklinių veršiukų problema jau senokai egzistuoja kitų šalių stambiuose pieno ūkiuose. Maždaug pusė jų gimsta vyriškos lyties. Nepaisant karvių sėklinimo išlaidų, tos rūšies prieauglio niekam nebereikia.
Kažkada perskaičiusi britų savaitraštyje „Farmer’s Weekly“ („Ūkininkų savaitraštis“) apie tai, kad atvesti pieniniai jautukai tiesiog nušaunami arba kitaip sunaikinami, negalėjau tuo patikėti. Vėliau suradau kitą pasakojimą apie išgelbėtų veršelių globėją, kuri iš fermų surinkdavo nereikalingus jautelius ir juos augindavo.
Vokietijoje, veterinarų manymu, kasmet „pradingsta“ bent 200 tūkst. pieninių jautukų. Tokio naujagimio veršelio kaina esanti tik apie 30–40 Eur, o tuo tarpu oficialios veterinaro paslaugos ir maitos utilizavimas ūkininkui atsieitų bent dvigubai brangiau. Panašių bėdų yra kone visose didelius pieno ūkius turinčiose šalyse. Tiesa, apie šias problemas garsiai nekalbama, toje pačioje Vokietijoje vis labiau akcentuojamas teigiamas pavyzdys, kai kelios pieninės karvės lyg žindenės išleidžiamos į laukus su būreliu „darželinukų“ veršelių. Bet kol kas tai vienetiniai gražūs pavyzdžiai. Ar jie taps modeliu, priklausys ne nuo ūkininkių, o nuo politikų ir maisto pramonės, kuri ir muša taktą, reikalavimų.
Ar pasikeis kas nors visame žemės ūkio politikos formavime ir kaip pasikeis per Europą ritantis ūkininkų streikams, parodys ateitis. Belieka tikėtis, kad Lietuva netaps kelis didžiulius pieno ir mėsos auginimo „fabrikus“ su tūkstančiais gyvulių turinčia šalimi. Net neilgą amžių gyvenantys gyvuliai turėtų turėti teisę bent į šiek tiek gyvuliškos laimės ir pagarbos.
Ambicingosios mišrūnės
Ne vienus metus mūsų ūkelyje gyveno keletas pieninių karvių, pienelį važiuodamas per kaimą surinkdavo supirkėjas. Bet atėjo tokių sprendimų laikas, kai pieno surinkimo praktiką iš mūsų ir daugelio kitų kiemų išgyvendino, o su ja – ir piendaves karvutes. Artimiausias pieno supirkimo punktas buvo toli, kelias iki jo – duobių rojus. Be to, tuos punktus netrukus taip pat panaikino.
Pieno surinkėjas liūdnai atsisveikino ir pasakė išvažiuojąs uždarbiauti į Norvegiją. O mes atsisveikinome su savo juodmargėmis.
Įsigijome mėsinių mišrūnių karvių, kurias ne vienas laiko ir kaip piendaves. Mėsinės karvės judresnės, landesnės, gudresnės nei pieninės, rodos, skaito viską iš žmogaus akių ar judesių. Jos tuojau atbilda, pamačiusios perkeliamus ganyklos kuolus ar galimybę išlįsti toliau nei leidžia elektrinis piemuo. Jei tik kas nepatiko – uodegos lyg perkūnsargiai į viršų ir lekia zovada per laukus. Tiesa, su saviškėmis esame „sutarę“ – iš tolimiausių laukų jos pareina švilpiamos. Suprantama, už gardų atlygį – morką, obuolį, riekelę duonos.
Tik bėda – vis tenka kviesti gyvulių supirkėjus ir norom nenorom atsisveikinti su prieaugliu ar ir pačiomis karvutėmis. Kai šitaip susidraugauji, išsiskyrimai būna graudūs iki ašarų – juk žinai, kur pasiunti tavimi visiškai pasitikintį gyvulį.
Mišrūnės pieno duoda apie pusmetį, be to, dažna turi savo tvirtą nuomonę, kam jų pienas skirtas. Tad šią nuomonę energingai gina kanopomis ir net ragais. Po kelių nesėkmingų bandymų vieną šviežiapienę tvinkėjančią mėsinę melžti rankomis, melžimo aparatu, garde ir su specialiu lanku, dėvint apsauginį šalmą ir akinius, nes toji buvo tikra kikboksininkė, ūkelyje vėl atsirado pieninė karvutė.
Atgimė motiniški instinktai
Grynaveislę Lietuvos juodmargę nupirkome iš gretimame kaime esančio stambaus pienininkystės ūkio. Karvutė buvo dar pačiame jėgų žydėjime, bet davė mažiau pieno nei šeimininkai tikėjosi. Ji buvo trumpais nepatogiais melžti speniais, ūkininkas ją ketino parduoti į mėsos kombinatą, nes laikyti dėl atvedamų veršių visiškai neapsimokėjo.
Nutrumpintais ragais ir uodega, ji buvo labai rami, bet nedrąsi. Įpratusi dienas leisti didžiulėje bandoje uždaroje patalpoje, greičiausiai labai stebėjosi išvydusi tik kelias būsimas kaimynes. Iš pradžių mieliau laižė pelus nei ėdė šieną. Natūralu, juk dideliuose ūkiuose šieno rulonai suardomi, smulkinami ir maišomi su visokiais priedais pašarų dalytuvuose ir išdalijami gerokai sutrinti. Pas mus jai teko pratintis prie šieno ir įvairiarūšių miltų bei šakniavaisių „kokteilio“.
Atėjus ganiavos metui, naujokę išleidome į pievas. Nors pavasario saulutė, šviežios žolės kvapas mūsiškes varė iš proto ir tos ėmė laigyti, Juodmargė kaip mat įsmeigė nosį į sodrią žalumą, kurios ji nematė nuo telyčaitės laikų. Juk ta vienintelė jos vaikystės vasara ganykloje buvo seniai ir tokia įsimintina. O paskui bėgo ištisi metai vien tik gyvenimo tvarte. Metai iš metų vieną po kito vedė veršiukus, kurių niekada nematydavo, metai iš metų davė pieną.
Kai Juodmargė veršiuką atsivedė pas mus ir tas liko pas mamą karvę, toji ilgai galvojo, ką su juo daryti. Ji nerodė nei didelės meilės, nei dėmesio, motiniški instinktai buvo gerokai atvėsę.
Kai vėliau atsivedė dar vieną veršiuką, mūsų karvutės jausmai staiga atgijo – veršiuką ji laižė, kvietė, juo džiaugėsi, gynė nuo smalsaus į gardą įlindusio šuniuko. Jos veršiukas buvo pats gražiausias, mieliausias, gardžiausiai kvepiantis, nuolatos šukuojamas aštriu liežuviu. O šitokio mamos dėmesio apgaubtas ir pieno nestokojantis mažylis augo akyse. Mūsų karvutei atgijo ne tik motinystės instinktai, bet ir padaugėjo pieno.
Dabar ji visai nebaikšti, gerai žino savo vardą, mus visus pažįsta ir skiria, žino takus namo ir kviečiama iš ganyklos ateina net sutemus vakarui. Kai pasižiūriu į jos dideles išraiškingas ilgų blakstienų gaubiamas akis, atrodo, kad jose nėra baimės, jos blizga, ir viliuosi, kad taip galėtų spindėti gyvulio laimė.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
