I. Smetonienė: „Kalbos taisyklingumo niekas nepanaikino ir nepanaikins“
Net dvi kadencijas Valstybinei lietuvių kalbos komisijai vadovavusi Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto lietuvių kalbos profesorė Irena Smetonienė įsitikinusi, kad valstybinę lietuvių kalbą šiuo metu, kaip niekad anksčiau, gina tiek teisės aktų, kad ji turi visas sąlygas būti ir saugi, ir taisyklinga. O kaip yra iš tikrųjų?
– Kokia, Jūsų manymu, šiuo metu lietuvių kalbos situacija? Ar reikia trimituoti pavojaus varpais, ar nerimui nėra jokių priežasčių?
Tokios geros situacijos įstatymų požiūriu dar nesame turėję. Yra ne vienas įstatymas ar nutarimas, susijęs su lietuvių kalba. Visur įrašyta lietuvių kalba. Konstitucijoje irgi įteisintas lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusas.
Kai lietuvių kalba buvo įrašyta konstitucijoje 1922 m., kai pasirodė Jono Jablonskio gramatika, lietuvių kalba kaip dalykas imta dėstyti universitete, visi sakė, kad jau atėjo lietuvių kalbos aukso amžius. Bet dabar yra dar geriau.
Jeigu vertintumėm lietuvių kalbos vartoseną ir visuomenės nuostatas jos atžvilgiu, tai, be abejo, problemų yra. Ir žmonės jas tikrai mato.
Tačiau panašių problemų yra ir kitose šalyse. Apie tai išgirdau dar 2002 m., kai pradėjau važinėti į Europos nacionalinių kalbų institucijų federacijos konferencijas ir seminarus. Išgirdę mano skundus dėl lietuvių kalbos problemų, kolegos šyptelėdavo: „O, jūs susiduriat tik su tokiomis problemomis!“ Vadinasi, kitur yra dar kitaip.
Galbūt mes, pasisotinę atgauta laisve, užsisklendėme savo asmeninėje laisvėje, o visuomeninį gyvenimą šiek tiek pamiršome. Pasakyme visų nagai – tik į save tikrai yra tiesos.
Lietuvių noras atsisakyti lietuvių kalbos amžinas kaip gyvenimas. Kai pasižiūri į istoriją, amžinai lietuviams buvo gėda, kad jie kalba lietuviškai.
– Tačiau vis tiek buvo tokių asmenybių, kurios suprato, kad reikia lietuvių kalbos.
Ačiū Dievui, kad turėjome bajoriją, kuri buvo valstybiškai nusiteikusi ir suprato lietuvių kalbos puoselėjimo svarbą.
Mūsų kalbos problemos sukasi spirale. Kai tik pradėjau dirbti Valstybinėje lietuvių kalbos komisijoje (VLKK), buvo kilusi arši diskusija, kad mokslo srityje nereikėtų vartoti lietuvių kalbos. Tada piestu stojo visi tiksliųjų mokslų atstovai, esą mokslo kalba lietuvių kalba būti negali, reikia vartoti visame pasaulyje mokslininkų pripažintą anglų kalbą. Kažkada visi mirė dėl lotynų kalbos, o dabar tik anglų, tik anglų!
Kadangi tuo metu Seimo nuostata buvo labai griežta, tai lietuvių kalba nugalėjo. Bet ratas apsisuko ir dabar tame pačiame VU girdime: „Rašykite tik angliškai, tik angliškos publikacijos – pačios geriausios.“ Tarsi mūsų visuomenės šviesti nereikia. Negi reikės atsigręžti į 19 amžių ir sakyti: „Štai, žiūrėkite, apie mus rašo!“
Šiemet Gimtosios kalbos diena buvo skirta mokslo kalbai. Turėjome diskutuoti apie tai, ar mokslo kalba – tik anglų.
Mokslininkai savo publikacijas net neverčiami platina angliškai, nes jiems reikia ryšių, kad būtų kviečiami į tarptautinius renginius ir projektus. Taigi, progą apie tai pasikalbėti mes jau praleidome.
– O kaip vertinate kartais itin karštą kritiką dėl lietuvių kalbos taisyklingumo?
Kartais pamatome kokią klaidą ir pradedame trimituoti, kaip suprastėjo kalba, viskas labai blogai.
Neturime vidinio stabdžio. Mąstome šiek tiek mužikiškai – jei muša, dirbame, jei nemuša, gerai, kaip yra.
Išgirdome, kad VLKK panaikino nutarimą, įteisinantį Didžiųjų kalbos klaidų sąrašą. Ir vėl – isterija. Atseit, nebereikia lietuvių kalbos taisyklingumo.
Kas pasakė, kad nebereikia? Juk čia – visiškai normalus komisijos sprendimas. Juk kalbos politika kiekvieną komisijos kadenciją yra persvarstoma. Gal po šito sprendimo bus kitas sprendimas, bet kalbos taisyklingumo niekas nepanaikino ir nepanaikins.
– Gal tokius vertinimus lemia kokie nors politiniuose kuluaruose vykstantys procesai?
Komisijai vadovavau dešimt metų. Mačiau, kas darosi Seime ir kaip jo nariams reikia įrodyti vieną ar kitą sprendimą. Man pasisekė, nes tuometiniame Švietimo, mokslo ir kultūros komitete abi kadencijas dirbo tie patys žmonės. Tokie kultūros žmonės kaip Dalia Teišerskytė, Julius Dautartas, Marija Aušrinė Pavilionienė.
Jie suprato kalbos problemas ir kaip jas derėtų spręsti. Komiteto pirmininkai komisijos atžvilgiu taip pat būdavo palankiai nusiteikę: „Daryk, įrodyk, pažiūrėsim.“
Juk kiek pavyko padaryti, ko anksčiau visiškai nebuvo. Kad ir Terminų bankas. Šią idėją parsivežiau iš Prancūzijos. Buvęs komiteto pirmininkas, šviesaus atminimo Rolandas Pavilionis kiek galėdamas padėjo, kad ji būtų įgyvendinta.
D. Teišerskytė irgi mus visada palaikydavo. Ji suprato, kad kalbą puoselėti reikia ne badant į klaidas, o siekiant jos taisyklingumo.
Kai rašiau lietuvių kalbos vadovėlius 5–6 klasėms, iš anksto žinojau, kad nedėsiu vaikams pratimų, kuriuose bus reikalaujama ištaisyti klaidas. Prašiau, kad būtų, pavyzdžiui, suderinami žodžių linksniai. Jei vaikas nesuderins linksnių, mokytoja privalės pasakyti, kaip jie turi būti derinami.
Esu tikra, kad 85 proc. mokinių parašys, kad „reikia atstovauti mokyklai“, o ne – „mokyklą“, nes visi mūsų valstybėje žiūri, kaip rašo ar kalba žurnalistai.
– O žiniasklaida už klaidas yra nuolatos plakama ir jau išmoko rašyti bei kalbėti pakankamai taisyklingai.
Taip, tyrimai parodė, kad ketvirtosios valdžios reitingas – dar labai aukštas, nes, jei tik ką, sakoma: „O, per televiziją buvo pasakyta taip ar anaip.“
Dėl to, dėstydama žurnalistams lietuvių kalbą, sakau, kad ant jų pečių yra ir vertybiniai, ir moraliniai, ir kalbiniai dalykai.
– Kažin, ar galėtumėt paprieštarauti, kad jaunosios kartos lietuvių kalbos žinios kartais nėra patenkinamos?
Manau, kad to priežasčių reikėtų ieškoti mokykloje, nes vaikai verčiami ieškoti klaidų, o ne mąstyti, kaip parašyti ar pasakyti taisyklingai. Tačiau negalima visko suabsoliutinti, yra mokytojų, kurie sugeba paskatinti ir rašinėlius rašyti, ir lavinti savo kalbos įgūdžius.
Atrodytų, kam lietuviui mokytis lietuvių kalbos. Panašiai kalba net ir kai kurie kalbininkai. Taip, mes augdami savo šeimose išmokstame kalbėti lietuviškai, tačiau, nuėję į mokyklą, jau mokomės lietuvių kalbos gramatikos, jos sistemos.
O mokykloje daug kas priklauso nuo mokytojo, nuo jo požiūrio į kalbą ir gebėjimų sekti visas naujoves. Prisipažinsiu, ne kartą kolegos lituanistai, dirbantys mokyklose, yra nustebinę. Viena mokytoja kartą labai karštai ginčijosi, kad lietuvių kalboje yra trys, o ne dvi daiktavardžių giminės. Jos klausydamasi, galvojau: „Kada gi tu baigei studijas?“
Tikrai nėra lengva sekti ir lietuvių kalbos, ir literatūros naujoves, bet ką padarysi – tokia profesija.
Tyrimai yra įrodę, kad gerus gimtosios kalbos pagrindus vaikai išsineša iš šeimų ir prie to dar prisideda mokykla. Taip pat pastebėta, kad tam tikru amžiaus tarpsiu vaikai pasitiki tik mokytojais. Jei mokytojai tinkamai išmoko kalbos dalykų, vėliau jau vaikai gali savarankiškai kurti tekstus, juos analizuoti.
– Tačiau geri lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai iš dangaus nenusileidžia. Kas bus ateityje, jei ir toliau liks toks chaotiškas mokytojų rengimas, koks yra šiuo metu?
Iš tikrųjų, kokį specialistą galima paruošti, kai programos nuolatos yra trumpinamos. Man galvoje netelpa, kaip būsimi lituanistai lietuvių kalbos sintaksę ir morfologiją gali mokytis tik po pusę semestro, o istorinės gramatikos turėti tik dvi paskaitas?
Manyčiau toks lituanistas, išėjęs iš VU, turėtų bijoti eiti dirbti į gimnaziją, kur kartais mokiniai žino daugiau už mokytoją.
Situacija tikrai sudėtinga. Mes neparengiame gerų lituanistų.
– Ar nebus dar blogiau, žinant, kad VU Filologijos fakultete būsimi lituanistai net negali pasirinkti magistro studijų?
Tai yra ne iš gero gyvenimo. Studentai nebestojo į magistrantūrą, o pagal galiojančius įstatymus, jei studentai dvejus metus iš eilės nesusirenka, programa panaikinama.
Ši problema atsirado dėl to, kad nesugebame tinkamai paruošti bakalaurų, nes, kaip jau sakiau, programos tiek susiaurėjo, kad studentams kai kuriuos dalykus dėstytojai išpila kaip žirnius į sieną. Todėl studentai bijo rinktis magistro programą, nes joje jau atsiranda teorinių kalbos dalykų, apie kuriuos dažnas nebūna net girdėjęs.
Kur mes nueisime, jei pernai nesurinkome studentų bendrosios kalbotyros studijoms? Pasitarę nusprendėme bendrąją kalbotyrą sujungti su taikomąja kalbotyra. Dabar dar pasisiūlė prisijungti ir romanistai. Todėl vienintelė išeitis – grynai filologinė magistrantūra.
Juk yra nustatyta, su kiek studentų dėstytojai gali dirbti. Vienais metais bendrąją kalbotyrą studijavo du studentai, kitais – trys.
– Vadinasi, nyksta tokia profesija kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, o sykiu ir – lietuvių kalba?
Niekas nenori šio dalyko studijuoti, nes nemato perspektyvos. Be to, studentus veikia visokie tyčiojimaisi, esą kam tie kalbininkai ir ką jie veikia.
Einame į dugną ir nežinau, kada jį pasieksime, kad galėtumėm nuo jo atsispirti.
– Ar jums neatrodo, kad lietuvių kalba neturėtų su jokia kita disciplina konkuruoti?
Taip, bet dabar mes esame įvaryti į kampą, kad atseit būtina kurti patrauklias studentams programas ir konkuruoti su kitomis disciplinomis lygiomis sąlygomis.
– Jūs ir jūsų bendraamžiai VU studijavote gūdžiu sovietmečiu, bet lietuvių kalbos ir literatūros studijos Filologijos fakultete klestėjo. Kasmet būdavo priimama apie šimtą studentų ir būdavo nemenki konkursai. Paradoksas, situaciją lyginant su dabartimi.
Lituanistikai buvo aukso amžius, nors tada tikrai nebuvo tokių galimybių, tiek vadovėlių, kaip dabar. Juk dabar viskas atsivėrė, pasiekiamos pačios rečiausios knygos. Tik skaityk ir norėk! Tačiau esame verčiami laikytis nuostatos, kad studentai privalo mokytis savarankiškai.
Neįtikėtina ir tai, kad lituanistai, baigę studijas VU, neturi teisės dirbti mokyklose, nes negauna pedagogikos kreditų. Taip atsitiko dėl to, kad pedagogus turėjo teisę rengti tik Lietuvos edukologijos universitetas. Bet dabar jau ir jo nebėra.
Neturim iš ko ir doktorantų rinktis. Jei pamatom kokį studentą, gebantį savarankiškai studijuoti dar bakalauro programoje, šnekinam, kad eitų į magistrantūrą, o paskui – į doktorantūrą. Tačiau dažnai išgirstame atsakymą: „Tik ne į lietuvių kalbos!“
Belieka tikėtis, kad kada nors viskas pasikeis į gera.
Kalbėjosi Birutė VYŠNIAUSKAITĖ
