Ievos Simonaitytės premijos laureatas Domas Kaunas: artimiausias darbas vadinsis „Mažosios Lietuvos knygų namai“
Šiemet įteikta jau XXIX Agluonėnų seniūnijos rašytojos I. Simonaitytės premija. Ji paskirta knygotyrininkui, bibliofilui, edukologui, Mažosios Lietuvos kultūros tyrinėtojui profesoriui Domui KAUNUI už ilgametį darbą ir pastangas išsaugant Ievos Simonaitytės krašto kultūrinį ir istorinį palikimą.
– Vanagų bažnyčioje auditorija nuoširdžiai plojo paskelbus Jus šių metų Ievos Simonaitytės premijos laureatu, šią premiją finansuoja Klaipėdos rajono savivaldybė. Už parengtą ir išleistą atsiminimų knygą „Aš esu Etmės Evė“ 2019 m. Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje įteikta 33-ioji literatūrinė I. Simonaitytės premija. Šią premiją tuomet pelnėte antrą kartą. Pirmoji buvo paskirta 1998 m. už knygas „Klaipėdiškė“ ir „Mažosios Lietuvos knyga“. Ką Jums reiškia triskart tapti I. Simonaitytės premijos laureatu? Kokia premija Jums yra labiausiai prie širdies?
– Nesvyruodamas atsakau: trečioji Ievos Simonaitytės premija. Bet svarbi ne dėl to, kad trečioji. Ją lydėjo gyvastingas ir pakilus renginys neužmirštamoje istorinėje erdvėje – po Vanagų bažnyčios skliautais. Juk iš jų į sudėtingą ir tolimą gyvenimo kelią su jautraus čionykščio kunigo Emilio Bleiveiso palaiminimu kadaise pakilo ir pavargusios, bet išdidžios Etmės Simonaitytės mažoji dukrelė Evė. Premija bus svarbi mano biografijos žyma, nes ją skyrė kraštiečiai, vainikavo neeilinė šventė. Ji buvo nuotaikinga. Koncertavo Lietuvos meno talentai – išskirtinių balsų Onos Kolobovaitės ir Egidijaus Bavikino duetas, Šilutės etnografinis ansamblis „Ramytė“, Priekulės parapijos ansamblis, papildytas Vanagų bažnyčios giedotojais ir jos kunigu Remigijumi Šemekliu. Į istorinius laikus nukėlė susikaupimo kupina Martyno Mažvydo giesmė „Gyvenimą pašlovintą turėsiu“. O kur dar gėlės, dovanos, tarp jų… rūkytos žuvies, kurios taip ir nepaskanavau, nes tą patį vakarą išdalijau. Žmonių atvyko tiek, kad bažnyčios suoluose netilpo, stovėjo pasieniuose bei balkone. Renginys panašėjo į dvasios atlaidus. Naudodamasis Jūsų redaguojamos „Bangos“ skiltimis, dėkoju dalyviams už rankų paspaudimus, atliktų darbų prasmės suvokimą bei pripažinimą, Klaipėdos rajono savivaldybės mero Broniaus Markausko ir jo komandos palaikymą.
– Apdovanojimo ceremonijoje buvo akcentuojama, kad Jūs dar būdamas studentas susižavėjote Klaipėdos kraštu, Agluonėnais, pakalbinote daug to krašto žmonių, kurių pasakojimus užrašėte. Tai – neįkainojami Mažosios Lietuvos istorijos, kultūros liudijimai. Kas Jums tuo metu, jaunam žmogui, tapo itin svarbu, kad Jūs vėliau visą savo gyvenimą paskyrėte Mažosios Lietuvos tyrinėjimams.
– Į šį kraštą nukreipė likimo pirštas. Tačiau viskas prasidėjo ne nuo žavesio, bet nuo netikėtumo. Kai 1959 m. atsikėlėme į Stragnas (jos istorinis pavadinimas – Antrosios Stragnos, pavadinimą Pirmoji paveldėjo iš buvusio Stragnų dvaro, tik, kaip sovietmečiui įprasta, dvaro vardą nubraukus), trečiaklasį vaiką apstulbino vėlyvo pavasario potvynis: gal dviejų kilometrų pločio lanka iki pat Priekulės vieną rytą tapo tyvuliuojančiu ežeru. Žemaitijoje tokių stebuklų neregėjome. Tačiau mums, ypač pradinukams, labai patiko: tris dienas teliuškavomės šiltutėliame vandenyje. Mano paauglystėje kaleidoskopu keitėsi mokyklos, reikšmingiausios atkarpos – Agluonėnų aštuonmetė ir Priekulės vidurinė.
Mokyklose pirmūnas nebuvau, uodegoje nesivilkau. Motyvavo knyga. Nuolat ir po daug skaičiau, net naktimis. Sulaukęs paskatos, tapau Agluonėnų mokytojos ir kaimo bibliotekininkės Magdalenos Pėžiūtės-Kaciucevičienės talkininku – knygas nešiau kaimynams. Už šią savanorystę per kolūkiečių visuotinį susirinkimą net premijavo – Aleksandro Diuma istorinio nuotykių romano „Trys muškietininkai“ dvitomiu. Būtent knygos ir atvedė į mokslą. Įstojęs į Vilniaus universitetą, tikslingai pasirinkau bibliotekininkystės, bibliografijos ir informacijos studijas, o Istorijos fakulteto skelbimų lentoje pamatęs kvietimą, įsirašiau į VU Studentų mokslinę draugiją (populiari tų laikų akademinė santrumpa – SMD). Pasirinkau docento Vlado Žuko (būsimojo profesoriaus) vadovaujamą minėtųjų, pridėjus ir knygotyros, disciplinų būrelį. Jis ir nulėmė mano ateities orientyrus. Būrelio vadovas per pirmąjį pretendentų ragauti mokslo susirinkimą labai metodiškai kiekvieno klausinėjo apie pasirinkimo tikslą, mokyklinį pažangumą, gebėjimus rašyti, pasiekimus. Išklausęs man pasiūlė būsimai SMD metinei konferencijai rengti pranešimą apie Tilžę – imperinės Rusijos draudžiamosios lietuvių spaudos sostinę. Siūlymą priėmiau, pavasario konferencijoje pranešimą perskaičiau, rudenį antrajame kurse patobulintą ir išverstą į rusų kalbą dėsčiau Talino studentų mokslinėje konferencijoje. Apdovanojimas: čionykščio docento Kaljo Veskimiagi‘o diskusiniai klausimai ir pagyrimas už originalumą. Estų spaudai gimtąja kalba panašūs draudimai netaikyti.
– Šviesaus atminimo, buvęs ilgametis Gargždų kultūros namų direktorius Vytautas Rimavičius savo knygoje „I. Simonaitytės „penktojo sūnaus“ prisiminimai“, viename pasakojime rašo ir apie Agluonėnuose 1990 m. liepos mėn. vykusią šventę, kurioje buvote nominuotas Agluonėnų garbės piliečiu. Ar šis epizodas yra išlikęs Jūsų prisiminimuose?
– Šis įvykis atmintyje įrašytas tvirtai ir net su smulkmenomis. Istorinis momentas: atsikūrė valstybė, kilo politikoje dalyvaujančių ir sėkmės vilčių kupinos žmonių sąjūdžio bangos. Devyniasdešimtųjų vasaros tarpsnį leidau tėvų sodyboje, gavau kvietimą dalyvauti šventiniame renginyje, skirtame Agluonėnų vardo 450-mečio paminėjimui. Saulėtą dieną, su besiplaikstančia tautine trispalve ir Mažosios Lietuvos vėliavomis, iš gyvenvietės centro žygiavome į jaunų ąžuolų parką, ant kalvos atidengėme simbolinį Gediminaičių stulpų formos paminklą-aukurą. Kai kam kilus abejonių dėl Mažosios Lietuvos vėliavos, buvau iš anksto organizatorių paprašytas papasakoti apie jos kilmę ir istoriją. Sutikau, bet reikiamu momentu kvietimo tarti žodį nesulaukiau, galbūt vadovai persigalvojo. Mažosios Lietuvos vėliava buvo jos sostinės Tilžės (miestas net vokiškai vadintas „Hauptstadt Litauens“) trispalvė vėliava – žalia, balta ir raudona. Man atrodo, jos kai kam ir sukėlė nepagrįstų įtarimų dėl panašumo į sovietinės Lietuvos vėliavą, nors buvo naudota mažiausiai jau porą amžių ir net svarstyta, ar nepasirinkus atkurtos Nepriklausomos Lietuvos vėliavos pagrindu. Šventės programoje buvo numatytas sukaktuvinio ąžuolo sodinimas Agluonos tvenkinio saloje. Ši misija teko kolūkio pirmininkui, šviesaus atminimo Alvydui Treigiui. Man tokią garbę suteikė už 1984 m. išleistą knygelę „Agluonėnai“, kuria pagrindžiau iš istorinių šaltinių nustatytą pirmąją kaimo paminėjimo datą – 1540 metus. Išsamiau apie tai pasakojau „Bangoje“ 2019 m. Vasario 16-osios proga paskelbtame interviu, tad nesikartosiu. Tik pridursiu, rodos, sodinant ąžuolą, buvau aprištas juosta su išaustu įrašu „Agluonėnų garbės pilietis“. Ją saugau, 50-mečio proga man skirtoje knygoje universiteto kolegos užfiksavo dokumentinį faktą: Garbės piliečio vardą suteikė Klaipėdos rajono Agluonėnų apylinkės taryba 1990 m. liepos 14 d.
– Juk tai buvo atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės pirmieji metai. Ir galbūt tai buvo pradžia, kai pamažu pradėjome atsigręžti į Mažąją Lietuvą… Ar dabar Jūsų studentai yra tokie pat atkaklūs tyrinėtojai kaip Jūs?
– Tą liepą, kai Agluonėnai pažymėjo savo gimimo dieną, aš jau buvau apgynęs dvi disertacijas Mažosios Lietuvos lietuviškos spaudos paveldo tema: istorijos mokslų kandidato, nepriklausomybės pradžios mokslo reformų pervadintą istorijos daktaro, ir habilituoto daktaro bei gerokai pripėdavęs Mažosios Lietuvos kelius ir takus. Artėjimas Mažosios Lietuvos link prasidėjo būtent pirmaisiais studijų Vilniaus universitete metais ir ūmai. Paskatą suteikė minėtasis docentas V. Žukas, taktiškai pataręs (ne nurodęs, liepęs ar kitaip kaip raginęs) gilintis į vietos senbuvių kultūrą ir liudijimus apie knygos vaidmenį jų dvasiniame bei socialiniame gyvenime. Tokių žinių aš, pradedantysis tyrėjas, iš jokio kito šaltinio pasisemti dar nė negalėjau. Tokiu būdu po poros mėnesių nuo studijų pradžios parvykęs pas tėvus pasipildyti kai kurių žemiškųjų gėrybių sėdau ant dviračio ir išvykau lankyti artimesnių kaimų, iš kurių grįžau su gana reikšminga senųjų knygų ir kalendorių rinkliava. Ji tiesiogiai paakino šį bandymą tęsti ir plėtoti. Po dešimties metų išvykų geografijoje jau buvo įrašyti Dėgliai, Dovilai, Dreverna, Katyčiai, Kintai, Lankupiai, Pagėgiai, Pėžaičiai, Priekulė, Rusnė, Saugos, Svencelė, Šilutė, Ventės ragas ir nemaža kitų vietų, keliavau ne tik dviračiu, bet ir pavažiuodamas autobusu, žygiuodamas pėsčiomis ir niekada abejingai neaplenkdamas senųjų kapinių su daug pasakančiais paminkliniais krikštais bei autochtonų pavardėmis. Atsirado žmonių, suprantančių studento pašaukimą ir kviečiančių pernakvoti.
Gabių studentų turėjau, kai kurie iš jų gilinosi į Mažosios Lietuvos raštiją, spaudą ir jos kūrėjus, apgynę baigiamuosius darbus tapo tyrėjais, aukštos kvalifikacijos bibliotekų specialistais. Tačiau su amžiumi ir patirtimi man teko vis daugiau telktis į mokslo mokyklos ugdymą. Dabar joje trylika disertacijas apgynusių daktarų, iš jų penki dirba VU Komunikacijos fakultete, trys pasiekė akademinius profesorių vardus. Ką tik dr. Liucija Citavičiūtė išleido dviejų dalių veikalą apie Piktupėnų (dabar Pagėgių savivaldybė) kunigą Kristupą Danielių Hasenšteiną. Jis, aplenkdamas mūsiškį istoriką Simoną Daukantą, parašė ir paskelbė pirmąją istorinę knygą lietuvių kalba „Nusidavimai švento kariavimo“ (1814) apie Prūsijos išsivaduojamąjį karą su Napoleonu. Jame dalyvavo ir Mažosios Lietuvos lietuviai.
– Ar atmintyje išsaugojote svarbių atradimų ir susitikimų? Ar pažinti žmonės nenuvylė?
– Jų buvo daug. Priminsiu porą susitikimų iš dabartinės Agluonėnų seniūnijos. Kartą pakeliui užsukęs į kelias sodybas ir pasikalbėjęs su šeimininkais, iš Ašpurvių kaimo senbuvės Anės Povilienės (kapo paminkle Vanaguose pažymėti gyvenimo metai: 1892–1972) gavau patarimą aplankyti jos brolį Jonį Makį anapus Pėžaičių miško. Nuvykau į Dėglių kaimą, suradau senstelėjusią, bet dar gerai atrodančią sodybą, į duris pabeldžiau pirma aplankęs greta esančias kapines. Medžio krikšte dar įžiūrimai įrėžtos Makių pavardės ir svarbiausios gyvenimo kelio datos: Marės – 1888–1951-ieji, Jonio – 1887-ieji, antroji vieta įrašui palikta tuščia, žodžiu, dar rezervuota. Pirmasis susitikimas ir pokalbis su namų šeimininku truko ilgai, knygų dovanojo negailėdamas. Grįžęs namo visose pieštuku įrašiau šios „ekspedicijos“ datą: 1970 m. spalio 30 d. Ji žymi vieną reikšmingiausių mano gyvenimo įvykių – kelio į Mažosios Lietuvos istoriją pradžią. Jonį Makį dar lankiau. Užrašinėjau jo pasakojimus apie praeitį, pažįstamus žmones, knygos paskirtį ir vaidmenį jų gyvenimuose. Kalbus senolis mirė 1976 m., palaidojo ne šalia žmonos, bet kitose, to paties Dėglių kaimo kapinėse. Po poros dešimtmečių vietą parodė netoliese gyvenęs Jonas Plėvė. Jo žodžiais, laidotuves surengė Anė Atienė, kol išvyko į Vokietiją, kapą prižiūrėjo, medžio paminklėlį surentė lydėjęs Jonas, tačiau įrašo neišpjovė, nes reikalui tinkamo įrankio lyg ir neradęs. Mums po akių esantis kapas buvo jau kone išnykęs, be kauburio, žemė įdubusi, apėjusi aukšta žole, krikštas papuvęs. Žodžiu, be atpažinimo ženklų. Pajutau ne tik gailestį, bet ir raginimą nestovėti nuleidus galvą. Pagal čionykščių kapinių pavyzdį sukūriau paminklo brėžinį, Vilniaus graveriams užsakiau vario lentelę su atminimo duomenimis, brolio Valentino paprašiau pagaminti paminklą. Sukviečiau kelis čionykščius senbuvius ir 2017 m. liepą jį pastatėme. Tai tapo mano padėka už daugiau nei penkiasdešimt metų svetingai atvertas duris ir dovaną, leidusią suvokti tos akimirkos svarbą mane viliojusio mokslo horizonte.
Dabar pereikime per pačius Agluonėnus. Kartą pavakare pasibeldžiau į sodybos gyvenvietės centre duris: maža trušiais dengta gyvenamoji, staldas, špykeriukas. Kuklus, tiesiog antikvariniais prieškario baldais apstatymas, gyveno Urtė Šneiderienė ir Marė Vytienė. Kol lankiau, viena virė, kita smalsavo. Knygų, ne tik naudojamų, turėjo, visas parodė, ir tas, iš kurių meldžiasi bei pagieda. Dvi buvo labai geros būklės, kokybiško įrišo: odos viršeliai gerai išsaugoti, lapų blokas profesionaliai apipjautas, margintai dažytas, vario užsagai. Atsargiai klausiu dėl galimybės įsigyti. Į kalbas nesileidžia. Siūlau kainą, didesnę nei mano vidutinės galimybės leistų. Dar kartą girdžiu ne. Siūlau daugiau. Lyg ir suklūsta, bet purto galvą. Tada ant stalo dedu visą kapitalą: stipendiją ir tėvų mėnesinį priedą. Sutarėme. Atsidususi derybininkė pinigus paėmė ir patvirtino, kad juos paaukos Vanagų bažnyčiai, o aš išėjau lyg būčiau penketais išlaikęs artimiausios sesijos egzaminus. Veikiai šį atvejį suvokiau kaip vertingą pamoką: tvirto charakterio asmens pažinimo eksperimentą, savęs psichologinį išbandymą. Tėvams apie laimėjimus neprasitariau, mėnesį išgyvenau. Dabar Šneiderienės ir Vytienės atminimas įprasmintas amžinu paminklu: vėliau jų sodyboje mano siūlymu ir agluonėniškių talka buvo įkurta dabar jau toli žinoma Agluonėnų etnografinė sodyba-muziejus.
– Skaitytojams būtų įdomu sužinoti, kodėl Jūsų mokslinėje veikloje tokia svarbi būtent I. Simonaitytė? Kokia buvo Jūsų pažintis, kaip gebėjote tiek ilgai išlaikyti nuoseklią bendrystę?
– Ieva Simonaitytė, juolab smalsaujančio studento ir jauno universiteto dėstytojo, negalėjo nedominti. Pagaliau vasaromis kone kaimyniavomės. Mūsų sodyba Kantvainų kaime, kuris dabar beveik įsiliejęs į Agluonėnų miestelį, nuo rašytojos Vanagų skyrė trejetas, vasarnamio Priekulėje – šešetas kilometrų. Važiuojant dviračiu. Praverti duris paskatino studentiškų tyrimų planai. Jiems galėjo labai praversti amžininko liudijimai apie Klaipėdos krašto ir už Nemuno likusios Mažosios Lietuvos dalies spaudos, kultūros ir visuomenės veikėjus, jų charakterius ir likimus, elgesio, saviraiškos, darbų ir kūrybos vertinimai. Nemaža jų pažino asmeniškai. Pirmą kartą rašytoją aplankiau baigęs trečiąjį kursą, sulaukęs kvietimo neaplenkti ir Vilniuje, pažintį tęsiau iki palydėtuvių į Antakalnio kapines. Ji buvo vaisinga. Abu turėjome bendrų interesų. Man rūpėjo jos žinojimai, jai – galimybė išsipasakoti. Simonaitytė knygų jau neberašė, iš namų kojas retai bekėlė, svečių pernelyg nelaukė. Mūsų santykiai į bičiulystę neperaugo. Ne tas amžius, ne tas kūrybos žanras, skyrėsi dienų uždaviniai bei planai. Tačiau pasitikdavo draugiškai, pasisveikinusi pirmiausia garsiai per du kambarius į virtuvę nusiųsdama žinutę šeimininkei: Domute, gal rastumei kuo pavaišinti draugą Kauną? Ant staliuko po ranka atsirasdavo vištienos kąsnelis, kavos, saldumynų. Niekada nepasiūlė nė lašo konjako. Kitiems siūlydavo, aš gal būčiau ir neatsisakęs. Juk jaunam vyriokui būtų pasididžiavimas susisveikinti su lietuvių literatūros klasike. Apie bendravimą su Simonaityte, kuri knygas pasirašinėjo Ievos, tarp savųjų vadinosi krikšto ¬– Evės – vardu, papasakojau šimtmečio proga išleistoje atsiminimų apybraižoje „Klaipėdiškė“. Rašytojų sąjungos leidykla jos užsakė poros tūkstančių egzempliorių tiražą, tad bibliotekose arba prekeivių siūlomų naudotų knygų lentynose tikrai rasite. Žvilgtelėkite.
– I. Simonaitytė vasaromis atostogavo Priekulėje, kai sveikata leisdavo, priimdavo draugus, ekskursantus. Ne vieną kartą su skaitytojais susitiko Gargžduose. Tad įvairių pasakojimų apie jos gyvenimo būdą, charakterį mūsų rajone tebesklando iki šiol. O kokią rašytoją pažinojote Jūs, kokia ji buvo kasdienėje bendrystėje? Apie ką ji svajojo?
– Kai aš varsčiau jos duris, rašytoja buvo garbaus amžiaus, mažai judri, retsykiais išvykdavo sesers Ilžės anūkės, žvitrios merginos Erikos Volgemūtaitės arba kaimyno gaisrininko vairuojama garaže laikyta nuosava „Volgos“ markės mašina, ant užpakalinės sėdynės su patiesta ligos sužalota ir seniai nebelankstoma koja. Nuvykusi palydovų palaikoma išlipdavo, kelis žingsniu paėjėdavo, atsistodavo pasitinkančiųjų gretoje, kartais prisėsdavo renginių organizatorių iš anksto parengtame krėsle fotografuotis. Per sukaktuvines šventes atsargiai su prisistačiusiu kavalieriumi atlikdavo keletą šokio žingsnių, gal ir sukinių. Visada atvirai šypsodavosi. Nuotraukų laukė, rinko, retkarčiais pasklaidė ir kitiems rodė, turėjo mėgėjišką fotoaparatą ir pati fotografavo, laikė šuniuką, bet galiausiai atsisakė, nes nebuvo kam jį vedžioti. Pagarbos ženklus, kaip ir dauguma plunksnos cecho meistrų, vertino ir to kukliai neslėpė. Iš valdžios reikalavo malonių ir jų sulaukdavo, kartais peržengdavo kitiems taikomus draudimus. Skyrė nemažus pinigus Vanagų bažnyčiai kasmet uždedamų mokesčių ir vargonų remonto apmokėjimui, iš niokojamo kapo prie Vyžių bažnyčios į Vanagų kapines perlaidojo ją konfirmavusio kunigo Bleiveiso palaikus. Nepritarė kraštiečių kėlimuisi į Vokietiją, saviškius bardavo, bandė sulaikyti ir net pačios savo buvimu saugoti tėviškės savastį. Minėtos sesers anūkės Erikos su vyru sprendimą išvykti laikė išdavyste. Paliktu raštu, nenurodydama adresato, prašė palaidoti namelio sode ir net išvardijo ant kapo sodintinas gėles (galite susipažinti su publikacija knygos „Aš esu Etmės Evė“ 135 puslapyje), testamento rašymą bei notarišką patvirtinimą vis atidėliojo ir pavėlavo, po laidotuvių iš Kanados atvykusi sesuo visą turtą su biblioteka padovanojo valstybei, kuri Priekulės namelį perdavė Maironio lietuvių literatūros muziejui Kaune, pastarasis – rajono Kraštotyros muziejui Gargžduose. Savivaldybė pastatą remontavo ir atnaujino, tačiau padėtis liūdna. Dabar tai ne daugiau kaip paminklinis sandėlis. Nėra kam dirbti, kas įsidarbino – tuoj traukiasi. Problema yra menkas atlyginimas ir kompetencijos stygius. Jauni žmonės nemato ateities perspektyvų. Pažymint Rašytojos šimtmetį siūliau išpildyti velionės norą ir palaikus perlaidoti namo sode, rašiau, kalbėjau konferencijose ir šventiniuose renginiuose, lankiau Rašytojų sąjungos vadovę, bet man, esą pasitarusi su valdyba, parodė duris. Nepaisant emocijų ir opozicijos, šis reikšmingo lietuvių literatūros kūrėjo ir Mažosios Lietuvos autochtono-patrioto priesakas turėtų būti įvykdytas, o namas-muziejus grąžintas Maironio muziejui.
Paskutiniu sakiniu į Jūsų pradinį klausimą atsakysiu taip: apie ją iš tolo stebėjusių arba tendencingai nusiteikusių asmenų prikurta ir nebūtų būdo ypatumų. Mano atmintyje Simonaitytė išliko be didybės aureolės, originali, nepalankaus likimo suformuoto savito kovotojos charakterio, be perdėtų išmonių, metų ir patirties kapitalu besiremianti paprasta moteris, jauno žmogaus supratinga palaikytoja.
– Kokius savo kūrinius I. Simonaitytė vertino geriausiai, pati labiausiai mėgo? Kaip manote, kodėl? I. Simonaitytė ir dabartinėje mūsų mokykloje tai buvo išbraukta iš privalomų autorių sąrašo, tai lyg ir vėl grąžinta. Kaip manote, kokie motyvai lemia, kad mūsų švietimo sistema negeba apsispręsti dėl Mažosios Lietuvos metraštininkės reikšmingumo mūsų literatūrai bei kultūrai?
– Nesiryžčiau skelbti pačios autorės nustatytus savo kūrinių reitingus. Apie tai išsamiai nekalbėjome. Tačiau net iš užuominų susidariau pojūtį pirmenybę skiriant „Aukštujų Šimonių likimui“, romanui „Vilius Karalius“, brandesnėms atsiminimų knygoms. Jų vertę patvirtina ir literatūros kritikai. Iš mokyklų programų išbraukti paskubėta švietimo politikų ir paklusnių valdininkų sprendimu, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkų pastangomis iš dalies reabilituota ir 2016 m. sugrąžinta, tačiau įgyvendinimas paliktas savieigai – mokytojų kompetencijos galioms ir pasirinkimui. Izoliaciją lėmė užsistovėjusio literatūros Olimpo ir paslėpto pavydo šešėlis, poreikis kabinetuose, dažnai net ne Švietimo ir mokslo ministerijos, subrandintais sprendimais naujai perstatyti literatūros kūrėjų rikiuotę.
Aš Evės Simonaitytės kūrybos viršūnėje matau „Aukštujų Šimonių likimą“. Skaičiau ne sykį, gilinausi į sukūrimo ir publikavimo knygomis aplinkybes bei istoriją (lietuvių kalba pasirodė ne mažiau kaip 14 laidų, latvių kalba („Aukštujas Šimonu liktenis“ išleistas 1938 m.), bet pati autorė kategoriškai uždraudė versti į vokiečių kalbą). Leidžiant pirmą kartą, krikštatėvis Liudas Gira prilipdė žanro įvardijimą „buities romanas“, šiais laikais liko tik užrašas „romanas“, dabar ir tas nubyrėjo. Mane ilgai persekiojo mįslė: kas tai per kūrinys? Tačiau kartą galvoje prašviesėjo, kai perskaičiau švedų rašytojos, romanistės, novelistės Selmos Lagerliof (Lagerlöf), knygą „Sakmė apie Gestą Berlingą“. Autorė šio kūrinio pakylėta tapo pirmąja moterimi ir pirmąja švede, apdovanota Nobelio literatūros premija (1909). Akimoju „Sakmė apie Gestą Berlingą“ išėjo vertimais į kelias kalbas, taip pat ir vokiečių, ne vieną knygos egzempliorių skaitytojams siūlė Klaipėdos savivaldybės viešoji biblioteka. Esu tikras: Evė skaitė Selmos „Sakmę“. Juk ir „Aukštujų Šimonyse“ vyrauja pasakojamasis naratyvas, išaustas iš liaudiškosios kalbos, papročių, vokiečių kalba rašytų lietuvininkų krašto istorijos ir kraštotyros veikalų, net laiškais kaupiamų amžininkų liudijimų, didelio genties ir savo pačios patyrimų. Galiausiai konsultavausi ir su literatūrologe profesore Viktorija Daujotytė. Ji patvirtino, kad galbūt su tiesa toli neprasilenkiu. Žodžiu, nuo šiol teigsiu: „Aukštujų Šimonių likimas“ yra Mažosios Lietuvos lietuvių genties ir žemės likimo sakmė. Kas pats norėtų savarankiškai mintyti, siūlyčiau pirma pasigilinti į „sakmės“ sąvoką, jos kilmę, evoliuciją ir šiuolaikinį apibrėžimą.
– Jūs nuosekliai tyrinėjate Mažosios Lietuvos kultūros paveldą. Kas dar neparašyta, neišsakyta? Kodėl, nors rodos, Mažoji Lietuva dabar skamba kaip niekada dažnai, visgi Mažosios Lietuvos lietuvių bendruomenė ne visada jaučiasi išgirsta ir suprasta?
– Atsakysiu iš dalies aptakiai. Šiandien galiu prasitarti: artimiausias darbas vadinsis „Mažosios Lietuvos knygų namai“. Jis jau rengiamas leidybai, skaitytojų auditorijai bus pasiūlytas, jei nekils nenuspėjamų leidybos kliūčių, iki šių metų gruodžio. Jame apibendrinti Mažosios Lietuvos bibliotekų, fondų, rinkinių, asmeninių bibliotekų ir jų kūrėjų likimo tyrimai. Skaitymą pagyvins ir turinį papildys arti dviejų šimtų iliustracijų. Istorija rutuliojama besikeičiančios politikos kontekstuose, nes jie dažniausiai buvo aktyviausiai permainų, teigiamų ir neigiamų, veiksniai. Prie tokios apimties knygų daugiau nebesėsiu. Medžiagą minėtajam darbui kaupiau trisdešimt, parašiau per pastaruosius trejetą ketvertą metų. Užtrukau. Jei buvusiame Klaipėdos krašte išsitenkančių savivaldybių bibliotekos ir muziejai pageidaus, atvyksiu ir bendromis jėgomis rengsime knygos sutiktuves. Dalinsiuosi patirtimi, paryškinsiu svarbesnius ir įdomesnius turinio epizodus. Savivaldybės, taip pat ir Klaipėdos rajono, leidybą remia, žymią lėšų dalį prideda universitetas.
Per ateinančius metus noriu sutvarkyti, suklasifikuoti, aprašyti ir parengti asmeninių rinkinių katalogą. Jis aprėps knygas, periodinius leidinius, žemėlapius, nuotraukas, atvirukus, rankraščius, visokias kitas per daugelį metų rankose sutelktas išnykusio Prūsijos lietuviškojo kontinento kultūros atmenas. Būtina pasirūpinti jų ateitimi ir perduoti Vilniaus universiteto bibliotekos profesionaliam saugojimui. Tegu naudojasi ir darbą tęsia mano bei kitų mokslininkų mokiniai.
Neaplenksiu ir Jūsų paskutinio klausimo. Gaunu nemažai signalų, kad ryšiai su Mažosios Lietuvos lietuvių autochtonų bendruomene ne visose savivaldybėse rutuliojasi sklandžiai. Į tai būtina kuo skubiau atkreipti dėmesį ir susėdus prie bendro stalo problemas aptarti. Iniciatyva turi priklausyti ir girdimumas padidintas tų, kurie paskutiniai į šį kraštą įkėlė kojas ir prisiėmė atsakomybę. Dirbti būtina kartu. Jei kviestų, prisidėčiau ir aš.
Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės ir D. KAUNO archyvo nuotr.
