Ilgaamžė iš Girkalių neprarado gyvenimo džiaugsmo
P. Lapienė kasdien liečia pagalvėlę, ant kurios perkelta dukros Teresės šeimos fotografija.
Viena iš vyriausių Girkalių gyventojų Petronėlė Lapienė neseniai iškilmingai paminėjo savo 90-ąjį gimtadienį. Šviesaus, pozityvaus žvilgsnio į pasaulį neatėmė nei tremtis, nei sunkūs gyvenimo metai sovietmečiu, nei artimųjų netektys. „Mano vaikai nė dienos taip negyveno, kaip man teko. Bet negali žinoti, kas dar gali nutikti: didžiausius namus turėdamas gali likti ubagu“, – ištarė ji.
Linkėjimai kunigo mamai
Girkaliuose, Klaipėdos rajone, gyvenanti ilgaamžė P. Lapienė stebina mąstymo skaidrumu, išmintimi, mokėjimu džiaugtis gyvenimu. Našlė dienas leidžia kadaise su vyru pasistatytame, tik jau renovuotame name kartu su jaunėlio sūnaus Vytauto šeima. Savo jaukiame būste ji tvarkosi savarankiškai, gražiai padengusi stalą pasitinka svečius.
Sausį 90-ąją gimimo sukaktį minėjusią P. Lapienę pagerbti atvyko daug garbingų svečių, kunigų, buvusių sūnaus Antano, kunigo, jau žvelgiančio iš aukštybių, draugų. Vydmantų koplyčioje Mišias aukojo sūnėnas prelatas dr. Juozas Šiurys, dalyvavo Gargždų parapijos klebonas kan. Jonas Paulauskas, kunigas Saulius Damašius iš Klaipėdos ir kiti.
P. Lapienę nudžiugino Kretingalės seniūnijos ir Girkalių bendruomenės atstovų apsilankymas jos namuose ir šilti sveikinimo žodžiai. O kokia meilė ir pagarba sklido iš jos keturių vaikų šeimų, 9 anūkų ir 13 proanūkių. Ir tiek įvairių linkėjimų pasakyta, kad jubiliatė nespėjo visų įsidėmėti.
Iš tremties – su šeima
Devyniasdešimtmetė P. Lapienė – mūsų tautos istorijos liudytoja. Jos vaikystė prabėgo tarpukario kaime, todėl tvirtina, jog Smetonos valdymo laikais, kurie dabar idealizuojami, buvo sunku. „Užauginus bekoną, atitikusį standartus, ūkininkui reikėjo parą laukti eilėje, kad parduotų. Žmonės valgė tai, ką patys užsiaugino, – nebuvo už ką nusipirkti. Tik darbštūs ūkininkai sugebėjo kurtis geresnį gyvenimą“, – dėstė sukaktuvininkė. Bet ji neprisimena, kad anuomet žmonės būtų girtuokliavę: susirinkę giminės susėsdavo prie stalo ir ilgai kalbėdavosi gerdami arbatą, retsykiais pakeldami taurelę degtinės – puslitrį ne visada ištuštindavo. Kontrabanda klestėjo ir tuomet – iš Vokietijos parsinešdavo degtinės, druskos.
Mirus mamai, devynerių metų našlaitę Petrutę ir jos kelių mėnesių broliuką priglaudė seneliai, gyvenę Ližių kaime, Klaipėdos rajone. Pokariu šie ūkininkai buvo ištremti, kartu ir septyniolikmetė anūkė. Krasnojarsko krašte praleisti 8 bado, skurdo ir vargo metai. Į Lietuvą sugrįžo su bendraamžiu vyru Antanu ir trimis vaikais. Čia susilaukė dar dviejų. Girkaliuose prabėgo daugiau nei pusė amžiaus. Petronėlė plušėjo kolūkio fermose, o vyras – statybininku. „Auginome 5 vaikus, bet mums leido tik vieną karvę laikyti“, – su kartėliu ištarė pašnekovė.
Skausmas stiprino dvasią
Pasiligojęs vyras amžinybėn iškeliavo prieš 28 metus. Petronėlei teko vienai vaikus išleisti į gyvenimą. Visi baigė technikumus, o Antanas, kuris labai gerai mokėsi, įstojo į tuometį Kauno politechnikos institutą. Baigusį paskyrė į Šiaulius, vadovaujančias pareigas. Tačiau 30-metis sūnus įstojo į Telšių kunigų seminariją. „Kai pasakė, abu su tėvu apsiverkėme: tokį sunkų gyvenimo kelią pasirinko. Mes jam to nelinkėjome, bet pagalvojome: subrendęs vyras taip nusprendė. Jis nuo vaikystės svajojo apie kunigystę: kišenėje šalia nosinės visada turėjo rožančių, – atskleidė P. Lapienė. – Mano sesuo Marijona Šiurienė buvo pasišventusi bažnyčiai ir buvo laiminga, kad jos sūnūs Juozas ir Petras tapo dvasininkais.“
P. Lapienė pasakojo, kad baigęs seminariją Antanas studijavo JAV, po to dirbo Telšių kunigų seminarijos rektoriumi. Bet neilgai truko jo tarnystė: palaužė piktybinė liga. „Netekau geriausio sūnaus, kuriam tebuvo 44-eri metai“, – atsiduso sukaktuvininkė. Tačiau ir stovėdama prie merdinčio sūnaus lovos ji neprarado savitvardos ir nuovokos. „Mačiau, kaip jis kenčia, supratau, kokia sunki jo būklė, bet artimieji dar norėjo vežti į kitą ligoninę. Sakiau, kad nebejudintų… Ir likus keliolikai minučių iki numatytos kelionės Antanas išėjo“, – apie skaudžią netektį pasakojo Petronėlė.
Netrukus amžinybėn palydėjo seserį Marijoną. Iš penkių brolių ir seserų Petronėlė viena sulaukė gilios senatvės. „Sunkumus žmonės ištveria lengviau nei gėrį“, – šyptelėjo jubiliatė.
Virginija AUKŠTUOLYTĖ
A. VALAIČIO nuotr.
