Ilgiausi tiltai kviečia į kelionę

Pastaraisiais metais dėmesiu apgaubtas Lankupių kabamasis tiltas. Metalinis, lentomis dengtas 130 m ilgio ir 1,4 m pločio tiltas per Miniją – ilgiausias Lietuvoje. Tai patvirtina šiemet gautas agentūros „Factum“ prie Lietuvos kultūros fondo diplomas. Pamatyti rekordininko Lankupių kaime atvyksta ne tik rajono gyventojai.

Ši pavasarį per šalį nuvilnijo garsas apie Raseinių rajono Lyduvėnų geležinkelio tiltą – ilgiausią (599 m) ir aukščiausią (42 m) ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.

Vokiečių pastatytu gelžbetoniniu geležinkelio tiltu pirmasis traukinys pervažiavo 1918 metais. Jis pakeitė prieš tai buvusį medinį, netvirtų konstrukcijų. Lyduvėnų geležinkelio tiltas – labai sudėtingas ano meto Lietuvoje inžinerinis statinys. Jo grakšti konstrukcija įsiliejo į apylinkės landšaftą kaip Eifelio bokštas Paryžiaus panoramoje. Šis istorijos ir technikos paminklas Dubysos regioninio parko kraštovaizdžiui suteikia išskirtinumo.

Šimto metų istoriją saugo unikalus Lyduvėnų tiltas. Antrojo pasaulinio karo metais besitraukdami vokiečiai jį susprogdino, o sovietinės armijos inžinerinis dalinys, pasitelkęs karo belaisvius, perstatė. Vėliau buvo remontuojamas. Lyduvėniškiams buvo patogu keliauti keleiviniu traukiniu, tačiau atkūrus nepriklausomybę traukinių eismas sumažėjo.

Nuo plieninio su 9 pertvaromis technikos stebuklo šiemet buvo leidžiama pažvelgti į apačią, kur prie tilto prigludęs ramus Lyduvėnų miestelis. „Gegužės mėnesį buvo pakviesti registruotis gyventojai, norintys juo pereiti. Atsirado daugiau norinčiųjų nei galėjo, – pasakojo Lyduvėnų bendruomenės narė, pedagogė Jovita Žeižienė. – Dvi dienas mūsų miestelis buvo atgijęs.“

Ji pasakojo, kad buvo sustabdytas traukinių eismas, kad tomis dienomis žmonės saugiai vaikščiotų geležinkelio tiltu. „O mes, moksleiviai, būdavo, eidavome pro šalį riedant traukiniams. Buvo nišos, kuriose reikėjo spėti pasislėpti. Neapsakomas jausmas“, – prisipažino J. Žeižienė.

Lyduvėnų mokyklos, kurioje Jovita mokėsi, o vėliau baigusi studijas dirbo, seniai nebėra. O juk šis pastatas šalia geležinkelio tilto. Ar traukinių bildėjimas netrukdė? „Bildėjimas mums – kaip vėjo šniokštimas, jūros ošimas“, – šypsojosi lyduvėniškė.

Čia prabėgo ir mūsų kraštietės mokytojos Stasės Pocevičienės, kilusios nuo Endriejavo, gyvenimas. Kartu su vyru ir sūnumi ji prisidėjo išleidžiant knygą apie Lyduvėnų istoriją. Sulaukusi 86-erių šią vasarą atgulė amžinojo poilsio Dubysos slėnio smėlyje.

Virginija LAPIENĖ

Jurgitos ŽEIŽYTĖS nuotr.