Iniciatyvos

Priekulėje atgims paveldo objektas

Prieš trejus metus Priekulės antrajame kaime, buvusio dvaro vietoje, klaipėdiškiai Grata ir Romas Matusevičiai įsigijo sklypą su nykstančio paveldo – bravoro-degtinės („spiritinės“) gamyklos likučiais. Jie pirmiausia išvalė šiukšlynus, iškirto menkaverčius medžius. Jauna kūrybinga šeima pasiryžusi čia pastatyti gyvenamąjį namą ir visuomeninės paskirties pastatą, išsaugodama praeitį liudijančio objekto liekanas.

Domėjosi praeitimi

Priekulės antrajame kaime, buvusioje dvarvietėje, vienas iš nykstančių paveldo objektų – bravoras-degtinės gamykla („spiritinė“) sulaukė rūpestingų šeimininkų. Ji turėtų atgimti naujam gyvenimui.

Klaipėdiškiai Grata ir Romas Matusevičiai, užsigeidę sodybos gamtos prieglobstyje, išsirinko šį sklypą. „Jis atitiko visus mūsų reikalavimus – priemiestyje, šalia Minijos, įspūdingas kraštovaizdis, žaliuoja šimtamečiai medžiai“, – šypsodamasi pasakojo Grata Matusevičienė.

Naujieji šeimininkai susidomėjo įsigyto objekto praeitimi. Pasak moters, šį bravorą-degtinės gamyklą 1867 m. paveldėjo Kurtas Šperberis ir atstatė. Tačiau yra duomenų, kad Priekulė aludariais garsėjo jau 16 amžiuje. Jie netgi konkuravo su Klaipėdos alaus gamintojais. 20 amžiaus pradžioje dvaras buvo nugyventas ir perduotas kreditoriams. Sovietmečiu bravoro-degtinės gamyklos gamybinės patalpos buvo paverstos arklide ir daržine, o rūsiuose ir aplink juos priekuliškiai vertė savo šiukšles.

Trijų rūšių plytos

„Išvežėme apie 70 tonų šiukšlių, – pasakojo Matusevičiai. – Dirbo visa mūsų šeima – turime tris dukras. Sunkų juodą darbą atlikome patys.“ Jie apdengė rūsius, kad nebeniokotų lietus, vėjas, taip pat sutvirtino sienas.

Dabar smalsu žvalgytis rūsiuose, kurių sienų storis – metras. Jos sumūrytos iš plytų ir akmenų. Matusevičiai nesiryžo spėti, kuriame amžiuje pastatytas šis objektas. „Pastebėjome, kad plytos – trijų rūšių: klijuota, mūryta, kaip išmanyta. Vienos plytos atkeliavusios iš Klaipėdos piliavietės, kitos su raide „G“, o trečios pagamintos sovietmečiu“, – pasakojo Matusevičiai.

Geriau išsilaikiusios gamybinės patalpos, kurios kolūkiniais metais buvo paverstos arklidėmis bei daržine. Tačiau tik vienos sienos dalis išlikusi autentiška.

Viziją pavers realybe

Šių patalpų plotas – apie 250 kv. metrų. Matusevičiai planuoja čia pastatyti gyvenamąjį namą ir viešosios paskirties pastatą, kaip antai, nakvynės namus.

„Paveldo įstatymas mus įpareigoja išsaugoti tai, kas išlikę, – pasakojo naujieji šeimininkai. – Taigi esame suvaržyti. Kai kas „pataria“ išgriauti šias liekanas ir statyti naują pastatą. Žinoma, naują pasistatyti iš šiuolaikinių medžiagų žymiai lengviau.“

Tačiau istorinė praeitis kūrybiškai nusiteikusią jauną šeimą įkvepia išsaugoti jos dvelksmą.

Grata Matusevičienė pasakojo, jog tvarkydami apleistas, griūvančias patalpas bei aplinką radę daug senoviškų daiktų – ažūrinių koklių, pasagų (čia buvusi medinė kalvė), indų šukių, įvairių buteliukų ir kt. „Tai muziejiniai eksponatai – įrodymas, kad kuriamės ne tuščioje vietoje – kadaise čia jau virė gyvenimas“, – kalbėjo pašnekovė, pridūrusi, kad potraukį seniems daiktams paveldėjusi iš tėvelio.

Matusevičiai pasakojo, jog priekuliškiai gyvai domisi, kas būsią šioje vietoje, kodėl taip lėtai vyksta darbai.

„Betgi kiek trunka techninės dokumentacijos tvarkymas, – pasiguodė G. Matusevičienė. – Ir dar pinigų reikia. Bet aš esu įsitikinusi, kad reikia labai norėti, pasistengti ir tikėti tuo, ką darai, tada pavyks. Be to, mus labai palaiko artimieji.“

Taigi Priekulėje turėtų atgyti dar vienas garsią miesto praeitį liudijantis objektas. Ne atsitiktinai Vingio parke įrengta Aludario aikštelė.

Virginija LAPIENĖ