Inkakliuose sėkmingai puoselėjamas elnių ūkis
Kaimuose žmonės augina vištas, kiaules, karves ar triušius, tačiau rečiau išgirstame apie auginamus oriuosius girių karalius elnius. Būtent šiuos gyvūnus Inkakliuose auginantis Egidijus RAUKTYS sutiko papasakoti apie pačią elnių ūkio pradžią, rūpesčius ir įdomybes.
Būna ir sunkumų, ir džiaugsmų
– Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su elniais? Kaip kilo idėja juos auginti?
– Apie elnių auginimą išgirdau ir pradėjau domėtis jau prieš 14 metų. Pamenu, mano brolis gulėjo Palangos reabilitacijos sanatorijoje, o tuometis jo palatos draugas Mažeikiuose augino elnius. Kadangi dažnai lankydavau brolį, su tuo vyriškiu nuolat kalbėdavomės apie šių gyvūnų priežiūrą, ir nuo to laiko jie vis labiau pradėjo mane dominti. Kiek vėliau pradėjau važinėtis į Judrėnų elnių ūkį. Visuomet stengdavausi apsirūpinti obuoliais, morkomis, kad tik tie raguočiai prieitų arčiau ir galėtume „susipažinti“.
– Kiek elnių aptvare turėjote iš pradžių ir kiek jų yra dabar? Kada patelės veda jauniklius?
– Nuo kilusios svajonės auginti elnius iki realaus rezultato praėjo šešeri metai. Vystyti šiai veiklai radau tam tinkamą šešių hektarų sodybą su šalimais esančiu mišku. Šešias pirmąsias elnių pateles parsivežiau 2016 metų kovą iš Mažeikių ‒ Gintauto Čepo elnių ūkio, o tų pačių metų liepą nusprendžiau įtaisyti joms į draugiją ir vieną patiną. Tad dabar aptvare laksto apie 50 gražuolių.
Jauniklius patelės veda nuo gegužės iki liepos, tačiau kartais pasitaiko ir vėliau. Savo vaikus motinos „paslepia“ kur nors giliau miške ir kas kartą nueina tik pamaitinti. O po maždaug dviejų savaičių jau parveda ir „pristato“ visam būriui. Sužinoti, kiek laiko yra gimusiam elniukui, galima pagal tai, ar priėjus jis žmogų prisileidžia, ar ne. Jeigu prisileidžia, vadinasi, jam dar tik iki 3 dienų, jeigu ne – daugiau. Įdomus faktas, kad jaunikliai pirmąją savaitę būna bekvapiai, todėl laukiniai žvėrys (pvz., lapės) jų taip lengvai nesuuodžia.
– Ar daugiau vargo, ar daugiau malonumo suteikia šių gyvūnų auginimas? Kodėl?
– Auginti elnius man yra vienas džiaugsmas. Ragus jie pradeda mesti kovo–balandžio mėnesiais, o iki liepos–rugpjūčio augina iš naujo, tad vaikščioti ir gėrėtis jų didingais naujai išdygusiais ragais – vienas malonumas. Žinoma, būna, prasidėjus rudens sezonui, apima baimė, kai pučia smarkūs vėjai, kai iš miško gilumos išlenda laukiniai elniai ir pradeda „kariauti“ su maniškiais. Tuomet jaučiu nerimą, nes pasekmės nemenkos ‒ išlaužtos tvoros, užversti medžiai, dėl kurių iš aptvaro gali pabėgti manieji raguočiai. Tad rudens laikotarpis, sakyčiau, pats neramiausias ir įtempčiausias, nors pasitaiko sunkumų ir žiemą, kai gausiai prisninga.
– Kokia jūsų, kaip elnių šeimininko, kasdienė rutina? Ar jų priežiūrai reikia skirti daug laiko ir finansų?
– Mano, kaip elnių augintojo, kasdienybė nėra tokia sudėtinga, kokia gali atrodyti. Keletą kartų per savaitę apeinu teritorijos tvoras, apžiūriu, ar viskas gerai. Tačiau, pakilus vėjui ar prasidėjus rujai, tenka tikrinti kiekvieną dieną, kad tik nebūtų kas išlaužta.
Elniai minta šienu, avižomis, žirniais, kukurūzais, duona ir kt. Ypač geras laikas yra po vasaros, kai medžiai pilni obuolių, kai su elniais galiu pasidalinti užaugintu derliumi. Beje, jų negalima maitinti bulvėmis, kadangi nuo krakmolo jie išpampsta, aptingsta. Atsimenu, kol aptvare turėjau tik tas pirmąsias pateles, negailėdavau ir iš ūkininko nupirkdavau 30 kilogramų maišą didelių, maistinių, plautų morkų, bet dabar, turint tokią bandą, šios prabangos nebesuteikiu, kadangi šiuo metu nebepakanka nė savo paties sušienauto šieno, perku jį ir grūdus iš kitų žmonių (šypsosi).
Turi aiškų tikslą
– Ar esate stipriai prisirišęs prie šių gyvūnų (sugalvojate vardus ar pan.)? Kaip apibūdintumėte, kokie jie gyvūnai ir ko iš jų galite pasimokyti?
– Pirmieji elniukai, kurie gimė aptvare, gavo vardus ‒ Mažikė, Gražulis, Plačiaragis, Ilgšius. Juos be vargo atpažįstu, kadangi Mažikė visuomet noriai pati ateina, Plačiaragio vizitinė, be abejo, platūs ragai ir t. t. Beje, manasis Gražulis neturi jokių sąsajų su Seimo nariu (juokiasi). Taip pavadinau tiesiog dėl didingo jo paties ir ragų grožio.
Elniai turi bandos jausmą – gina savo teritoriją nuo lapių, šunų ir pan. Patinai suagresyvėja per rują, o patelės ‒ atsivedusios vaikų. Tačiau, kai nejaučia pavojaus, jie yra be galo draugiški, prieinami ‒ ėda iš rankos ir pan. Manau, kad elniai, kaip ir visi gyvūnai, jausdami pavojų ginasi. Iš jų galima pasimokyti vieningumo, nes, aptvare pamatę svetimą šunį ar kitą gyvūną, jie iškart subėga į krūvą ir spardydamiesi puola į gynybą.
‒ Kokie ateities planai – gal planuojate išvystyti ūkį taip, kad šiais gyvūnais galėtų atvykti pasidžiaugti žmonės ir iš kitų miestų?
‒ Neslėpsiu, tikrai norisi, kad kuo daugiau žmonių pamatytų elnių grožį, bet kol kas dideliems lankytojų srautams esame dar ne visai pasiruošę. Tačiau su gera komanda, tikiuosi, kad netrukus tai įgyvendinsime (šypsosi).
Egidija JOKUBAUSKAITĖ
Autorės nuotr.
