Interviu
Teisė yra gėrio ir teisingumo menas
Šia lotynų sentencija vadovaujasi Konstitucinio Teismo teisėjas Stasys Stačiokas, kurio visą interviu „Konstitucija – žmonių laisvės ir gerovės esminė sąlyga“ skaitykite „Vakarų Lietuvoje“.
– Jūsų ilgametėje teisininko ir politiko biografijoje yra daug garbingų faktų, Jūs aktyviai dalyvavote atgimstančios Lietuvos teisėkūroje, sugebėjote atsispirti tuomečio prezidento M. Gorbačiovo gundymams užtarti Tarybų Sąjungos konstituciją. Net prof. V. Landsbergis Jūsų jubiliejaus šventėje sakydamas kalbą tai įvertino kaip labai drąsų žingsnį. Žinome, kad profesorius, buvęs ryškiausias Sąjūdžio veikėjas, nėra linkęs švaistytis pagyrimais. Tada, beveik prieš du dešimtmečius, nesuabejojote savo pasirinkimu.
– Turėčiau šiek tiek sugrįžti prie mano profesinio gyvenimo vingių. Didelis gyvenimo tarpsnis buvo atiduotas Teismo ekspertizės mokslinio tyrimo institutui, kurio direktoriumi buvau nuo 1973 iki 1991 metų. Tai buvo vienas iš stipriausių Sovietų Sąjungoje novatoriškai dirbantis, įdiegiantis naujausias technologijas ir ekspertines metodikas institutas. Dirbdamas institute nenutraukiau ir dėstymo fakultete, nes be šio darbo turbūt būčiau neištvėręs biurokratinio uždarumo.
Bendrai apibūdinant šį etapą galima pasakyti, kad jis buvo labai reikšmingas užsigrūdinimui santykiuose su įvairiausio plauko Maskvos ir Vilniaus nomenklatūra. Šis gyvenimo tarpsnis užgrūdino įsitikinimą, kad tiesa yra vienintelis kelias į žmogaus, šeimos, visuomenės ar valstybės tikrąjį gyvenimą. Tiesos bijo melagiai, kokie ir buvo vadinamoji nomenklatūra ir yra bet kokio plauko korumpuoti biurokratai. Darbas institute vėlgi išprovokavo tolesnius mano gyvenimo vingius. Apie 1980 metus atsilaisvinant Visasąjunginio teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto direktoriaus vietai, buvau tiesiog prievartaujamas vykti dirbti į Maskvą. Tai reiškė įdomų mokslinį darbą, nuolatinį gyvenimą Maskvoje ir išskirtines privilegijas atitinkančias pareigas. Sąlygos buvo itin gundančios, nors aš iš karto žinojau, kad savo gimtinės niekada neiškeisiu į jokias svetimas privilegijas ar vilas, bet kažkiek uždelsiau su atsakymu. Žinoma, išvažiuoti iš Lietuvos ir užimti Visasąjunginio teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto direktoriaus vietą aš kategoriškai atsisakiau, nors mano sutikimo, vis dar tikėdamiesi teigiamo atsakymo, kurį laiką Maskvoje laukė. Vėliau, jau 1989 metais, kai tarp Vilniaus ir Maskvos iškilo konfliktas dėl Lietuvos atstovo Visasąjunginiame Konstitucinės priežiūros komitete, man iš karto atsisakius kandidatuoti į šio Komiteto narius, M. Gorbačiovas vis dar bandė pasinaudoti 1980 metų paminėtu faktu, jog ir tada užimti Visasąjunginio teismo ekspertizės mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pareigas ir pastaruoju atveju aš ne savo valia, o priverstas iš šalies atsisakiau kandidatuoti į minėto Komiteto narius. Tai buvo gyvenimo pamoka, jeigu žinai, kad kitaip elgtis negalėsi, elkis ryžtingai ir neabejok, sakyk tiesiai ir iš karto, taip ir elgiuosi ir gyvenime, ir darbe.
– Kokios yra kertinės vertybės, kurios lemia Jūsų profesinę karjerą, taip pat ir žmogiškąją būtį?
– Profesinėje veikloje jau nuo 1956 metų mano kredo yra prieš tūkstančius metų išsakyta lotynų sentencija apie teisę (kurią išgirdau studijuodamas Vilniaus universiteto Teisės fakulteto antrame kurse) – „Teisė yra gėrio ir teisingumo menas“. Ji pakreipė ir mano profesinio gyvenimo kelią – nuo pat universiteto baigimo 1960 metais dirbau akademinį darbą – dėsčiau Vilniaus universitete ir kartu po nepriklausomybės atkūrimo pats studijavau (stažavausi) įvairiuose Vakarų pasaulio universitetuose. Stengiuosi vadovautis minėta sentencija ir dabartinėje savo veikloje.
Jau anksčiau į panašų klausimą esu atsakęs, kad nemėgstu žmonių, kurie niekina kitus žmones. Visada žmoguje matau gėrį. Taip mąstau, todėl taip ir sakau. Ką gali padaryti? Visokių žmonių sutinkame per gyvenimą, bet privalome būti tolerantiški. Be tolerancijos – neįmanoma. Visą gyvenimą kankinsi save ir kitus. Matyt, mano tėvų – geraširdžių dzūkų – dvasia man įdiegta, nors anksti netekau tėvo – žuvo kare, jo vyriškumas ir šiluma lydėjo mane visą gyvenimą. Mano darbštuolė mama visuomet spinduliavo gerumu, švelnumu stengdamasi atstoti tėtį ir mamą, labai mane mylėjo. Esu laimingas, nes labai daug gyvenime gerumo gavau ir gaunu nuo žmonių ir ypač savo šeimoje.
