Interviu

“Viską atidaviau darbui“

“Viską atidaviau darbui. Pirmiausia galvojau apie pacientus, kolegas, ligoninę. Negailėjau savęs… Kita vertus, darbas mane gelbėjo, kai pati sunkiai susirgau. Jis atitraukė nuo slogių minčių, buvimas tarp žmonių, gyvenimas jų rūpesčiais buvo ir yra vienas geriausių vaistų. Esu labai patenkinta savo kolegomis, jų jautrumu ir supratingumu“, – taip kalba Gargždų ligoninės gydytoja akušerė ginekologė Dileta KATAUSKIENĖ, jau keletą metų kovojanti su sunkia liga, bet sustiprėjusi vis dar grįžtanti į savo kolektyvą.

– Jūs priklausote vyresniajai Gargždų gydytojų kartai, kuri dabar sudaro kolektyvo daugumą. Kai pradėjote dirbti, buvote visi jauni ir, kiek žinau, išradingi ir smagūs.

– Tie metai taip greitai prabėgo, kad nepajutome, kaip atėjo laikas švęsti 50-mečius. Dauguma išties esame bendraamžiai, kuriems jau gerokai per 50. Beje, mūsų keturiasdešimtmečiai būdavo kaip spektakliai. Tradiciškai kolegos suvaidindavo vieną jubiliato darbo dieną, o po to sekdavo scena apie tai, ką jis veiks, kaip atrodys ir jausis sulaukęs 80-mečio. Tai būdavo nepakartojama. Kaip ir Medikų diena, Naujųjų metų karnavalai bei kitos mūsų kolektyvo šventės, kurias švęsdavome kartu su savo antrosiomis pusėmis.

– Gargždų ligoninė – pirmoji Jūsų darbovietė?

– Galima sakyti – taip. Atvažiavau čia 1981 metų sausio 1 d., prieš tai internatūrą atlikusi Kaune ir kelis mėnesius padirbėjusi Priekulės ligoninėje ginekologe chirurge. Chirurgija buvo mano svajonė. Bet tada daug kas tikino, kad tai – ne moteriai. Pasirinkau akušeriją, labai sudėtingą medicinos sritį. Daug nenuspėjamų, neprognozuojamų atvejų, didžiulė įtampa – juk esi atsakingas iškart už dvi gyvybes. Nors tuo metu, kai Gargžduose buvo gimdymo skyrius, išvengiau vaikų ir gimdyvių mirties atvejų, tačiau streso būta ne kartą. Pati esu lydėjusi gimdyvę į Klaipėdos ligoninę…

– Kaip elgdavotės, kai būsimoji mama pareikšdavo, jog nori nutraukti nėštumą?

– Kai tekdavo daryti abortą, visą dieną jausdavau didžiulę įtampą. Ne vieną būsimą mamą esu atkalbėjusi nuo tokio žingsnio. Yra ir tokių, kurios neužmiršo mano žodžių ir po daug metų padėkojo. Atsitinka taip, kad kūdikis, kuris buvo neplanuotas, pasirodo esąs pats šauniausias ir mieliausias, daugiausia džiaugsmo tėvams suteikiantis vaikas.

– Jūs daug dėmesio skyrėte ligų profilaktikai, šviečiamajai veiklai.

– Taip, anuomet, dar prieš visas reformas, ligų profilaktikai buvo skiriamas didelis dėmesys.Tuos tyrimus moterims, kuriuos pacientėms dabar atliekame pagal valstybines programas kas metai arba dar rečiau, mes atlikdavome nuolat. Prisimenu, pačiais pirmaisiais mėnesiais dar dirbdama Priekulėje pagal tyrimą nustačiau ankstyvąją vėžio stadiją dviem moterims. Pradėjus laiku gydymą, jos ir šiandien gyvos ir sveikos. Pacientės ir net kolegės medikės pykdavo ant manęs, kai nesutikdavau neapžiūrėjusi jų pasirašyti sanitarinėse knygutėse. Skaitydavau paskaitas mokyklose, aiškindavau mergaitėms ne tik apie lytinį gyvenimą, šeimos kūrimą, bet ir apie būtinybę rūpintis savo sveikata, reguliariai tikrintis. Turėjau visą statistiką apie rajono moterų sveikatą, žinojau, kokia situacija kiekviename kaime ar miestelyje. Deja, šita sistema, kuri tikrai buvo nebloga, sugriauta nesukuriant naujos. Dabar sveikata tapo tik atskiro žmogaus asmeniniu reikalu ir asmenine problema. Bet mūsų galimybės pasirūpinti ja taip, kaip gali ir įpratę vakariečiai, į kuriuos mes lygiuojamės, yra dar menkos.

– Ar būta per Jūsų darbo metus didelių nesėkmių ir skaudžių klaidų?

– Ačiū Dievui, ne, bet visuomet labai išgyvendavau dėl kiekvieno sudėtingesnio atvejo, dėl, šių dienų medicinos požiūriu, mažyčių klaidelių. Yra buvę, kai operuodama pati nualpau ir sesutė turėjo man suteikti pagalbą. Esu nemažai ašarų išliejusi, jei kas nepasisekdavo. Tada kolegė, dabar vyriausioji gydytoja A. Grikšienė jas šluostydavo ir guosdavo. Daug pagalbos esu sulaukusi iš chirurgės V. Ronkaitytės. Man smagu, jog dirbame kolegiškai, vieni su kitais pasitardami ir vieni kitiems pagelbėdami. Nėra viršininkų ir eilinių.

Tenka išgirsti, kad kai kuriuose kolektyvuose tokio susiklausymo vis mažiau ir mažiau. Materialūs dalykai tampa svarbesni. Gydytojai ima vengti atsakomybės ir jei gali, verčiau pabus nuošaly, nei padės kolegai ar suteiks pagalbą viešoje vietoje žmogų ištikus bėdai. Turbūt taip yra dėl to, kad dabar gydytojo darbas labai formalizuotas – viskas turi būti užrašyta, užregistruota. Svarbiausia ne žmogus, jo sveikata, o popieriai. Kitaip gali turėti rimtų problemų teismuose.

Ir vis dėlto… gydytojo elgesys konkrečioje situacijoje priklauso nuo to, koks jis yra žmogus. Tikras gydytojas nemoka dirbti atmestinai, jis bet kokiu atveju neliks abejingas. Jokios reformos tokio mediko neišmuš iš profesinės atsakomybės suvokimo rėmų. Bet ir anuomet, ir dabar buvo ir yra gerų gydytojų, kuriems svarbiau padėti pacientui ar kolegai, nei galvoti, kaip apsidrausti.

– Deja, gydytojo diplomas, žinios neapsaugo nuo ligų jo paties. Jūs jau keleri metai kovojate su sunkia liga…

– Nemylėjau savęs… O reikia. Laiku nesusigriebiau, neįvertinau problemos masto taip, kaip derėjo. Dar porą mėnesių uždelsiau kreiptis į specialistus. Tuomet atrodė, kad nėra kaip palikti darbo, kad reikia sulaukti, kol grįš kolegės. Pasirodo, kiekviena diena mano sveikatai buvo labai svarbi. Per kelerius metus teko patirti penkias operacijas, du chemoterapijos ir vieną spindulinės terapijos kursą.

– Jūs esate iš tų gražių pavyzdžių, kaip nenuleisti rankų ir nepasiduoti. Kas Jums padeda?

– Buvimas tarp žmonių, jų džiaugsmai, rūpesčiai ir problemos. Aš žinau savo situaciją, man nereikia užuojautos. Tačiau negaliu ir nenoriu užsidaryti savyje. Mane gydo bendravimas. Kai tik pasijutau geriau, išlėkiau į darbą. Jaučiausi kaip ant sparnų, neskaičiavau valandų. Man gera padėti kitiems ir dabar to paties norėčiau.