Iš emigracijos parsivežtą pedagoginio darbo patirtį skleidžia Priekulėje

Jaunystėje įgijusi bakalauro diplomą logopedė-specialioji pedagogė Inga Mendelytė iš Šiaulių krašto emigravo į Angliją, kad pamatytų pasaulio, praplėstų akiratį, įgytų kitokios profesinės patirties. Neseniai grįžusi iš užsienio pasirinko nepažintą Priekulę ir čia kuria savo gyvenimą. Dirbdama lopšelyje-darželyje dalijasi vakarietiško ugdymo patirtimi.

Pasirinko nepažintą miestą
Iš emigracijos Anglijoje prieš pusantrų metų grįžusi I. Mendelytė su šeima apsigyveno ne gimtajame Šiaulių krašte, bet pasirinko pamarį. Londone 14 metų praleidusios poros dėmesį netikėtai patraukė iki tol nepažinta Priekulė. „Gyvenome britų didmiesčio žaliojoje zonoje, kur daug parkų, nuostabių erdvių vaikams. Priekulėje irgi daug žalumos, užburiančių vietų, – palygino Inga. – Esu užaugusi Ventos ir Dubysos upių takoskyroje – Kurtuvėnų miestelyje, todėl gamta man svarbi nuo vaikystės. O čia, Priekulėje, iš tiesų įspūdinga: teka Minija, ranka pasiekiamos Kuršių marios, Karaliaus Vilhelmo kanalas, ir kiek trunki nuvažiuoti prie jūros. Mums gera Priekulėje – stengiamės įsitraukti į bendruomenės renginius, lankomės katalikų bažnyčioje, kur kunigas Viktoras sugeba užburti savo nuoširdžiu paprastumu. Ko trūksta? Žmonių veiduose – šypsenos, pojūčio, kad čia ir dabar gera.“
Logopedės-specialiosios pedagogės kvalifikaciją turinti I. Mendelytė iš karto įsidarbino Priekulės lopšelio-darželio Drevernos ir Derceklių skyriuose. Ji dalijasi kitokia iš Anglijos parsivežta vaikų ugdymo patirtimi, nenutraukė ryšio ir su Londone likusia bendruomene – savo klientais. Gyvendama Priekulėje specialistė nuotoliniu būdu dirba su Anglijoje gyvenančiais lietuvių, ir ne tik jų, vaikais. Paklausta, ar patinka šis darbas, Inga atsakė: „Aš juo gyvenu. Mane visur supa vaikai. Tai tikra Dievo dovana.“

Apie lietuvę parašė anglų spauda
2006 m. Šiaulių universitete įgijusi logopedės-specialiosios pedagogės diplomą I. Mendelytė iš karto pakėlė sparnus į užsienį – norėjo pamatyti pasaulį, atrasti save, išmokti naujų dalykų. „Kai studijavau, atlikau praktiką ugdymo įstaigose, pasirodė, kad pas mus daug ko trūksta – norėjau pamatyti naujovių, pasisemti kitokios patirties užsienyje. Juk ne paslaptis, kad mūsų švietimo sistema lėtai keičiasi. Ir man pavyko, – šypsojosi I. Mendelytė. – Anglijos institucijoms patvirtinus lietuvišką logopedės-specialiosios pedagogės diplomą man atsivėrė visos durys. Pradėjau dirbti privačiame angliškame darželyje. Čia labai kreipiamas dėmesys ne tik į dokumentus, bet ir į žmogaus gebėjimus, jo asmenines savybes.“
Daugiakultūrinė aplinka buvo tam tikras iššūkis, tačiau bendrauti gebanti Inga greitai užmezgė ryšį su įvairių tautybių suaugusiaisiais ir vaikais. „Įgijusi kitokios patirties po kurio laiko sumaniau konsultuoti savarankiškai. Įsirengėme patalpas ir pradėjau teikti paslaugas. Netrukus Anglijos internetiniame portale ir laikraštyje pasirodė straipsniai, jog aš, iš Lietuvos į Londoną atvykusi jauna logopedė-specialioji pedagogė, užsidegusi noru dirbti. Žinia pasklido greitai – sėkmingai konsultavau ne tik lietuvių, bet ir anglų vaikus ir jų tėvus“, – atskleidė pašnekovė.

Išgirdo brolio kvietimą
I. Mendelytė emigracijoje ištekėjo, susilaukė sūnelio, kurį pavadino Danieliumi. Šeima vasaromis lankėsi gimtinėje, čia praleidę mėnesį ar daugiau vėl išsiskirdavo. Gimus sūnui trumpi susitikimai, šventės nuotoliniu būdu nebetenkino. „O kur apsikabinimas, pasisėdėjimai kartu? Grįžti paskatino artimųjų ilgesys. Senelių patirtis labai svarbi – tik jie gali savo patirtį perteikti anūkams, – dėstė I. Mendelytė. – Be to, tarp britų nesijauti savas, nors jie to neparodo.“ Priekuliškė prisipažino, kad grįžti ragino ir brolis Ramūnas, įtraukiojo ugdymo ekspertas. Būdamas neregys jis iš visų jėgų stengiasi, kad negalią turinčių žmonių gyvenimas šalyje gerėtų.
Prieš 5 metus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Jaunimo garantijų fondas jam suteikė veikliausio Lietuvos savanorio vardą – tai didelis neregio veiklos įvertinimas. „Įtraukiojo ugdymo traukinys Lietuvoje bus paleistas 2024 m. – visi vaikai su bet kokia negalia galės mokytis bendrojo ugdymo įstaigoje, jeigu to norės tėvai. Savo kompetencijomis jau dabar prisidedu prie šio proceso, įtrauktis jau vyksta“, – dėstė pašnekovė.
Praėjusią vasarą Inga kartu su broliu R. Mendeliu buvo pakviesta į Prezidentūroje vykusią Valstybės dienos šventę. „Diskutavome apie įtraukųjį ugdymą, dalijausi tarptautine logopedės-specialiosios pedagogės patirtimi“, – kalbėjo I. Mendelytė.

Reikėjo prisitaikyti
Inga patikino, jog trečdalį gyvenimo praleidusi Anglijoje turėjo galimybę keistis. „Daugiakultūrinė aplinka turėjo tam įtakos – požiūris į žmogų, darbą, buitį man įstrigo, pagal tai ir gyvenu. Visgi sulaukiu artimos aplinkos žmonių pastabų, jog aš gyvenu Lietuvoje… Matyt, elgiuosi ne pagal čia įprastas taisykles. Pasikeičiau – kai kuriose situacijose būna sunku pritapti, – atskleidė pašnekovė. – Bet aš esu laiminga turėdama kitokią patirtį, kad galiu ja dalintis.“
Inga prisipažino, jog grįžus iš užsienio reikėjo prisitaikyti – tai nebuvo lengvi metai. Iki penkerių metų sūnus augo angliškoje aplinkoje, lankė priešmokyklinę grupę. Jis turėjo savo namus, draugus, savo žaislus – į Priekulę parsivežė tik vieną brangų meškiuką.
Šešiametis Danielius, puikiai kalbantis lietuviškai ir angliškai, – dabar Ievos Simonaitytės gimnazijos pirmaklasis. „Sūnui reikėjo priprasti prie naujos ugdymo aplinkos, kitų taisyklių, mažesnės laisvės“, – kalbėjo I. Mendelytė.
Bet, pasak jos, yra kitokių patirčių: Anglijoje tėvai su vaikais iki 12 metų visada šalia – nei namuose, nei gatvėje negali būti vienas. „O čia naujas potyris: vienas nueina į parduotuvę ir nusiperka ledų. Čia jis jaučiasi savarankiškas, todėl laimingiausias iš mūsų šeimos, – šypsojosi pašnekovė. – Dabar dažnai lankomės pas senelius Šiaulių rajone.“

Laužyti stereotipus
„Mūsų ugdymo įstaigoje dirba puikūs specialistai, šiltai priėmę mane su kitokia patirtimi, kuria drąsiai galiu dalintis čia. Pernai rudenį pradėjo dirbti kolegė Jūratė Žilienė, irgi turinti vakarietiškos ugdymo patirties. Smagu, kad abi žvelgiame ta pačia kryptimi – stengiamės skleisti naujus vėjus, – džiaugėsi I. Mendelytė. – Darbuotojos įsitraukia į mūsų siūlomus tarptautinius projektus. Antai susidomėjome platforma „eTwining“ – galime dalintis tarptautine patirtimi su kitų šalių specialistais, tokiu būdu augti, tobulėti. Esu sužavėta prevenciniu projektu „Vaiko kelias į gražią kalbą“, kuriame dalyvauju kartu su mūsų lopšelio-darželio vaikais ir pedagogais. Žavi, kad yra daug laisvės – mokytojas gali įvairiapusiškai atsiskleisti, o vaikai džiaugtis.“
Paprašyta pakomentuoti, kas ugdymo procese krenta į akis, Inga šyptelėjo: „Viskas labai įsprausta į rėmus – reikia dirbti pagal planą. Net pandemija parodė, kad nieko nesuplanuosi – situacijos keičiasi. Reikia ją stebėti ir būti vedliu arba koordinatoriumi. Holistinis požiūris į vaiko ugdymą, manau, yra tikrasis sėkmės raktas.“

Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.