Iš vasaros etiudų. Šeštasis
Vienintelė rožė
Lietaus nuplaktos jurginų galvos, santūri astrų vaivorykštė – paskutinė rugpjūčio savaitė. Laikas prisiminti rudenį, tą metą, kuris turbūt savotiškai „supurto“ kiekvieną šeimą. Ruošiamasi naujiems mokslo metams: parduotuvėse netilsta pirkėjų šurmulys, gatvėse daugiau žmonių, vairuotojai atidžiau stebi kelią, trūksta pinigų, susitikę mokytojai žodį „labas“ palydi klausimu: „Kada į darbą?“
<tex>Į darbą, kurį sunku apibūdinti, apibrėžti. Galimybė realizuoti savo gebėjimus, būdas užsidirbti, noras bendrauti, siekimas valdyti? Ir vis dėlto mokytojo darbui reikia kažko daugiau. Tai sunku nusakyti, nes žodis pašaukimas lyg ir per skambus šiam labai praktiškam laikui, o talentas – reta ir išskirtinė savybė. Tačiau to Kažko labai reikia, kad mokykla nebūtų tik plepanti paslaugų teikimo įmonė, kurioje mokiniai klega, cypia, vos ne atvirai mylisi, kramto, šaukia, mušasi…
Mokytojai juos turi mokyti ne tik protingų vadovėlių tiesų, jie turi mokyti išgirsti svajonę, paversti ją tikslu ir atkakliai siekti. Jei žmogus tenkinasi tuo, ką pasiūlo gyvenimas, deja, jis nemoka svajoti. Kuo skiriasi svajonė ir tikslas? Sakoma, kad svajonė neturi konkretaus termino. Jei vaikas prisiekinėja, kad šįmet mokysis geriau, tai tik svajonė. O jei nusprendžia, kad šiuos mokslo metus baigs tik gerais ir labai gerais balais, jis jau turi tikslą. Svajonei suteikus konkretumo, ji tampa tikslu. Į tikslą vaikai eina ne tik su tėvais, eina su mokytojais, dirbdami.
Tad Rugsėjo pirmoji ne tik šventė – tai didelio ir sunkaus darbo pradžia. Šventės ateina ir praeina. Išplėšdamos mus iš kasdienybės rutinos, jos leidžia tik trumpai pasijusti svarbiems ir ypatingiems. Deja, drauge su vystančiomis gėlėmis dažniausiai nunyksta ir savo svarbos pajautimas. Mokytojai eina dirbti. Tol, kol gali, kol yra reikalingi, kol tėvai jiems patiki savo vaikus. Patiki, tik ar visada pasitiki? Mat tėvai nori labai daug: nori, kad mokytojas nuolat matytų jų vaiką, sergėtų, tik su juo vienu šnekėtų, nedaug reikalautų, nuolat girtų, neužduotų namų darbų ir visko išmokytų. Deja, tai tik svajonė. Realybėje bus visko: pažinimo džiaugsmo, tinginystės, nuoskaudos ašarų, sėkmės jaudulio, nusivylimų. Mokykloje irgi ne kažkoks kitas, o tas pats mūsų gyvenimas, dažnokai skaudus ir nedėkingas, pripažįstąs dirbantįjį, bet abejingai nustumiantis nedarbingą.
Atėję jauni, linksmi, gabūs, išmokę kelias kartas mokytojai pasitraukia tyliai, lyg nusikaltę, kad jau nebedirbs, negali. Dažnas net geru žodžiu nepalydėtas, tik mokinių juokelių ar jaunų kolegų atlaidžių žvilgsnių: „Paseno“. Gerai, kad dar yra atmintis, kurioje visada yra vietos mokytojams. Susitikimuose, pobūviuose, auklėjant vaikus retai apsieinama be mokyklos temos, nes visi žmonės kada nors buvo mokiniai ir turėjo savo mokytojus. Vienus jų atsimena su dėkingumu, kitus – linksmai, tretiems ir metai neišdildė nuoskaudos ar baimės, atsimenami žodžiai, poelgiai, situacijos. Atminty išlieka tie, kuriems jų darbas buvo svarbus, kurie ne gynėsi nuo mokinių, o bendravo, jausdami jauno žmogaus gyvenimo pulsą, tolerantiškai vertindami paklydimus ir nuoširdžiai džiaugdamiesi laimėjimais. Jie turbūt turėjo tą nepaprastąjį Kažką, mokyklą pavertusį šviesių prisiminimų žeme.
Šventės tarsi liepia stabtelti, susimąstyti apie tai, ką pamiršome, kuo nuolatos esame sau ir kitiems. Sakoma, kad „vienintelė rožė“ mokytojui pražysta du kartus per dvylika metų. Pirmą kartą, kai susitinkame su savo mokiniu ir pajuntame atsakomybę. Antrąkart „vienintelė“ pražysta paskutinio skambučio dieną. Sulaukim.
Dalia DAUGĖLIENĖ
