Išgyventi ilgiau nei 72 valandas: ar patys turime planą?
Kai pasaulio įvykiai sukasi greičiau nei karuselė, tarp visų „privaloma“ ir mielų širdžiai „noriu“ nebelieka didelio pasirinkimo ir tenka daryti tai, kas būtina. Dabar būtinų pasiruošimo darbų sąrašo viršuje – valanda X. Nors turima galvoje ir kitos galimos nelaimės, tačiau pagrindinė tokio pasirengimo priežastis viena – galimo karo grėsmė.
Pavojaus būgnai skamba
„Viens du trys, mūsų būgnai skamba, mes ateinam garsiai kaip atominė bomba!“ – norom nenorom į galvą lenda populiarios dainos ritmai.
Pavojus jau už durų, kaip netikėsi, pernai prieš pat Kalėdas Lietuvos kariuomenės vadas generolas Raimundas Vaikšnoras per Lietuvos radiją aiškino, kad jei Rusija kada nors nutartų pulti Lietuvą, tai mūsų šalies žmonių nepagailėtų, pas mus būtų baisiau nei Bučoje ar Irpinėje, o grioviai būtų pilni lavonų. Generolo žodžiai tada pasirodė labiau gąsdinimas nei bent teoriškai įmanoma realybė, bet ne veltui sakoma, jog net lazda kartais iššauna. Stabiliai atrodžiusi pasaulio pusiausvyros situacija pastaruoju metu akimirksniu keičiasi, nes kai kur vienašališkai nutraukiami tarptautiniai susitarimai, o įsipareigojimai, deja, grindžiami tik materialine grąža.
Šalies politikai atvirai kalba apie čia pat esantį pavojų ir kad visi privalome rengtis galimai agresijai. Vyriausybės pavedimu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos jau prieš kelerius metus sukūrė interneto svetainę „72 valandos“, skirtą pasirengti ekstremaliosioms situacijoms. Čia nurodoma, kaip pasiruošti nelaimėms, kaip susikomplektuoti išvykimo krepšį ir dar daugiau naudingos informacijos. Arba kaip elgtis įvairių nelaimių metu, kaip kiekvienam iš mūsų pasirūpinti savimi ir artimaisiais bent 72 valandas, kol atvyks pagalba. Tereikia programėlę įsidiegti mobiliajame telefone.
Susiradau programėlę LT72, įsidiegiau savo telefone. Informacija naudinga, bet pasiekiama tik turintiems išmaniuosius telefonus. Parsisiuntus mobiliąją programėlę LT72, galima pasitikrinti, kur yra artimiausia priedanga oro pavojaus atveju. Pasitikrinau ir suradau, kad tėviškės kaime, Plungės rajone, artimiausios priedangos – už gerų 5 ir 12 km.
Sendvario seniūnija, kurioje gyvenu, gyventojų gausumu lenkia jau ir kai kuriuos miestus, bet priedangų beveik nėra, nes nėra tam tinkamų visuomeninių statinių. Vadinamieji vystytojai privačių namų kvartalų kvartalus pastarąjį dešimtmetį statė be jokių rūsių. Tad kur ir kaip reikėtų slėptis ir judėti nuolatos čia užsikemšančiais keliais – neaišku.
Šveicarai visada yra parengtyje
Klaipėdos rajono savivaldybė praėjusią savaitę informavo, kad pradeda įgyvendinti ambicingą ir gyventojų ilgai lauktą Sendvario seniūnijos viešųjų paslaugų centro kūrimo projektą. Tai viena reikšmingiausių investicijų į sparčiai augančią priemiestinę teritoriją. Pagal įstatymų pakeitimus naujai statomuose pastatuose dabar jau privaloma įrengti priedangas. Tačiau šis visuomeninės paskirties pastatas ateityje priedangų trūkumą Sendvario seniūnijoje išspręs tik iš dalies.
Prieglaudų nuo pavojaus problemą įveikti nesant tam tinkamų statinių – užduotis sunkiai ir brangiai įgyvendinama ne tik mūsų seniūnijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Mat daug metų valstybėje dėl to niekas galvos nesuko. Vidaus reikalų ministerija puslapyje LT 72 neseniai pranešė, kad iki šiol savivaldybėms priedangų atnaujinimui skirta beveik 16 mln. eurų. Už šias lėšas planuojama modernizuoti apie 380 priedangų visoje šalyje. Šiokia tokia paguoda, bet susigriebta visgi lyg ir vėlokai. Tačiau ir patys gyventojai neskuba sukti galvą dėl išgyvenimo pavojaus atveju. Skaičiau, kad Kauno miesto savivaldybė jau antrus metus skiria 100 tūkstančių eurų priedangoms daugiabučiuose įrengti. Pernai pinigai liko nepanaudoti, šiemet gauti tik trys prašymai. Mat gyventojai nenori prarasti sandėliukų.
Kai planavome ateitį, miestus ir gyvenvietes, apie karą Lietuvoje negalvojome, tuo labiau nesiruošėme. Bet štai apie karą negalvoja ir šveicarai, bet nuolatos ruošiasi. Šioje šalyje net negausi leidimo namo statybai, jei jame nenumatytas „bunkeris“ – rūsys, kuriame įrengiama patalpa pasislėpti nuo bet kokio pavojaus. Toks rūsys labai tvirtas, su stipriomis hermetiškomis durimis. Už jų – visa, kas reikalinga išgyventi žmogui ar šeimai pavojaus atveju.
Šveicarai be didesnių skrupulų laiko ir ginklus namuose, žinoma, galioja griežtai nustatyta ginklų laikymo tvarka. Vakarais bare ar kaimynų susirinkime lyg niekur nieko aptaria būsimo eilinio referendumo temą, kuri dažnai būna ir vienokios ar kitokios ginkluotės įsigijimas. Tai įaugę į šveicarų kasdienybę ir nekelia papildomų emocijų bei išlaidų, jie tiesiog taip gyvena.
Išvykimo krepšys – nelengva našta
Pas mus visgi kitaip nei Šveicarijoje. Pamėginau susidėlioti, kiek visko rekomenduojama susikrauti į išvykimo krepšį. Instrukcija detali, pagalvota apie viską, tačiau, norėdama visa tai sutalpinti į kuprinę, privalėsiu susirasti ją labai didelę ir neišsigąsti svorio, mažiausiai kokių 25 kg. Rekomenduojama kiekvienam šeimos nariui, net vaikams turėti po vienokį ar kitokį išvykimo krepšį. Tai jau iššūkis – ne tik sukomplektuoti tuos krepšius, bet juos ir kažkur prieinamai saugoti, juk dabartiniai mūsų namai – ankšti kaip kišenės. Be abejo, tai ne pati didžiausia problema: kažkaip kažkur krepšius įsprausime. Bet maisto atsargos, vanduo, kai kurie medikamentai, baterijos sensta, vadinasi, juos reikia tikrinti, suvartoti, išmesti ar pan. Ar nepamiršime krepšių „inspekcijos“?
Kita problema – išmaniaisiais telefonais, o ypač kaimų vietovėse, naudojasi ne visi, todėl ne visi gautų pranešimus pavojaus atveju. Kai bandė perspėjimą sirenomis, tėviškės kaime vos girdėjau ir tai todėl, kad žinojau, kada tai bus. Atokių kaimų Lietuvoje – ne vienas ir ne du. Gyventojų, neturinčių išmaniųjų, – taip pat. Neturinčių interneto ryšio ir juo nesinaudojančių – daugybė. Čia tik Vilniui atrodo, kad likusioje šalyje yra taip pat, kaip sostinėje, kai iš tiesų realybė visai kitokia.
Kaune savo rūsį susitvarkiusi vyresnio amžiaus teta guodėsi, gal suspėsianti pavojaus atveju į jį nusileisti, lifto tai nėra, teks bėgti, o kai kojos senos ir pavargusios, greitai nenubėgsi. Kai laiptinėje yra daug tokių, o ir visai nejudančių, gulinčių lovose, galinčių pajudėti tik ratukuose ir pan., ką jiems pasakyti atėjus valandai X? Be to, jos namas esantis senas, nuo stipresnio smūgio ir bendru gyventojų kapu galintis tapti. Tokios gražios pastatų renovacijos daromos, kad bent kur bent kas pagalvotų, kad tuose pastatuose šitaip trūksta liftų. Ir ne tik nuo galimo karo pabėgti, bet kiekvieno namo gyventojo kasdienybei palengvinti.
Nelaukiant dienos X
Niekas nenorėtų matyti pilnus griovius lavonų, nesinorėtų pačiai kur nors pūti pagriovyje, todėl reikia kažką daryti, kad taip nenutiktų. Pirmiausia – nepanikuoti. Bet vien to neužtenka, reikia ir praktinių dalykų. Gal nueičiau į kursus ir atnaujinčiau elementarios pirmosios medicininės pagalbos teikimo įgūdžius. Jei ne galimam karui pasiruoščiau, tai bent šeimai, kaimynams pagelbėčiau bėdai ištikus. Bet informacijos apie tokius kursus nerandu. Gal ir yra tokie kursai, bet žinių apie juos – nepakankamai. Šaule ar savanore dėl tam tikrų aplinkybių būti negalėčiau. Vis nepaliaujamai kirba klausimas: ką prasmingo, po paraliais, nuveikti, rengiantis tai vadinamai dienai ar valandai X?
Iš verslių žmonių vos ne kasdien atskrenda po kokį nors naują pasiūlymą, kaip geriau pasiruošti dienai X. Įkasami rūsiai kieme (nebrangu, taip sakoma verslo pasiūlyme, o kaina prasideda nuo… 70 tūkst. eurų), sukomplektuotos išgyvenimo kuprinės internetu (150–250 ir daugiau eurų), žarstomi patarimai, kaip tokiu atveju pasirūpinti savo augintiniais, vaistininkai primena, kokių vaistų būtina nusipirkti ir turėti, o kai tie pasens nepanaudoti, kaip juos utilizuoti. Visa tai kainuoja. Kažkam bėda, o kažkam – geras uždarbis.
LRT eteryje – ekstremaliųjų situacijų simuliacijų laida, nes „esame pasirengę per mažai“. Kartas nuo karto papasakojama apie kokį šaunuolį ar šaunuolę, kurie savo jėgomis štai įsirengė rūsyje slėptuvę, kur viską sudėjus Marytei ar Pranui tai atsiėjo… apie 50 tūkst. eurų. Tad reikia ne tik rūsio, bet ir atliekamų eurų saujos. Be abejo, kai šalia toks kaimynas, juokauti ar taupyti saugumo sąskaita nevalia. Deja, įvairios apklausos rodo, kad vidutiniškai net 7 iš 10 tautiečių iki šiol niekaip nėra pasirengę galimiems ekstremalumams, kokiu pavidalu jie mus beištiktų. Todėl turime ruoštis, ruoštis ir dar kartą – ruoštis. Įvairiausi pasirengimo dienai X scenarijai ir siūlomos prekės, kurių kitaip mes gal nepirktume, bet dabar griebiame, šiek tiek greičiau pasuka vartojimo malūno ratą.
Žinoma, vienokia ar kitokia nelaimė gali ištikti bet kada, tačiau kasdien be paliovos kalama į galvas karo baimė visuomenę nuteikia anaiptol ne vien mobilizuojančiai, bet visų pirma beviltiškai dėl savo ateities.
Karo istorijos – lyg realistinės pasakos
Gerai, kad mobilizuojamės, ruošiamės tam kažkam, kas, tikėkime, niekada neateis. Mano tėviškės kaime iki šiol tebemurkso II Pasaulinio karo prieštankiniai gilūs kanalai, tuomet iškasti karo belaisvių su kaime surinktomis lopetomis, kurias vokiečiai po atliktų darbų tvarkingai grąžino savininkams. Tuos įvykius dar menantieji pasakojo, kad dirbę daug belaisvių, visokių tautybių. Kai šie nebepajėgė įrausti kieto molio, būsimos prieštankinės tranšėjos dugną išlaisvindavo arkliniais drapakais.
Senpievėmis, o ir mišku kai kur tebevingiuoja to laiko zigzaginiai pėstininkų apkasai, dabar ne kareivių krauju permirkę, o pavasariais tarsi baltomis ašaromis pražystantys pakalnučių žiedais.
Iš atminties niekaip neišdyla pasakojimas apie dėdę, dar visai vaikėziuką, pokariu ganiusį karves, kurių viena, nelaimei, užmynė prieštankinę miną. Kaip trimetė mergaitė atsiliko nuo gausios į girią bėgusios slėptis šeimos ir užminuotame laukė skainiojo ramunes. Mirti tada nebuvo lemta, Angelas išvedė ją iš minų lauko. Kartais net nusibosdavo tiek kartų girdėti pasakojimai, kaip tuomet nuo artėjančio fronto palikę namus žmonės bėgo slėptis į girias, į sunkiai išbrendamą tyrą, o patyryje gyvenusios šeimos motina dukteris nuo rusų paslėpė duonkepėje. Kaip jauna ir graži žydaitė, kaimo žmonių slėpta rugių lauke, išdaviko buvo išviliota ir nušauta.
Kaip į Sibirą vieną po kitos išvežė turtingesnių ūkininkų šeimas ir sunaikino jų sodybas. Kaip ankstų žiemos rytą gimdyti iš miško vežamą partizanę su visu kinkiniu sušaudė stribai, kaip anuomet Daubakiuose vaitojo Žvaginių kaimo deginami žmonės, kaip nebuvo ramybės nei dieną, nei naktį. Tokias ir panašias istorijas galėtų pasakoti kiekvieno kaimo kiekvienas vyresnės kartos žmogus. Klausantis jų kaip realistinių pasakų, atrodė, kad visa tai nutiko taip seniai ir pasikartoti šiais laikais tikrai nebegali. Dabar gyvename visai kitokiame pasaulyje, kuriame turėtų klestėti menai, mokslas, pažanga, skambėti muzika, o ne karo pavojaus sirenos. Juk esame saugūs, gavę pažadų, kad kiekvienas, kuris pasirinktų Lietuvą priešu, taptų ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešu, kad būtų ginamas kiekvienas mūsų žemės centimetras, jei tik to prireiktų.
Anuomet žadama greita pagalba tikėjo ir miškuose narsiai už mūsų valstybės laisvę kovęsi partizanai. Jiems galų gale pati didžiausia pagalba buvo jų pačių drąsa ir pareigos Tėvynei jausmas. Atrodo, šią pamoką turime išmokti ir mes – pasikliauti gražiais pažadais neverta, tik savo jėgomis. Ir saugotis konformizmo, vedančio į visokius „dylus“ (ang. „deal“ – sandoris).
Pavojų daug, nerimo – dar daugiau. Kaip rasti sielos ramybę ir kasdienos gyvenimo pusiausvyrą, nė viename išgyvenimo krepšyje instrukcija neįdėta. Atsakymus kiekvienas privalome rasti patys.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Asociatyvi nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
