Įspūdžiai
Kelionė į Sibirą – išsipildžiusi gargždiškių svajonė
Verslininkas Jonas Šatkus nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo svajojo išvysti tas vietas, kurias prieš 50 metų matė vaiko akimis. Prokuroras Donatas Lengvinas Krasnojarsko kraštą, kur buvo ištremti seneliai, šį rugpjūtį pamatė pirmą kartą. Iš kelionės jie parsivežė neįkainojamą turtą – begalę įspūdžių, nuotraukų, kuriose įamžintos daugeliui tremtį iškentusių lietuvių pažįstamos vietos, o netrukus žada pristatyti filmuotą šios kelionės medžiagą.
Svajojo ir rengėsi
Apie kelionę į Sibirą, kuris traukia ir išskirtinių įspūdžių trokštančius turistus, ir žmones, ieškančius savo ištremtų artimųjų kapų, gyventų vietų, gargždiškiai J. Šatkus ir D. Lengvinas svajojo dešimtmečius. „Aš ir mano a. a. dvynė sesuo gimėme Krasnojarsko krašte, Kasoibyke. Vėliau gyvenome Bolturine. Du mano broliai ten lankė mokyklą. Daug ką prisimenu. Buvau įsitikinęs, kad be pagalbos atrasiu ir tą vietą, kur stovėjo mūsų namas“, – grįžęs iš tris savaites trukusios kelionės pasakojo J. Šatkus. Daugiau nei prieš metus jis ėmė ieškoti bendraminčių, norinčių keliauti į Sibirą. D. Lengvino įkalbinėti nereikėjo: tautos kančios kelias, Sibire likę artimųjų kapai paskatino savo akimis pamatyti tas vietas, į kurias niekas prieš 50-60 metų nevažiavo savo noru. Atidėlioti kelionės į Krasnojarsko kraštą nebebuvo galima – po kelerių metų Bolturinas, kuris buvo abiejų keliautojų tikslas, gali būti užtvindytas, nes statoma hidroelektrinė. Tad gavę Rusijos ir Baltarusijos vizas, pasirūpinę bilietais rugpjūčio pradžioje J. Šatkus ir D. Lengvinas artimųjų, draugų, giminaičių išlydėti, o Gargždų parapijos klebono kanauninko Jono Paulausko palaiminti išvyko į Sibirą.
Ir autobusu, ir traukiniu, ir kateriu
Dešimt valandų iš Klaipėdos į Minską autobusu vyrams neprailgo, tačiau pusketvirtos paros traukiniu iš Minsko į Krasnojarską išvargino. „Važiuoti pirmą kartą, matyti besikeičiančius vaizdus buvo įdomu. Tačiau norintiesiems keliauti tuo pačiu maršrutu patarčiau traukiniu važiuoti tik į vieną pusę. Grįžti būtų patogiau lėktuvu“, – patarė D. Lengvinas. Vyrai stebėjosi geležinkelio stočių grožiu: trinkelių grindiniai, fontanai ir jokių šiukšlių. „Netikėjau, kad tokie gražūs gali būti to krašto miestai“, – neslėpė nuostabos J. Šatkus.
Krasnojarske gargždiškius pasitiko Regina Andrijauskaitė. Moteris pasirūpino, kad keliautojai gautų nakvynę ne tik Krasnojarske, bet ir visą buvimo Sibire laiką. Susipažinti su miestu padėjo B. Andrijauskaitės sesers Viktorijos sūnus Viktoras. „Miestas gražus, tvarkingas, jame kuriasi parduotuvės, prekybos centrai, renovuojami namai“, – tokį įspūdį paliko Rusijos miestas. Krasnojarske J. Šatkus ir D. Lengvinas užtruko tik porą dienų. Iki kelionės tikslo Bolturino ir Kasoibyko dar buvo daugiau nei 900 kilometrų, kuriuos įveikė autobusu, automobiliu, o likusius 5 km iki Kasoibyko – kateriu.
„Apie 50 kilometrų važiavome betoniniu keliu. Kratė. Toliau – žvyrkelis. Laimei, nelijo. Lyjant keliai sunkiai išvažiuojami, molingi. Jei nelyja, 100 kilometrų autobusas nuvažiuoja per dvi valandas, jei lyja – per pustrečios. Pakeliui autobusu į Kodinską, Kežmos rajono centrą, buvome sustoję keliose gyvenvietėse. Teko paragauti rusų virtuvės maisto. Jis skanus, o kainos panašios į mūsų. Todėl sunku suprasti, kaip čia išgyvena žmonės, nes atlyginimai gana menki, o kaimuose darbo beveik nėra“, – svarstė J. Šatkus.
Kelionė autobusu truko apie 16 valandų, tad per tą laiką akys priprato prie gyvenvietėse gatvėmis vaikštinėjančių karvių, nykokų namų.
Vidurnaktį į Kodinską atvažiavusiems gargždiškiams rajono mero pavaduotojas Anatolijus Michailovičius Ignatjevas jau buvo užsakęs nakvynę viešbutyje, o ryte kartu su savo vairuotoju parodė Kodinską, statomą hidroelektrinę ir palydėjo į Bolturiną.
Bolturinas – mirštantis kaimas
„Sibiras iš pirmo žvilgsnio pasirodė kaip kurortas. Angaros, miškų, susiliejančių su horizontu, grožis – pasakiškas. Tokio niekur nebuvau matęs, – įspūdžiais dalijosi D. Lengvinas. – Tačiau netrukus suvokiau ir kitką – čia tremties vietos. Sutikome vos vieną kitą žmogų, čia atvažiavusį gyventi savo noru. Visi kiti – tremtiniai ir jų palikuonys. Pirmieji buvo atitremti 1928-1929 m. Dar po 20 metų šis kraštas tapo iš namų išvarytų lietuvių vargų ir kančių vieta.“
J. Šatkus, kurio šešeri vaikystės metai prabėgo Bolturine, prisipažino, kad artėjant prie kaimo širdis ėmė daužytis. „Viską taip ir įsivaizdavau, kaip pamačiau. Kaimas, kuriame namų beveik dvigubai daugiau negu gyventojų. Gatvės užžėlusios žole, nes nebėra kam jomis vaikščioti. Vietoj nugriautų namų taip pat žaliuoja žolė, kai kur matyti, kad ganytasi karvės“, – pasakojo vyriškis. Prieš kelerius metus Bolturino gyventojams dėl statomos hidroelektrinės buvo pasiūlyta išsikelti iš savo namų į kitas gyvenvietes. „Paradoksas: prieš kelis dešimtmečius čia žmones prievarta atvežė, dabar vos ne prievarta vėl varo iš savo namų“, – stebėjosi D. Lengvinas. Tie, kurie išsikėlė, į Bolturiną atvažiuoja tik pasisodinti daržovių. Vasarą kaimas, pasak vietinių, pagyvėja. Likusieji apie 270 daugiausia senų gyventojų išsikelti iš kaimo neskuba. Kai kurie galbūt tikisi gyvenimą nugyventi čia. „Bolturine darbo beveik nėra, tad jaunų žmonių irgi maža. Mokyklą, kuri du kartus atstatyta po gaisrų, lanko vis mažiau vaikų. Klasėse vos po 1-3 mokinius. Kaimas miršta“, – apgailestavo J. Šatkus. Bolturino gyventojų buitis nuo to laiko, kai išvažiavo į Tėvynę lietuviai, pasikeitusi. „Kaime yra net trys parduotuvės, jose nusipirksi visko, ko reikia. Vandens nebereikia nešti iš Angaros, jo į kiekvieną kiemą atveža vandenvežės mašinos ir išpilsto į statines. Tą vandenį vartoja maistui, juo prausiasi. Tačiau namai nyksta, niekas neberemontuoja, nebėra prasmės, o viduje švaru, jauku“, – pasakojo J. Šatkus.
„Lietuvių Bolturine nebėra, tačiau vietiniai atsimena tremtinius ir tik geru žodžiu juos mini: darbštūs, išradingi, draugiški, tvarkingi, iš jų prisipažino daug ko išmokę. Kaip gera girdėti, kai prisimena tuos, kuriuos pats pažįsti, prašo perduoti linkėjimų Lietuvai“, – džiaugėsi D. Lengvinas.
Mirusiesiems nėra ramybės
Bolturino tremtiniai buvo laidojami Kasoibyko kapinėse už 6 kilometrų nuo kaimo, kuriame anuomet gyveno. Statant hidroelektrinę paaiškėjo, kad tremtinių kapinės bus užtvindytos, tad leista išsivežti artimųjų palaikus. Vieni lietuviai, sužinoję, kad kapines ruošiamasi perkelti, važiavo parsivežti savo artimųjų palaikų į Lietuvą, kiti ir dabar sielojasi, kad artimųjų kaulams svetimoje šalyje nebuvo leista ramiai gulėti. „Likusiųjų palaikus perlaidojo kaliniai. Jie ir kryžius perkėlė. Vietiniai prisiminė, kad tie darbai truko du sezonus, tačiau jiems niekas arti prieiti neleido“, – pasakojo vyrai.
„Kasoibyko kapines suradome ne iš karto. Vaizdas sugraudino: jose siautėjęs gaisras sunaikino kai kuriuos kryžius, tvoreles, mes radome nuodėgulių, lyg kryžių, lyg tvorelių likučių. Žemė išlyginta buldozeriu. Viskas tarsi tam, kad neliktų nė ženklo, jog čia buvo tremtinių kapinės“, – jaudindamasis pasakojo D. Lengvinas.
Vietinius gyventojus iki šiol stebina lietuvių dėmesys mirusiesiems, kapams, kad dėl jų lietuviai važiuoja tūkstančius kilometrų. „Iki perkeltų kapinių į Naująjį Bolturiną mus atvežęs vairuotojas parodė, kur palaidotas jo tėvas, tačiau nė vienos žolės neišrovė, tik rūkė ir žiūrėjo, kaip mudu tvarkom, jie saviškių kapus užleidę žole, – stebėjosi gargždiškiai. – Mūsų norą rūpintis kapais jie gerbia: apylinkės pirmininkė mums davė lentų, įrankių, net gėlių, už tai esame labai dėkingi.“ Naujojo Bolturino kapinėse vyrai, atradę apie 15 lietuvių tremtinių kryžių ir dar kelis kauburėlius be jokių užrašų, nurovė žoles, atstatė aplūžusius kryžius, pasodino gėlių ir, žinoma, užbėrė iš Lietuvos atsivežtos žemės. Simboliška, kad lietuvių tremtinių kapus jie tvarkė, kai mes šventėme Žolines.
Tvarkančius kapines juos įkyriai puolę uodai, nuo kurių apsiginti neįmanoma jokiomis priemonėmis, o prakaitas žliaugte žliaugęs – Sibire dabar vasara, tad dienomis teko kęsti 30-35 laipsnių karštį. „Naktimis oras atvėsdavo iki 8 laipsnių šilumos. Oras labai geras, sausas, gal todėl atsikeldavome pailsėję, tačiau vien dėl uodų taigoje ilgiau būti nesinorėtų, atostogauti ten nevažiuočiau“, – įspūdžiais dalijosi J. Šatkus ir pasidžiaugė, kad tėvai iškentę tremtį sugrįžo į Lietuvą.
Praeities paieškos
Bolturine J. Šatkus ir D. Lengvinas praleido visą savaitę. Jau pirmą dieną išvaikščiojo užžėlusias gatves ieškodami, kur gyventa tėvų ir senelių. Lietuvius prieš 60 metų Bolturine pasitiko tušti barakai, namus jie statėsi gerokai vėliau. „Aikštė, kur stovėjo tremtinių barakai, dabar tuščia, barakų nė žymės neliko. Tačiau mes radome tą vietą, kur stovėjo mano senelių ir Jono tėvų namai. Deja, namų jau nebėra. Vietiniai sakė, kad juos supjovę malkoms… Pastatas, prie kurio nusifotografavau, tik spėju, kad galėjo būti mano senelių tvartas. Ta vieta emociškai nelabai traukė. Nustebino tvora, nes mano senelis tokios nebūtų tvėręs. Ten, kur gyveno Jono tėvai kartu su dar viena lietuvių tremtinių šeima, žaliuoja berželis, o sename rąste radau ilgą surūdijusią vinį. Ją Jonas parsivežė kaip relikviją“, – apie praeities paieškas pasakojo D. Lengvinas.
Už kelionę, kurioje nepatyrė nemalonių nuotykių, J. Šatkus ir D. Lengvinas sakė esantys dėkingi ir Sibire sutiktiems žmonėms, ir čia, Lietuvoje, jų laukusiems artimiesiems, draugams, buvusiems tremtiniams ir Gargždų parapijos klebonui kanauninkui Jonui Paulauskui, kuris skambino ir domėjosi, kaip jiems sekasi Sibire.
„Tai ne poilsinė kelionė, ir mes grįžome ne pailsėję, o pavargę, tačiau būtų buvę dar sunkiau, jei ne žmonių pagalba: pirmiausia mus pasitiko ir apnakvino Regina Andrijauskaitė, vėliau mumis rūpinosi Kodinsko mero pavaduotojas A. M. Ignatjevas, Bolturino seniūnė Zoja Nikolavnovna Moisejeva, kuri mus ir sutiko, ir išleistuves surengė savo namuose, vaišino, apgyvendino apylinkės pastate. Nustebino, kad tiek dėmesio mums skyrė milicininkas Vasilijus Michailovičius Radčenko. Jis mums padėjo nusivežti į kapines lentų“, – pasakojo D. Lengvinas. Gargždiškiams teko pasisvečiuoti seno žvejo ir medžiotojo Leonido Ivanovičiaus Bobrovo namuose, kuris nepagailėjo vyrams net savo medžioklės trofėjaus – kiekvienam padovanojo po meškos nagą, pakvietė žvejoti, vaišino žuvimi ir kitomis gėrybėmis, iškūreno pirtį. Geru žodžiu jie mini ir Anatolijų Michailovičių Bykovą, kuris kateriu plukdė į Kasoibyką.
„Žmonės labai draugiški, vaišingi. Kraštas gražus, tačiau mūsų tėvai, seneliai to grožio nematė – per daug vargo jiems teko iškęsti. Šią kelionę skyriau prieš dvejus metus mirusiai savo seseriai dvynei Virginijai, tėveliui Petrui ir lietuvių tremties sukakčiai“, – sakė J. Šatkus.
Paklaustas, ar dar kartą ryžtųsi tokiai kelionei, D. Lengvinas atsakė: „Gyvenu senelio žemėje. Jaučiau didelį norą aplankyti tą vietą, kur jis buvo ištremtas. Mano ilgai puoselėta svajonė išsipildė, tačiau dar kartą grįžti į Sibirą nebenorėčiau. Tvarkydamas kelionės nuotraukas, žiūrėdamas senas, radau senelio kelionės iš tremties bilietą, kurį man perdavė tėtis. Bilietas pirktas lygiai prieš 50 metų – 1958 08 22. Po 50 metų rugpjūčio 22 dieną grįžau aplankęs Bolturiną. Tik senelio bilietas pirktas Maskvoje.“
Laima ŠVEISTRYTĖ
