Išskirtiniame koncerte Gargžduose – džiazo vokalistė Emilija Bučinskaitė

Pirmą kartą Gargžduose, miesto parko amfiteatre, ketvirtadienį, birželio 27 d., 19 val. bus surengtas išskirtinis ir nemokamas „SHAPE International Band/NATO Jazz Orchestra“ pasirodymas. Šis koncertas – Klaipėdos pilies džiazo festivalio dalis.

Senojo parko amfiteatre klausytojai turės progą žavėtis gargždiške džiazo vokaliste Emilija BUČINSKAITE, geriau žinoma sceniniu vardu Emilija Bucci.

Amsterdamo konservatorijoje studijuojanti Emilija mielai atsakė į „Bangos“ klausimus.

Kūryba yra tėkmė

– Kaip prasidėjo Jūsų dainavimo karjera?

– Dainuodavau jau nuo vaikystės, prie kompiuterio, įsijungusi „Youtube“. Kai nieko nebūdavo namie, staugdavau visu balsu ir liedavau savo širdį amerikietišku/europietišku 2010-ųjų popsu, šokių muzikos hitais. Kuo aukštesnė ir ilgesnė nata – tuo didesnis pasitenkinimas. Visuomet turėjau širdyje svajonę, kad gal kažkada galėčiau būti dainininke, muzikante. Turėjau tam potraukį nuo mažens, kai pradėjau lankyti šokius ir skambinti pianinu Gargždų muzikos mokykloje. Visuomet inicijuodavau klasės pasirodymus mokykliniams renginiams, kurdavau šokius ir versdavau bendraklasius juos šokti. Tai būdavo mano didžiausia savirealizacija ir aistra. Didžiausią dėkingumą jaučiu mokytojui Ringaudui Stoškui, kuris prieš keletą metų išėjo anapilin… Jis buvo tas žmogus, žavingasis ir talentingasis mokytojas, gebantis parodyti žmonėms jų talentus, skatinantis kurti, burtis ir groti. Jis sukūrė mano pirmąją grupę „Nevalyk Lentos“, su kuria pasiekėme įvairių festivalių ir konkursų aukštumų. Būtent tuo laikotarpiu atradau dainavimą esantį man svarbų. Tuomet įstojau į Stasio Šimkaus konservatoriją siekti muzikos karjeros profesionaliai. 

– Ar rašote dainas? Jei taip, kiek kūrinių esate parašiusi? Kas įkvepia?

– Rašau, man tai svarbiausia tema muzikoje. Aš noriu išprovokuoti klausytoją jausti. Kol kas esu parašiusi, užbaigusi ir pasidalijusi viešojoje erdvėje tik vienu kūriniu. Vis dar mokausi leisti sau kurti, nes tai labai intymi ir apnuoginanti veikla, reikalaujanti būti pažeidžiamam. Įkvėpimo ne visada ieškau – vien juo varomas toli neisi. Būna, kad mane pagauna stiprus įkvėpimas, bet, atrodo, užstringa žodžiai ir nežinau, kaip tai išreikšti. Tada labai susierzinu, o jis jau nutolęs… Kūryba yra tėkmė, kurią reikia gerbti tokią, kokia ji ateina.

Nulėmė paprastas klausimas

– Kaip pasirinkote būtent tokį žanrą (džiazą), kuo jis Jums artimas?

– Nesakyčiau, kad pasirinkau džiazą dainuoti visą likusį gyvenimą, ar kad esu džiazo dainininkė. Aš to mokausi, nes tai yra svarbiausias pagrindas muzikantui. Nėra sudėtingesnės harmonijos nei džiazo harmonija. Girdint atpažinti, suprasti, kas vyksta, įsijungti, prisitaikyti, improvizuoti, komunikuoti kūnu, muzika ir akimis yra tai, ko moko džiazo muzikos mokslas. Nemeluosiu, tai vis dėlto yra baisu. Jaučiu didelę pagarbą šiam žanrui, nes tai yra juodaodžių laisvės muzika, kuria jie ilgai kovojo už savo vietą po saule. Tai buvo jų priverstinio darbo dainos, raudos, jausmo ekspresija, jų liaudies muzika, kuri padėjo išgyventi ir siekti žmogiškų dalykų. Tačiau, kad ir kaip bebūtų – tai ne mano šaknys.

Aš mokausi džiazo, kad turėčiau visas spalvas savo muzikos paletėje ir gebėčiau tapyti autentišką asmeninį paveikslą. Kol kas ši muzika verčia mane peržengti visas savo ribas ir patirti neatrastą pasaulį. Mane ji uždega dvasiniu tobulėjimu.

– Koks pats įsimintiniausias momentas Jūsų atlikėjos karjeroje?

– Tai buvo 2022 metų Klaipėdos pilies džiazo festivalis, kuriame pasirodžiau pagrindinėje scenoje. Už tai dėkinga esu festivalio iniciatorei ir įgyvendintojai Ingai Grubliauskienei, kuri suteikia tokias galimybes jauniems muzikantams. Per visą festivalio laiką nutiko kažkas magiško. Atrodo, pasikeičiau 180 laipsnių kampu ir nuo to laiko jaučiuosi nesustabdoma. Galinti pasiekti bet ką, ko noriu. Atvirai tariant, per šį festivalį išgyvenau stipriausią pasitikėjimą savimi. Tuo metu man nereikėjo nieko… Nei maisto, nei draugo šalia. Kvėpavau ir gyvenau muzika, mačiau, kaip ji laisva ekspresija liejasi scenoje – vienas pasirodymas po kito ir buvau kartu su visu tuo euforijoje. Mane pakerėjo pokalbiai su užkulisiuose buvusiais muzikantais, o labiausiai – dainininku Karlu Friersonu. Jis pasakojo mums istorijas, kaip būdamas vaikas sutiko garsų džiazo trimitininką Dizzy Gillespie (pamatyti tokią legendą gyvai – nekasdienis įvykis), kuris jį uždegė sekti muzikinės karjeros, o pats Karlas man pasakė nuostabų įvertinimą apie mano talentą, muzikalumą ir po to paklausė paprasto, bet svarbaus klausimo, ar aš pati savimi tikiu? Tai buvo būtent ta vieta ir laikas, kai mano galvoje viskas pradėjo stoti į vietas – man reikia važiuoti į Amsterdamą. Aš turiu būti ten, tarp geriausių. 

Amsterdamo atvirumas – tobulėjimui

– Kokia patirtis studijuojant Amsterdame?

– Tai nuostabi patirtis, kurios linkiu visiems… Amsterdamas lietuvos muzikantui yra rojaus kampelis, kur suteiktos visos galimybės tobulėti, „studentauti“, ieškoti savęs, susipažinti su įvairiausiomis kultūromis ir žmonėmis, kurių tautos kraujyje, pavyzdžiui, yra dainuoti bei šokti poliritmišku pulsu. Iš pradžių buvo bloga ir vis dar kamuoja apsišaukėlio sindromas, nes labai sunku suprasti, kad tas gėris yra tik tau ir dėl tavęs, kad esi iš Europos Sąjungos ir tau pasisekė dar labiau nei kitiems dėl įvairių lengvatų. Šiuo metu savo šalį, šaknis myliu, gerbiu ir suprantu dar labiau ir plačiau (tai įkvėpė pirmąjį išleistą kūrinį). Jaučiuosi atsipalaidavusi, kadangi esu jautri ir ekspresyvi, su visa pagarba, man gera egzistuoti tarp žmonių, neturinčių postsovietinių traumų, kurie yra atviri, nebijo būti pažeidžiami. Tai mane laisvina, to lietuviui reikia. Tikiuosi grįžusi į Lietuvą parvežti tą atsipalaidavimą, vakarietišką požiūrį į edukaciją ir tobulėjimą ir vesti Lietuvą bent truputį, bent kiek pavyks, pirmyn.

– Kaip reagavo šeima, kai sužinojo, kad norite būti dainininke? Ar palaikė?

– Mama mane visada palaikė, esu jai labai dėkinga. Ji, kai mano brolis dar buvo mažas, atvažiuodavo iki mokyklos kartu su juo, atveždavo priešpiečius ir nuveždavo į Muzikos mokyklą. Jaučiausi aprūpinta ir man tai labai brangu. Ji niekada manęs neklausė, kodėl ir ką aš darysiu su šia profesija. Tik pasitikėjo ir leido, sudarė tam sąlygas, todėl dabar esu, kur esu. Tačiau viena iš močiučių vis dar klausia: „Ką tu, vaikeli, tiek mokslų baigusi, dar mokysiesi tam Amsterdame… Ką toj muzikoj tiek mokytis reikia?..“

– Kokie Jūsų ateities planai?

– Baigti bakalauro studijas Amsterdamo konservatorijoje ir galbūt taip pat siekti magistro. Praturtinti pasaulį sava muzika, rengti koncertus, leisti žmonėms giliau pažinti save. Svarbiausia, kad mėgaučiausi. Taip pat labai noriu ištekėti ir susilaukti vaikų su savo mylimuoju trimitininku Tadu Vasiliauskiu, su kuriuo jau 6 metus kuriame gyvenimą kartu. Šiuo metu abu siekiame muzikinės karjeros, mokslų Amsterdame ir leidžiame gyvenimui sava vaga vesti mus į priekį.

Kalbėjosi Danielė DOMEIKYTĖ