Įvertinimas

Laureato „Metų lietuvis svetur“ širdis – gimtinėje


Sekmadienio vakare Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos proga buvo pagerbti 7 paprasti mūsų šalies žmonės, atlikę žygdarbius, kilnius darbus. Iškilios asmenybės jiems įteikė statulėles „Lietuvos garbė 2012“. Tarp jų – ir Sendvario seniūnijoje, Lelių kaime gyvenančių Albinos ir Vytauto Kleinaičių jaunėliui sūnui Vytautui. Šiaurės Airijoje gyvenančiam, bet į iškilmingą ceremoniją atvykusiam laureatui „Metų lietuvis svetur“ apdovanojimą įteikė režisierė Galina Dauguvietytė.


Po apdovanojimo – į Airiją


Titulą „Metų lietuvis svetur“ pelnęs 22-ejų metų Vytautas Kleinaitis, kurio tėviškė – Lelių kaime Sendvario seniūnijoje, šiuo metu gyvena ir dirba Šiaurės Airijoje. Ten jis remontuoja tiltus ir akmenines prieplaukas. Pernai vėlyvą rudenį jis išgelbėjo lediniame vandenyje skendusius du kolegas – airius Franką ir Pyterį. Ši naujiena žaibiškai apskriejo Niutaunhametono miestą, kur gyveno Vytautas. Apie šį lietuvaičio žygdarbį buvo paskelbta viename airių laikraštyje.


Tačiau susitikti su „Lietuvos garbė 2012“ laureatu mums nepavyko. Su draugais, šeimos nariais pasidžiaugęs apdovanojimu, pirmadienį jis iš karto išskrido į Airiją. Taigi nuoširdžiai pasikalbėjome su jo artimaisiais.


Šeima – didžiausias turtas


V. Kleinaitis kartu su 4 sesėmis užaugo darbščių, rūpestingų ir mylinčių tėvų šeimoje.


Sendvario seniūnijos socialinė darbuotoja Zita Butkevičienė prisiminė, jog kadaise jauną daugiavaikę Albinos ir Vytauto Kleinaičių šeimą buvo pasiūliusi apdovanoti. Albina prisipažino, jog tuomet apdovanojimą priėmė abejodama: vaikai dar maži, nežinia, kokie užaugs. „O dabar visais didžiuojuosi – visi labai geri, mylintys, draugiški. Visi tarsi kumštis – visada vienas kitą užstos“, – šypsodamasi ištarė A. Kleinaitienė.


Taigi ji su vyru užaugino 4 dukras ir sūnų. Albina buvo vienturtėlė, o jos vyras Vytautas – užaugęs globos namuose, jokio artimo žmogaus neturėjęs.


„Kai gimė vyriausioji dukrelė Dalia, jis apsiverkė. Nustebau: kodėl? Vyras atsakė: „Ji turės tėvus.“ Beje, Dalia nuo mažens mėgo dailę, baigė E. Balsio menų gimnaziją, Dailės akademijoje įgijo menų bakalauro diplomą. Šiuo metu ji dirba Klaipėdoje fotografe.


Vėliau į pasaulį atėjo Danguolė, Dovilė, Deimantė ir pagaliau tėvelio išsvajotasis sūnelis, kuriam ir savo vardą suteikė. Šeimoje pagranduką visi vadino Vytuku. Ir iki šiol.


„Kiekvienas vaiko gimimas mums buvo didžiausias džiaugsmas, – nuoširdžiai šypsodamasi ištarė Albina, penkių vaikų mama. – Šeima – mūsų didžiausias turtas.“


Ji prisipažino, kad auginti tokį būrį vaikų nebuvę lengva. „Norėjome jiems sukurti geresnį gyvenimą, stengėmės duoti, kiek galėjome. Aš mezgiau, siuvau, – pasakojo Albina. – Bet kiek besistengėme, mūsų šeima buvo socialiai remtina. Vaikai, tai matydami, nenorėjo būti socialiai remiami, bet troško užsidirbti patys. Jie atkakliai siekė savo tikslų – be niekieno pagalbos.“ Duktė Dalia pridūrė: „Mūsų tėveliai nuoširdūs, rūpinosi mumis, bet leido rinktis gyvenimo kelią patiems.“


Nepritekliai privertė emigruoti


Taigi 3 Kleinaičių vaikai išvykę uždarbiauti į užsienį. Albina pateisina emigravusiuosius: kaip jaunam žmogui išgyventi iš minimalios algos? Kaip sudurti galą su galu?


Pirmoji su gimtine atsisveikino Danguolė. Pradėjusi studijuoti Klaipėdos universitete, netrukus apsigalvojo. 2003 m. ji išvyko savanoriauti į Afriką. „Net 7 mėnesius ji ten ištvėrė – stigo vandens, daug sunkumų patyrė. Danguolė mokė afrikiečių vaikus, – pasakojo A. Kleinaitienė. – Vėliau ji dirbo savanore Indijoje. Šiuo metu gyvena Londone. Ji baigusi Leetco koledžą, tapo viešųjų ryšių specialiste, bet savanorystės neišsižadėjo.“


Dovilė į Airiją išvyko paskui savo mylimąjį. Ten sukūrusi šeimą, augina sūnelį. Į Airiją prieš kelerius metus atskrido ir Kleinaičių pagrandukas Vytautas, šiemet pelnęs didelį dėmesį ir pagarbą.


„Jis – tiltų remontininkas. Išgelbėjęs du skendusius airius, didvyriu savęs nelaiko. Sūnus tik juokavo su išgelbėtaisiais: gyvenat prie vandenyno, o plaukti nemokat“, – šypsojosi Albina.


Apie šį įvykį pirmoji iš Kleinaičių šeimos sužinojusi dukra Deimantė, beje, gyvenanti netoli tėvų – Klemiškės I kaime. Jeigu ne ji, Lietuvoje nebūtų išgirsta žinia apie kilnų mūsų kraštiečio poelgį. Juk tik naujienos apie blogus darbus greitai atskrieja… Beje, pernai „Lietuvos garbės“ laureatais tapo du Vytauto draugai, Klaipėdoje, Danėje, išgelbėję skendusį jaunuolį.


Myli savo gimtinę


A. Kleinaitienė pasakojo, kad Vytautas apstulbo, kai projekto rengėjai jį Vilniaus oro uoste pasitiko su muzika, gėlėmis.


Sekmadienį į šventę Vilniuje jį palydėjo tėveliai, sesuo Deimantė, draugai. „Kai režisierė Galina Dauguvietytė įteikė apdovanojimą, iš susijaudinimo Vytautui linko kojos. Jis sakė, kad žmones gelbėjo negalvodamas apie garbę – juk reikėjo padėti skęstantiesiems. Ir tai joks žygdarbis“, – pasakojo Deimantė.


A. Kleinaitienę nustebino, kad įspūdingoje aplinkoje buvo pagerbti paprasti žmonės, tarp jų – ir sūnus Vytautas. Jiems tai neatrodo žygdarbis – išgelbėti skęstančius žmones. Šioje šeimoje vaikai buvo mokomi mylėti ne tik vienas kitą, bet ir kitus. „Juk ne visi lietuviai džiaugiasi, kad kaimyno tvartas dega“, – pajuokavo penkių vaikų mama.


Taigi V. Kleinaitis savo kilniu poelgiu įrodė, jog mūsų tautiečiai užsienyje – ne savanaudžiai. O mama pridūrė, kad jai nesmagu girdėti šnekant, jog emigrantai nemyli Lietuvos. „Mano vaikai labai myli ją ir du žada sugrįžti, bet kol kas negali dėl materialinės padėties“, – kalbėjo laureato mama A. Kleinaitienė.


Virginija LAPIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių