Įvertinimas

Gargždiškė – profesijos riterė

Šalies statybininkai, rugsėjo pradžioje Alytuje minėdami savo profesinę šventę – Statybininko dieną, džiaugdamiesi iškiliausiais savo darbo žinovais, nepamiršo ir statybinių medžiagų gamintojų. Gargždiškei Lietuvos ir Rusijos UAB „Gargždų mida“ vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojai kokybei Nijolei Marijai Kondrašovienei Lietuvos statybininkų asociacijos teikimu už profesionalumą ir ištikimybę profesijai suteiktas garbingas profesijos riterės vardas. Šventės metu jai buvo įteiktas tai liudijantis ženklas bei sertifikatas.

<tex>Technologų darbas nėra krintantis į akis, tačiau nuo jų darbo tikslumo labai priklauso, ar pirkėją pasieks reikalaujamos kokybės stogų dangos: pakankamai lanksčios, patvarios ir atsparios oro pokyčiams, ar jos atitiks ilgaamžiškumo garantijas. Būtent gamybos receptai, sukurti „pramoninėje virtuvėje“ Nijolės Marijos Kondrašovienės pastangomis, ir lemia „Gargždų midos“ gaminių kokybę.

– Profesionalumą ugdau nuo pat darbo karjeros pradžios, – teigė vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoja kokybei. – Statybinių medžiagų technologijoms atiduoti 32 metai. Pradėjusi dirbti pamainos meistre tuomečiame Gargždų statybinių medžiagų kombinate, vėliau tapo technologe, pagaliau – viso kombinato vyriausiąja technologe. Kombinatą reformavus į kelias bendroves, atsidūrė „Midoje“ ir iki šiol gilinasi į minkštųjų stogo dangų technologijas.

– Supratau, kad vien metų metais šlifuotų įgūdžių nepakanka. Norint tobulėti, reikia domėtis profesijos naujovėmis. Gamykla modernėjo, nauji gaminiai pradžiugindavo vartotoją. Ir aš stengiausi savo darbą daryti taip gerai, kaip tik įmanoma.

Kai atgyvenusį ruberoidą ėmė išstumti minkštosios dangos, gamykla įsigijo modernią vokišką stogo dangų gamybos liniją, – prisiminė Nijolė Marija Kondrašovienė. – Tada teko ir vokiečių kalbos pasimokyti, kad greičiau naują technologiją perprastume. Iš pradžių, kai pradėjome gaminti minkštąsias dangas, buvo nelengva – vokiški kokybės reikalavimai buvo labai dideli, gamybos patirties dar turėjome nedaug, o bitumą ir kitas žaliavas gaudavome skirtingos kokybės.“ Kiekvieną žaliavos rūšį pirmiausia išbandydavo laboratorijoje, tada, jei tikdavo, diegdavo gamyboje. Dirbo, mokėsi, stebėjo rinką, nes būtent rinka diktuoja, kokių gaminių laukia pirkėjai. Ieškojo ir surado savo receptūras. „Ir dabar jų ieškome, nes žaliavų bazė visą laiką keičiasi, kaip ir jų tiekėjai. Toks jau mūsų darbas – nuolatinis ieškojimų, bandymų procesas“, – sakė profesijos riterė.

Kaip įgyjamas profesionalumas? „Jo nenusipirksi. Manau, reikia visą laiką gilintis į savo srities naujoves, – tvirtino vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoja kokybei. – Man tobulėti padėjo ir dalyvavimas Lietuvos stogdengių asociacijos veikloje – ruošiant normatyvinius dokumentus, rengiant stogų įrengimo konkursus. Mūsų parengtomis stogų įrengimo taisyklėmis vadovaujamasi iki šiol. Veikla Lietuvos stogdengių asociacijoje man buvo vertinga patirtis, kurią galėjau panaudoti vėliau ieškodama geriausių sprendimų dirbdama savo įmonėje.“

Tačiau ji pripažino, kad siekiant gaminių kokybės daug kas priklauso nuo žmonių, dirbančių pamainoje – technologai tik kontroliuoja. N. M. Kondrašovienės teigimu, jei žmogus prie gamybinės linijos nepraleis abejotinos kokybės ritinio, dėl gaminių, iškeliaujančių pro gamyklos vartus, bus ramu. „Gal ne visiems dirbantiems prie linijos patinka, kad technologai priekabiai vertina kiekvieno parametro laikymąsi, bet juk atsainumu darbe nedaug būtume pasiekę, nebūtume pernai pelnę aukso medalio už polimerinę-bituminę dangą „MIDA FIX TOP“.

Vilma MASIULYTĖ