Įvertinimas

Žmogiškumo nenupirksi, pareigybėse neįrašysi

„Už tylų ir šiltą humanizmo idėjų įgyvendinimą, už įsitikinimą, kad pareiginė instrukcija – tik popierius, o svarbiausia gyvenime – žmogaus ryšys su žmogumi“, – tokiais žodžiais rajono Metų žmogaus nominacijai „Bangos“ skaitytojai pasiūlė Paupių PSPC Plikių ambulatorijos Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus gydytoją Eriką Janovičienę bei vyriausiąją slaugytoją Mariją Karkalienę. „Mus ši žinia maloniai nustebino ir labai pradžiugino. Tai pats geriausias, koks gali būti, žmogaus darbo įvertinimas“, – sakė šios nominacijos „kaltininkės“, kai mes prieš šventes apsilankėme Plikiuose.

Nustebino ir sujaudino

Tądien vyriausiosios gydytojos Erikos Janovičienės, kiekvieną antradienį vizituojančios Slaugos ir palaikomojo gydymo skyriaus pacientus, o sveikatai pablogėjus, ir kasdien, skyriuje neberadome – dirbo Paupiuose. Bet su sunkiais ligoniais čia nuolat vyriausioji slaugytoja Marija Karkalienė ir jos nedidelė komanda. „Mano moterys pirmosios perskaitė „Bangą“ ir pranešė, kad mudvi su gydytoja esame kandidatės į nominaciją. Be abejo, nudžiugau ir nustebau. Juk mūsuose daugiau pavydo nei gero žodžio. Tačiau iš karto pasakiau, kad tai padėka mums visoms, šiame skyriuje dirbančioms. Vienas esi niekas, o mes per daugelį metų susiklausėme ir iš pusės žodžio viena kitą suprantame“, – patikino 23 metus Plikiuose dirbanti Marija. Šie žodžiai buvo skirti slaugytojoms Jadvygai Brazdeikienei, Elvyrai Vaišienei, Irenai Motiejauskienei, Loretai Valaitienei, jų padėjėjoms ir valytojoms Aleksandrai Stanienei ir Onai Strazdienei, šeimininkei Laimai Ruzgienei ir virėjai Marytei Raišutienei.

Gydytoja Erika Janovičienė, su kuria vėliau bendravome telefonu, taip pat sakė, jog žmonių įvertinimas jai buvo labai mielas ir jaudinantis: „Vadinasi, ne veltui dirbame ir stengiamės. Smagu jausti grįžtamąjį ryšį.“

Slaugos mokėsi užsienyje

Plikių ambulatorija – vienintelė rajone, turinti Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrių. Jis atsirado buvusio Paupių PSPC vyriausiojo gydytojo A. Jurgučio iniciatyva. Vyriausioji slaugytoja Marija Karkalienė ir dar viena jos kolegė slaugos subtilybių mokėsi Švedijoje, Vokietijoje. „Labiausiai mus pavergė medikų ir ligonių bendravimas. Klausėme: gal ligoniai jums giminės?“ – prisiminimais iš stažuočių užsienyje dalijosi Marija. Be abejo, nustebino slaugos priemonių, labai palengvinančių slaugytojų darbą, gausa. Neslepia, kad daugelio jos net nebuvo mačiusios ir būtų nežinojusios, kaip naudotis. Šiose šalyse moterys sako išmokusios ir komandinio darbo.

Tačiau negana išmokti, negana Slaugos skyrių viskuo aprūpinti. Šiam darbui labiausiai reikia širdies. „Turtingų šalių ligoninės turi geriausias sąlygas, bet slaugytojos atlieka tik tuos darbus, kurie joms užrašyti pareiginėje instrukcijoje. Teko matyti, kaip vienišas, visiškai neįgalus žmogus liko be jam būtinos pagalbos, nes tokia paslauga nebuvo įrašyta į slaugytojos pareigybę. Aš tikiu, kad mes taip nenužmogėsime“, – sako Marija ir priduria, kad slauga, jos įsitikinimu, nieko bendro negali turėti su komercija.

Sulaukia ne tik padėkų

Plikių palaikomojo gydymo ir slaugos skyriuje 11 lovų, dar 3 skirtos Savivaldybės Socialinės paramos skyriaus siunčiamiems žmonėms, kuriems reikalinga globa. Ne paslaptis, kad čia slaugomi ne tik sunkiai sergantys, bet ir sveikatą praradę, apleisti, vieniši likę dėl savo netinkamo gyvenimo būdo. Tačiau Marija sako, jog skyriaus darbuotojoms visi jie žmonės. Nerūšiuoja į geresnius ir blogesnius, nors būna, kad patiria ir kai kurių agresiją, pyktį, nepagarbą ir nedėkingumą. Svarbu, anot mūsų pašnekovės, nenusileisti iki tokio žmogaus lygio, o kantriai daryti tai, ką turi daryti. Ilgainiui ir piktam atsibosta „kąsti“, tada perima slaugytojos bendravimo būdą.

Kai atveža naują ligonį, moterys neklausinėja, kas ir kodėl atsitiko, kad nėra artimųjų, kad labai apleistas. Neteisia ir išvadų nedaro. Bet anksčiau ar vėliau patys viską papasakoja, širdį išlieja ir savotišką savo gyvenimo atgailą padaro. „Dažniausiai tai įvyksta po to, kai kas nors iš artimųjų prisimena ir aplanko. Pasipila savęs kaltinimai, koks buvęs negeras, neteisingas savo artimiesiems“, – pastebi Marija. Tai, anot jos, tik patvirtina, kad visi mes tik žmonės, ir kiekvienas turime kažką gero.

Į skyrių – eilė

Slaugos poreikis, pasak gydytojos Erikos Janovičienės, auga. Marija pastebi, jog pas juos patenka vis sunkesni ligoniai ne tik iš Kretingalės ar Sendvario seniūnijų, bet ir kitų rajono kampelių. Dabar daugelis net pačių brangiausių žmonių neturi galimybių slaugyti, todėl sutiktų net mokėti. Tiesa, slaugos paslaugos nėra pigios: ligonių kasa vidutiniškai už parą moka 70 litų. Įkainis priklauso nuo ligonio būklės. Kuo sunkesnis ligonis, tuo paslauga brangesnė. Tačiau ir šie, regis, nemaži pinigai – ne prabangai, o tik išgyvenimui. Slaugytojų ir jų pagalbininkių atlyginimai yra itin kuklūs, nes daug lėšų suryja vis brangstantis maistas, slaugos priemonės ir kita. Gydytoja sako, jog didžiuosiuose miestuose už tokius atlyginimus nebedirbtų, bet Plikių skyriaus moterys, nežiūrint į menką užmokestį, savo pareigą dorai atlieka. Kiekvienas rytas ligoniui prasideda taip, kaip ir namuose gyvenančiam: apsiprausimu, dantų valymu, plaukų sušukavimu. Todėl čia nėra įprasto tokioms ligoninėms nemalonaus kvapo, o tai labai vertina dorai savo neįgaliais artimaisiais besirūpinantys žmonės.

Gydytoja pasidžiaugia, kad neseniai ligonių kasų atstovai, lankęsi Plikiuose, suteikė viltį, jog pratęs sutartį ir teiks finansavimą. Mat šis, valdininkų manymu, mažas ir nerentabilus padalinys, vis balansuoja ant uždarymo ribos. Kol kas laimi didžiulis tokios paslaugos poreikis ir čia dirbančių moterų pasiaukojimas. „Mūsų darbas sunkus, tačiau pačios jį pasirinkome. Todėl esame labai dėkingos už gerą žodį, už mūsų pastangų įvertinimą. Tai į antrą vietą nustumia menką materialinį atlygį ir kasdienybės vargus“, – sakė atsisveikindama vyriausioji slaugytoja Marija Karkalienė.

Irena KASPERAVIČIENĖ