Jauno veiviržėniškio kelias: nuo savanorystės iki tarptautinių patirčių

Jaunimas turi daugybę galimybių bandyti, ieškoti savęs, kurti, tobulėti ir plėsti akiratį. Tačiau nedažnas šiomis galimybėmis pasinaudoja dėl kuklumo ar baimės. Kraštietis Ignas ALMINAUSKAS, nepabūgęs iššūkių, save išbandė įvairiuose projektuose Lietuvoje, Europoje ir net Jungtinėse Amerikos Valstijose. Su „Bangos“ skaitytojais jis dalijasi savo patirtimi, įspūdžiais, išmoktomis pamokomis ir skatina jaunimą nebijoti dalyvauti ir atrasti naujų dalykų. Pasak Igno, kiekviena patirtis yra ne tik galimybė tobulėti, bet taip pat ir investicija į savo ateitį.

Savanorystės svarba jauname amžiuje

– Papasakokite apie save. Kaip kilo motyvacija dalyvauti įvairiuose projektuose?

– Kadangi užaugau ūkininkų šeimoje, jau nuo mažumės buvau įpratęs daug padėti tėvams įvairiuose ūkio darbuose. Galbūt tai buvo priežastis mano tokio neveiklumo ir nesidomėjimo jaunimui skirtomis veiklomis, nes tiesiog laiko tam nebuvo. Baigęs Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnaziją, pasirinkau studijuoti radiologo specialybę Kauno kolegijos medicinos fakultete. Tik kai išvykau iš gimtinės, supratau, kiek yra daug galimybių, apie kurias net nežinojau, tad norėjosi viską išbandyti, pradedant dalyvavimu visuose Kauno kolegijos organizuojamuose renginiuose ir baigiant reguliariu lietuviškų tautinių šokių ar kovos menų užsiėmimų lankymu.

Bėgant laikui atėjo suvokimas, kad galbūt galiu save labiau realizuoti kitoje srityje, nes pastebėjau, jog gebu puikiai komunikuoti su žmonėmis, o radiologo specialybė apribotų aukštesnių karjeros tikslų siekimą. Tad nusprendžiau sustabdyti studijas, pasiimti laisvus metus nuo mokslų ir pabandyti iš naujo susipažinti su savimi. Laisvi metai buvo labai produktyvūs: buvau išvykęs vienas į Jungtinę Karalystę paragauti emigranto gyvenimo. Čia pasisėmęs darbo patirties įvairiuose fabrikuose ir sandėliuose supratau, kad grįžęs į Lietuvą tikrai studijuosiu aukštojo mokslo įstaigoje, bet nebetęsiu buvusios radiologijos studijų programos. Jungtinėje Karalystėje reikėjo po 12 valandų naktinėse pamainose dirbti fabrikuose su „užsistovėjusiais“ žmonėmis, kurie 30 metų jau nebeturi ateities tikslų, o savo karjeros viršūnę ir mato tame sandėlyje. Mane tai sugniuždė.

– Kaip atradote savanorystę?

– Parvykęs į Lietuvą pamačiau, kad yra galimybę savanoriauti Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biure. Šią programą organizavo Užimtumo tarnyba. Atrastas pasiūlymas sudomino, nes ne tik galėjau įgauti patirties dirbdamas tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių specialistų, bet taip pat visos savanorystės metu patirtos išlaidos buvo kompensuotos. Savanoriaudamas susipažinau su nemažai sveikatos priežiūros srityje dirbančių specialistų, o viena sutikta psichologijos specialistė labai sudomino savo patirtimi, įgyta psichologijos studijų metu. Pasirodo, šios studijos apėmė ne tik komunikacijos srities žinias, bet taip pat neuromokslų, statistikos pagrindus bei pasižymėjo plačiu specialybės panaudojimu gyvenimiškose situacijose. Tada nusprendžiau iš naujo laikyti mokyklos egzaminus, kad galėčiau įstoti į universitetą ir įgyti psichologo išsilavinimą.

Savanoriškos veiklos tais metais nesibaigė. Baigęs keturių mėnesių veiklą Klaipėdos miesto visuomenės sveikatos biure, užsiregistravau savanoriauti vadovo pareigose vaikų savęs pažinimo stovykloje ir įvairiuose vasaros muzikos festivaliuose. Įdomu tai, kad man savanoriaujant muzikiniame renginyje „Granatos live“ pasiūlė dirbti kitame – Karklės muzikos festivalyje kaip darbuotojui.

Taigi savanorystė man padėjo praplėsti pažinčių ratą, išmokė dirbti komandoje ir motyvuoti save nepiniginėmis priemonėmis.

Nebijojo ieškoti naujų vėjų

– Abiturientai šiuo metu svarsto apie savo ateitį ir studijų pasirinkimus. Su kokiais išbandymais teko susidurti renkantis studijas bei kaip iš pradžių pasirinkote radiologiją?

– Niekada negalvojau studijuoti radiologijos, tada net nežinojau, kad tokia specialybė egzistuoja. Apie ją išgirdau studijų mugėje, kai su draugu susilažinome, kas surinks daugiau tušinukų iš visų studijų programas pristatančių aukštųjų mokyklų stendų. Tai kartą sustojau prie Kauno kolegijos Medicinos fakulteto stendo, jie papasakojo apie tada dar visai naują radiologo specialybę. Labiau pasidomėjęs pagalvojau, kad čia galėtų būti mano kelias.

Kai pradėjau studijuoti Kauno kolegijoje, mokytis buvo net šiek tiek lengviau nei mokykloje, tačiau įsitraukiau į daug veiklų, pavyzdžiui, tautinius šokius, kovos menus. Mokslai sekėsi puikiai, tai pradėjau mąstyti apie universitetines studijas. Galvojau stoti į mediciną, tačiau nebuvau užtikrintas. Dėl šios priežasties pasirinkau laisvus metus, kad galėčiau perlaikyti brandos egzaminus ir duoti sau daugiau laiko apsispręsti.

– Ar nebuvo baugu keisti studijas?

– Iš pat pradžių buvo. Jei būčiau pasisakęs apie studijų keitimą, mane visi būtų atkalbinėję. Todėl apie studijų keitimą pasakiau tai jau padaręs. Sprendimas mesti studijas nebuvo spontaniškas: prieš priimdamas sprendimą konsultavausi su kolegijoje esančiais karjeros konsultantais, įsivardijau galimus pliusus ir minusus, nusimačiau laisvų metų planą ir tik tada priėmiau galutinį sprendimą. Galvojau, o kas blogiausia gali atsitikti, kol esi jaunas? Ir dabar tokiu mąstymu vadovaujuosi.

– Aktyvus išlikote ir pasirinkęs psichologijos studijas. Kokiomis veiklomis užsiėmėte?

– Sėkmingai pakartotinai išlaikęs abitūros egzaminus įstojau į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą ir pasirinkau psichologijos studijų kryptį. Vos tik prasidėjus studijoms įsitraukiau į daug veiklų: studentų atstovybę, žygeivių klubą, studentų verslumą skatinančius projektus. Įsitraukimas į tokias veiklas lėmė greitesnį išlipimą iš komforto zonos, didino mano pažinčių ratą, kuris apėmė motyvuotus ir aktyvius studentus ir lektorius bei pradėjo aiškėti, kokią rolę grupėje galėčiau užimti. Mano aktyvus dalyvavimas buvo priežastis, kad mane pastebėjo vienas iš „Southwestern Advantage“ kompanijos atstovų, kuris vykdė atrankas į vasaros darbo programą JAV. Programos idėja buvo su komanda važiuoti į JAV pardavinėti edukacines knygas nuo durų iki durų. Patirtis skambėjo egzotiškai, tai nusprendžiau dalyvauti, nes kol jaunas, nelabai turi ką prarasti. Neišvažiavau į JAV nepasiruošęs, nes kompanija suteikė labai daug mokymų apie pardavimo psichologiją, darbo etiką, emocijų ir stresinių situacijų valdymą.

Skirtingos patirtys JAV užaugino

– Kaip sekėsi JAV?

– Pirma vasara JAV buvo tikrai neeilinė: gyvenau su amerikiečių (mormonų) šeima Idaho valstijoje, kur kiekvieną dieną važiavau dviračiu arba automobiliu nuo durų prie durų, siekdamas išmokti, kaip gi tas edukacines knygas reikia parduoti. Neslėpsiu, buvo daug sunkių akimirkų, tačiau sutikdamas įvairaus plauko žmonių pradedi suprasti, kaip reaguoji, kai esi pavargęs ar pailsėjęs, laimingas ar nuliūdęs. Stresinėse situacijose pradedi nesutrikti, ieškoti sprendimo būdų. Sekėsi gerai – turėjau rūpestingą komandą, sulaukiau daug palaikymo iš aplinkos, o vasaros pabaigoje tapau studentų vadovu. Tada galėjau kurti asmeninę pardavėjų komandą. Aukštesnė darbo pozicija buvo puiki proga mokytis tinkamos komandos lyderystės pagrindų, nes dalyvavau įvairiose „Southwestern advantage“ kompanijos organizuojamose komandiruotėse Europoje. Lygiagrečiai šiam darbui prisijungiau prie „Southwestern Ventures“ įmonės, kur darbas buvo susijęs su paramos organizacijoms rinkimu prekybos centruose. Kartu su komanda daugelyje Lietuvos miestų buvome atsakingi už nuolatinių aukotojų pritraukimą nepelno siekiančioms organizacijoms. Čia atėjo supratimas, kad jeigu matai prasmę darbe, turėsi ir motyvacijos jį daryti.

Po studijų – pasirinkimų gausa

– Jaunimui stengiatės parodyti, kad baigus studijas atsiveria daug įvairių galimybių išbandyti save naujuose projektuose ir veiklose. Papasakokite apie tai išsamiau.

– Kol esi jaunas, ypač iki 29 metų, Europos Sąjunga ir įvairūs Lietuvos jaunimo aktyvumą skatinantys fondai leidžia dalyvauti įvairiuose projektuose, kuriuose gali nemokamai įgauti neįkainojamos kultūrinės patirties. Vienintelis dalykas, ką reikia paaukoti, tai savo laiką. Tad baigęs studijas nusprendžiau dalyvauti papildomuose projektuose užsienyje.

Visų pirma dalyvavau trijuose Erasmus+ projektuose. Erasmus+ yra Europos Sąjungos iniciatyva, kuri skatina jaunuolius iš visos Europos dalyvauti tarpkultūriniuose mokymuose ir jaunimo mainuose. Jų tikslas – skatinti jaunimo integraciją, kitų kultūrų pažinimą ir Europai svarbių klausimų sprendimą. Įprastai projekto trukmė – apie vieną savaitę. Projektuose buvo gvildenamos įvairios temos, pavyzdžiui, Turkijoje dalyvavau projekte apie jaunimo nedarbą Europoje, Italijoje – jaunimo mainuose, kurie buvo susiję su televizijos įtaka vaikams, o Rumunijoje – mokymuose apie tai, kaip ugdyti ir edukuoti įvairaus amžiaus žmones ir vesti praktinius užsiėmimus. Ši patirtis pagerino mano anglų kalbos įgūdžius ir suteikė daugiau žinių apie kitas kultūras ir parodė, kokią svarbą jaunimas gali turėti sprendžiant Europos Sąjungai aktualias socialines, ekonomines ar politines problemas.

Antra, naršydamas Vilniaus universiteto puslapyje pamačiau galimybę atlikti apmokamą absolvento praktiką pasirinktoje lietuvių kalbos (lituanistinėje) mokykloje. Įdomu buvo tai, kad galėjau pasirinkti bet kurią pasaulio šalį. Programos metu pagrindinė praktikanto užduotis – mokyti vietinių užsienio bendruomenių vaikus lietuvių kalbos. Pasirinkau atlikti praktiką Filadelfijoje, nes tuometinė mokyklos direktorė buvo baigusi vaikystės psichologijos magistro studijas, tai galėjau pasisemti šios srities profesinių žinių ir apskritai buvo aiškūs kriterijai, kokie kompetencijų reikalavimai yra keliami atvykstančiam absolventui.

Autoritetai ir motyvacija

– Kaip vertinate šią patirtį ir įgytas žinias?

– Ši praktika viršijo absoliučiai visus mano lūkesčius. Visų pirma patekau į Filadelfijos lietuvių bendruomenę, kuri yra labai patriotiška, mylinti ir gerbianti Lietuvos kultūrą ir neapsakomai daug investuojanti savo laiko ir jėgų į lietuviškos tapatybės išsaugojimą ir perdavimą ateinančioms kartoms. Antra, Filadelfijos lietuviai savo pavyzdžiu parodė, kad sunkiai ir tikslingai dirbant galima susikurti labai gerus gyvenimus. Neslėpsiu, kad dauguma sutiktų Amerikos lietuvių tapo man pavyzdžiu, kaip norėčiau gyventi ateityje, ypač lietuvių gydytojų šeima, pas kurią turėjau galimybę apsistoti praktikos metu. Trečia, būdamas lietuvių kalbos mokytoju ne tik geriau susipažinau su būdais motyvuoti vaikus, bet ir įgijau nemažai pedagoginių žinių – teko dalyvauti daugiau nei 100 valandų mokymuose, skirtuose lituanistinių mokyklų mokytojams, kurie apėmė net tokias temas kaip dirbtinio intelekto praktinis panaudojimas mokymo procese. Galiausiai pats rodžiau nemažai iniciatyvos: padėjau organizuoti įvairius su Vinco Krėvės lituanistine mokykla susijusius renginius, prisidėjau prie Filadelfijos madų šou „Gyvenimo spalvos“ įgyvendinimo, rašiau straipsnius apie Filadelfijos lietuvių bendruomenės aktualijas į Amerikos lietuvių laikraštį „Draugas“. Taip pat prisijungiau prie tautinių šokių kolektyvo „Aguona“, su kuriuo teko šokti įvairiuose renginiuose. Įsimintiniausia patirtis buvo pasirodyti lietuvių kultūriniame vakare „Wells Fargo“ stadione. Čia „Aguonos“ tautinių šokių kolektyvas žengė į salę NBA rungtynių metu, kai žaidė Jono Valančiūno atstovaujama Naujojo Orleano „Pelicans“ komanda su Filadelfijos „76“.

Neapsakomai dėkingas Filadelfijos lietuvių bendruomenei, nes priėmė kaip savą, labai padėjo įsitvirtinti Filadelfijos mieste, pakeitė mano požiūrį į ateitį ir labai sustiprino lietuviškumą manyje. Kartais mėgstu pajuokauti, kad supratau, ką reiškia būti lietuviu, tiktai būdamas Amerikoje.

– O kokie įspūdžiai antrąkart išvykus į Ameriką?

– Programos labai skirtingos, nes pirmame darbe dirbau pardavėju, tai visas mano atlygis priklauso nuo parduotų knygų skaičiaus. Tai savotiška motyvacija, nes reikėjo daug kartų perlipti per save, kad pasiekčiau norimų rezultatų, nes kitaip būtų labai sunku išsilaikyti. Kita vertus, prasmingų pažinčių JAV nepavyko užmegzti.

O čia, Filadelfijoje, patekau į lietuvių bendruomenę, kuri labai šiltai priėmė ir skatino veikti. Jie džiaugiasi, kad čia esi ir gali padėti jų vaikams ugdyti lietuvių kalbos žinias. Pačios lituanistinės mokyklos yra išlaikomos savanorių, kitus darbus turinčių bendruomenės narių. Tad jie labai džiaugiasi, kai atvyksta studentas, galintis perimti tą atsakomybę. Be to, gyvenau su nuostabia lietuvių gydytojų šeima, kuriai būsiu amžinai dėkingas už visą suteiktą pagalbą ir integraciją bendruomenėje bei kuri tapo antrąja mano šeima čia, Amerikoje. Apskritai visi mano sutikti lietuviai buvo labai bendruomeniški, labai propagavo lietuviškas vertybes ir tikrai daug gyvenime pasiekę žmonės. Kai esi apsuptas tokių žmonių, galvoji, kad ir tau pavyks. Kas keisčiausia, kad tik būdamas čia supratau, ką reiškia būti lietuviu.

– Kaip vertinate visą savo nueitą kelią?

– Šis kelias man atvėrė ne tik naujas galimybes, bet ir leido atrasti pačiam save iš naujo. Šios įvairios patirtys, pradedant savanoryste Klaipėdos mieste ir baigiant tarptautinėmis darbo ir studijų patirtimis, išmokė mane vertinti kiekvieną momentą ir siekti nuolat tobulėti. Atgal žvelgdamas suprantu, kad kiekviena patirtis – tai investicija į save ir savo ateitį. Nepaisant kelių gyvenimo duotų sudėtingų išbandymų, esu dėkingas už kiekvieną, nes jie visi prisidėjo prie mano asmeninio ir profesinio augimo bei atvėrė duris į naujas ir įdomias galimybes. O dabar su pasitikėjimu ir įžvalgomis žengiu toliau į ateitį, pasiryžęs kurti savo kelią su įgytomis žiniomis ir patirtimi.

– Kokių gyvenimiškų patirčių įgijote per keliones, naujas patirtis?

– Išmokau, kad nepražūsiu ir išsisuksiu iš bet kokios padėties. Jei sprendi problemas – iš jų išlipsi. Taip pat svarbi pamoka: klausk ir gausi atsakymus, nes jei kažko nesupranti, visada gali paklausti. Daug pagalbos sulaukiau iš nepažįstamų, daugumai žmonių malonu padėti kitiems. Svarbu nebijoti bandyti įvairių programų, nes kur registravausi, ten ir patekau. Tad man šiek tiek gaila, kad studentai neišnaudoja galimybių, galbūt tai dėl lietuviško kuklumo, baimės, kad nepriims ar apgaus. Tokios patirtys labai praplečia pasaulėžiūrą.

Tiesiog noriu paskatinti visus nebijoti bandyti ir pasisemti iš gyvenimo viską, kol galima. Taip pat noriu pridurti, jei kada nors kils klausimų dėl galimybių jaunam žmogui – drąsiai kreipkitės, o esant poreikiui galiu jūsų įstaigoje vesti užsiėmimą jaunimo galimybių tema.

Kalbėjosi Gabrielė ČIUNKAITĖ

Asmeninio archyvo nuotr.