Jaunos gargždiškės tikslas – įprasminti žemaitiškus žodžius
Iš Plungės kilusi ir iki 12 metų ten gyvenusi Monika Mikašauskytė, kai su tėvais persikėlė į Gargždus, pasijuto vieniša – į „Minijos“ progimnaziją mokytis atėjusi naujokė neišgirdo gimtosios žemaičių tarmės. Tačiau dėl bendraamžių replikų, kad ji kalbanti kaimiečių kalba, žemaitiškų šaknų Monika neišsižadėjo. Dabar mergina stengiasi žemaitiškus žodžius perkelti ant siuvinių ir tuo užkrėsti kitus.
Sukėlė reakciją
Monikai, kurios šeima bendrauja tarmiškai, priprasti prie aplinkos naujoje vietoje, kai jai buvo dvylika, pavyko nelengvai. „Šiame krašte neturėjau su kuo iš bendraamžių pasikalbėti žemaitiškai. Jie manęs nesuprato, kartais pasišaipydavo, pavadindavo kaimiete. Žemaitiškai tada kalbėjau tik šeimoje. Kai pradėjau mokytis „Vaivorykštės“ gimnazijoje, mano žemaitiškumu bendraamžiai po truputį ėmė domėtis, kartais paprašydavo ką nors pasakyti tarmiškai, o aš vis labiau ėmiau didžiuotis savo kalba ir užsirašyti įdomesnius žemaitiškus žodžius, kuriuos girdėjau iš tėvų“, – pasakojo mergina. Kad tie užrašyti žodžiai neprapultų ir gyventų savo gyvenimą, Monika panoro juos įprasminti, tad vieną dieną ėmė ir išsiuvinėjo ant marškinėlių „adgrubnagė“. Mergina atkreipė aplinkinių dėmesį. Vieni jai sakė, kad žodyje yra klaida – reikia rašyti atgrubnagė, bet Monika juokiasi, kad būtent tokiu būdu sužinojo, jog aplink yra nemažai žemaičių, ir netikėtai sulaukė užsakymų išsiuvinėti kokį žemaitišką žodį.
Patirtis kelionėse
Kai Monika baigė gimnaziją, Vilniaus kolegijoje pasirinko kultūrinės veiklos vadybos studijas, bet nuo siuvimo nenutolo. Labai pravertė dizaino paskaitos, be to, studijuodama labiau pasigilino į kultūrą ir meną. Po studijų mergina žinojo, kad nori išmokti siūti, o ant siuvinių norėtų ir siuvinėti, todėl įstojo mokytis siuvimo amato į profesinę mokyklą. Gavusi pasiūlymą pagal Erasmus programą vykti į Portugaliją siūti, gargždiškė nesudvejojo. „Trijų savaičių kelionėje teko patirti įspūdžių, pažinti greitosios mados industriją, masinę gamybą. Tai vizijas apie nuostabų siuvėjos darbą atitolino – pamačiau realybę, kokia ji daugelyje įmonių, bet įgijau patirties“, – šypsojosi prisiminusi Monika. Vos grįžusiai iš Portugalijos jai teko vykti į Latviją. Ten kartu su kita grupioke ir mokytoja sukūrė įvaizdžio modelį konkursui „Nėriniai vėjyje“ Liepojoje.
Netrukus jos ir bendramokslių laukė kelionė į Kiprą. Mažoje įmonėje, kaip pasakojo Monika, dirbo kūrybiški žmonės, kurie jau buvo girdėję gerų atsiliepimų apie mokyklos mokinius: „Stebėdami mus įmonės darbuotojai pamatė, kad mes dirbame kaip komanda: kad darbai vyktų greičiau, mes juos pasiskirstėme.“ Pirmoji Monikos pažintis su Kipru neapkarto. Netrukus baigusi mokslus vėl išvyko, nes ją su drauge pakvietė prisidėti prie karnavalinių kostiumų siuvimo. Deja, draugė liko Lietuvoje, tad Monika išvyko viena. Ir šitos patirties mergina nesigailėjo. Ji kelis mėnesius siuvo karnavalinius kostiumus ir net du iš audinių likučių pasisiuvo sau. „Mes švenčiame Užgavėnes, o Kipre vyksta karnavalas, kuris susijęs su Velykomis. Šiuo metu jam jau ruošiamasi“, – pasakojo mergina, savo akimis mačiusi spalvingą karnavalą.
Biblioteką pakeitė siuvimas
Monika sako, kad grįžusi iš Kipro pradėjo gyventi paprastą gyvenimą: susirado darbą Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, bet netrukus suprato, kad vis tiek nori siūti: „Pradėjo trūkti siuvimo – toks pojūtis, lyg būčiau išsiskyrusi su kokiu žmogumi. Pasielgiau drąsiai – išėjau iš darbo. Vasarą išvykau savanoriauti 10 dienų į sąmoningumo festivalį netoli Vilniaus. Ten apmąsčiau savo karjerą, susipažinau su įvairiausiais žmonėmis, o po stovyklos kilo noras tobulinti siuvimo įgūdžius.“ Padirbėjusi pas vieną dizainerę, dar kartą Monika ryžosi pokyčiams. „Užimtumo tarnyboje man pasiūlė stažuotę Gargždų vaikų ir jaunimo laisvalaikio centre, o ten su direktore Skaidra Karaliene įsikalbėjusi apie žemaitiškumą, siuvinėjamus žemaitiškus žodžius, buvau supažindinta su Vėžaičių kultūros centro direktore Diana Cipariene, Klaipėdos rajono žemaičių draugijos pirmininke, ir jau po pirmo susitikimo kilo idėjų, kaip galėčiau prisidėti prie žemaičių kalbos puoselėjimo. Man tai dovana“, – džiaugiasi Monika, pasidalijusi idėja išsiuvinėti ar kitaip įprasminti žemaitiškus žodžius.
Miklioms rankelėms – edukacijos
Tai, kas artimiausiu metu vyks Vėžaičių kultūros centre, turėtų sudominti visus, kurie mėgsta rankdarbius ir žemaičių kalbą. „Kvėitam i žemaitėška žuodi meistarnė, – dalyvauti žemaičių kalbos puoselėjimo projekte ragina Vėžaičių kultūros centro direktorė D. Ciparienė. – Tris vakarus puošime, dekoruosime, gaminsime ar kitais būdais versime žemaitišką žodį meno kūriniu. Jums artimą, gražiausią, dažniausiai vartojamą, šmaikščiausią žemaitišką žodį galima bus numegzti, nuvelti, išausti, išsiuvinėti, išdrožti, iškarpyti, nulipdyti ir t. t. Svarbiausia, kad žodis būtų aiškiai matomas ir perskaitomas.“
„Žemaitėška žuodi meistarnės“ nemokamos edukacijos Vėžaičių kultūros centre vyks kovo 13, 18 ir 20 d. 17.00 val., o kovo 26 d. bus atidaryta įdomiausių darbų paroda. Į edukacijas priemones galima atsinešti savo, bet prireikus jos bus suteikiamos. Tie, kurie negalės dalyvauti edukacijose, kviečiami užsiregistruoti ir miklinti rankeles ir fantaziją namuose. Darbus pateikti Vėžaičių kultūros centrui iki kovo 25 d. Informacija ir registracija el. p. administratore@vezaiciukc.lt arba tel.+370 641 62 936. Visi laukiami „Žemaitėška žuodi meistarnie“.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės ir asmeninio archyvo nuotr.
(MRF iš dalies finansuojamas projektas „Jaunimo energija – pozityviam pasirinkimui“)
