Jubiliejinės pamaldos atspindėjo Plikių bendruomeniškumą
Paskutinis rugpjūčio sekmadienis jau devyniasdešimt metų ypatingas Plikių Šv. Šeimos – Jėzaus, Marijos ir Juozapo bažnyčiai, tą dieną švenčiančiai pašventinimo iškilmę. Jubiliejiniai atlaidai buvo ypatingi dvigubai – parapijiečių džiaugsmui juose dalyvavo net du vyskupai: J. E. Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius ir Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Darius Trijonis.
Po pamaldų nuotaikingos agapės metu Telšių vyskupas A. JUREVIČIUS atsakė į keletą „Bangos“ klausimų.
– Jūs pirmąkart lankotės Plikių parapijoje, kokį įspūdį susidarėte?
– 1923 metais Lietuvai susigrąžinus Klaipėdos kraštą, Plikiuose nebuvo katalikų bažnyčios. Istorija byloja, kad pradžioje čia buvo tik trys katalikų šeimos. Vėliau jų atvyko daugiau ir katalikai išreiškė norą turėti savo bažnyčią. Tuomet jie pastatė tokią bažnyčią, kuri atitiko jų poreikius: mažytę, jaukią, lengvai išlaikomą ir paprastai remontuojamą. Šiandien jau gal norėtųsi erdvesnės, tačiau labai svarbu, kad ši bažnytėlė turi pirmųjų parapijiečių dvasią, išlaiko artumo jausmą, atspindintį žmonių nuoširdumą, pagarbą vienas kitam. Tas šeimyniškumas ypatingai atsiskleidė šiandien, kai atlaiduose dalyvavo buvęs šios parapijos klebonas, dabar – Vilniaus arkivyskupijos vyskupas augziliaras Darius Trijonis. Matėsi, kad žmonės jį labai gerai atsimena, pažįsta, yra pasiilgę – taip būna šeimoje. Dalindamasis savo prisiminimais per pamokslą jis palietė parapijiečių širdis. Ir štai po šv. Mišių matome, kiek žmonių su juo nori pabendrauti, pasipasakoti kaip dvasios tėvui. Kiekvienas turi savo asmeninį santykį: kažką jis sutuokė čia, kažkas priėmė Pirmąją Komuniją. Štai vos nuėjome nuo altoriaus, prie jo priėjo paauglė ir sako: „Jūs mane krikštijote.“ Nors iš Telšių vyskupijos vyskupas Darius išvykęs jau 5 metai, tačiau jo tarnystės pėdsakai šiame krašte labai ryškūs ir prasmingi.
– Jubiliejiniuose atlaiduose Jūs minėjote, kad šeima turi ypatingą reikšmę tautos, valstybės gyvenime.
– Šiomis dienomis viešojoje erdvėje daug kalbama, nagrinėjama, kodėl Lietuvoje gimstamumas yra rekordiškai žemas. Todėl pasigirsta balsų, kad Lietuva – kaip tauta – neturi ateities. Nors kaip valstybė, be abejo, turi. Tuščios vietos tikrai nebus. Atvyks kiti žmonės, kitų kultūrų, kitų kalbų. Jie atneš tam tikrą indėlį į šį kraštą. Tačiau ir vietos žmonės turi pajusti šeimos vertybių svarbą. Valstybėje yra kai kurių įstatymų, kurie nestiprina šeimos sampratos – kartais net atvirkščiai – net išbalansuoja. Šeimos grožio parodymas, šeimyniškumo patirties išgyvenimas per bendruomenę arba žvelgiant į gražiai sutariančias, vaikais besirūpinančias šeimas – yra skatintinas. Jaunimui reikia rodyti tą idealą ir tai yra nepaprastai reikšminga. Kad pajustų savo širdimi. Šeima yra prigimtinis dalykas. Visos kitos bendro gyvenimo formos yra žmonių sugalvotos, sukurtos – partnerystė ar kiti dalykai. Mums norisi stabilumo. Būtent šeima tai duoda vaikams: jie yra mylimi, prižiūrimi nepaisant nepriteklių, kažkokių bėdų, kitų dalykų, kurie atrodytų šeimai gali pakenkti. Tačiau šeima su Dievo palaiminimu gali viską ištverti ir prisidėti prie bendruomenės kūrimo. Juk deklaruojama, kad šeima yra visuomenės, valstybės ir bažnyčios pagrindas. Taigi, savo pamatus reikia saugoti, tvirtinti ir neleisti, kad kas nors mums išmuštų žemę iš po kojų. Labai svarbu, kad kiekvienos šeimos gyvenimo kelyje visada būtų Kristus, kuris yra paguodos ir vilties šaltinis, padedantis ištverti visas negandas ir įveikti sunkumus.
– Kokį pastiprinantį žodį pasakytumėte Klaipėdos rajono žmonėms, kurie daug padeda ukrainiečiams, jautriai išgyvena agresorės Rusijos karą prieš Ukrainą?
– Ne kartą girdėjome, kad Ukrainoje yra kovojama ir už mūsų laisvę, ir mūsų nepriklausomybę. Labai džiugu, kad Lietuvos žmonės ir Klaipėdos rajono gyventojai daug padeda, visa širdimi atsiliepė. Šiuo laikotarpiu labai svarbu nepailsti daryti gera dėl Ukrainos, nepamiršti tų žmonių, kurie ir toliau kovoja, žūsta, vargą vargsta.
Artėja žiema, kuri bus nelengva mūsų kraštui, Europai, bet ji bus labai sunki Ukrainai. Juk šalyje sugriauta infrastruktūra, milijonai žmonių, kurie stokoja elementariausių dalykų: sudarkytas elektros tiekimas, vandentiekio sistema ne visur dar atstatyta. Bombardavimai tebevyksta. Nepamirškime ir dvasinės pagalbos: mums reikia melstis, kad Ukrainos žmonės nepalūžtų, kad jų dvasia išliktų stipri, kad jie atlaikytų šį neeilinį išbandymą. Kviečiu kiekvieną, kas tik turi konkrečių galimybių, prisidėti prie Ukrainos ir mūsų pergalės.
Kalbėjosi Vilija BUTKUVIENĖ
Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.
