Juodvarniais juodais telaksto. Impresijos sugrįžus iš Anklamo
…Kas čionai nereikalingas, juodvarniais juodais telaksto. Šis leitmotyvas-metafora naudojamas „Lino lėlių“ spektaklyje „Šišion“.
Pagaliau sulaukėme jo Šilutėje, tik svarsčiau, ar susirinks, ar ateis pamatyti ir kiekviena kūno ląstele pajusti tai, ką jautė, o ir tebejaučia krašto vietiniai, kiekvienas, dabar gyvenantis jų namuose? Ar panorės visa tai išgyventi kaip savo skausmą? Kas žino, kas žino… juk malonumo ir džiaugsmo reikia labiau, užsimiršimo kerai galingi, įtraukiantys į svaigulio verpetą tarsi akivaras, mes vis labiau tampame panašūs į „Sniego karalienės“ herojų Kajų, kurio širdy susmigusi ledo šukė, ji netirpsta ir vis labiau stingdo širdis, užtraukia akis šerkšnu, kol galutinai numarina.
Pamaniau dar – tos parduodamos, bandomos privatizuoti krašto senosios kapinės, pagal nutylėjimą turint minty ir antkapių pašalinimą, užasfaltavimą, kaip niekur nieko toliau gyvenant, griaunant ar naikinant buvusios civilizacijos ženklus, pastatus, lupinėjant bruko akmenis, yra absoliutaus mankurto inkarnacija, gaivalo, tarsi rūgšties, besiplečiančios ir ėdančios, įsikūnijimas.
Besielio, beširdžio padaro šliaužimas, paliekant glitų pėdsaką po savęs. Jų daug susisukusių į gumulus tarsi kirmėlės-parazitai vaiko pilve, keliantys negalavimus, pykinimą ir silpnumą.
Ir taip baisu ir negera, ir taip gaila tų pavienių dar likusių juodvarnių, kad norisi šauktis balsu teisingumo, pakėlus rankas į dangų: Viešpatie, kodėl juos apleidai?!
Pasigailėk jų, Viešpatie…
Neseniai teko laimė dalyvauti kasmetiniame Rytprūsių gyventojų susibūrime Anklamo mieste.
Ak, kelionės, jos pripildo sielą džiugesio ir visa, ką teturi į jas pasiimti, yra gera nuotaika. Tik visą tą laiką, nepaisant vokiečių bendrijos choro „Heide“ atliekamų dainų autobuse, vėliau ekspromtu – ant muziejaus Ščecine laiptų, netoliese pleveno ir mažas liūdesio paukštelis.
Kodėl jis pleveno greta manęs – negaliu pasakyti, kaip negaliu pasakyti, kodėl visiems susirinkusiems giedant Ostpreussen Lied man sukilo ašaros.
Ir tas jaunas Prūsijos princas Timotheus Friedrichas ant scenos, ir nešamas spalvingas kupolas per visą salę, ir beveik tūkstantis atvykusiųjų iš visų kampelių, susėdusių prie sužymėtų stalų – Tilžė, Ragainė, Heydekrugas, Kionigsbergas, Trakėnai, visos Rytprūsių vietovės – leido suvokti buvusios didybės mastelį bei atkakliai saugomą Prūsijos tradiciją… Jaunesni, garbaus amžiaus rytprūsiečiai atkeliavo, kad sutiktų vienas kitą, paklausinėtų, kaip laikosi tas ar kitas, kuris neatvyko, kad apsikabintų ir pasikalbėtų vokiškai. Nes tai antroji kalba daugeliui, mūsiškiams lietuvininkams – irgi, kaip ir mozūrams.
Sveikinimo kalbą tarė Rytprūsių krašto pirmininkas Manfredas Schukatas, dvasinis žodis, mirusiųjų paminėjimas teko Prūsijos princui T. Friedrichui, o šiemetinio Rytprūsių krašto susitikimo tema buvo „Mes norime taikos!“ Rytprūsiai – tai tiltas, jungiantis Lenkiją, Lietuvą, Karaliaučių ir Vokietiją.
Vėliau prie scenos sugužėjo sveikintojai iš Memellando (Klaipėdos krašto), Ermlando ir Mozūrų. Kaip jau tikriausiai supratote, tie „memellanderiai“ buvome mes, Heydekrugo (Šilutės) miestelio gyventojai bei klaipėdiečiai, išsirikiavę su dovanomis šventės šeimininkams. Vokiečių bendrijos choras „Heide“, Klaipėdos H. Zudermano gimnazijos gimnazistai paruošė puikią programą, kultūra pripildė salės skliautus, o ir atvykusiųjų širdis taip pat.
Meklenburgo ir Pomeranijos, Mozūrijos folkloro ansamblių šokiai su merginų charakteringais spygčiojimais aiškiai bylojo, kad tai lenkiško/slaviško temperamento elementai bei inkliuzai Rytprūsių audinyje.
Vokiečių bendrijos „Heide“ pirmininkės Gerlindos Stungurienės globojama ir stumtelėta link tribūnos kalbėti turėjau garbės atlikti šią misiją: būti mūsiškių „juodvarnių“ balsu, paniekintų, kenčiančių, siekiančių teisingumo ir niekaip jo nepasiekiančių. Tiek metų praėjo, o toji kankynė tebesitęsia, sąžinė daugeliui tebemiega, jie, ateivių ainiai, klaidžioja lyg somnambulai ir gąsdina vaikus sapnuose.
Ne tik vaikus, brol, ir suaugusius persekioja, giltinėmis persirengę, trimeriais apsiginklavę, juoda sąžine ir būsimu prakeiksmu septynioms ateinančioms kartoms už savo darbus, tik to dar nežino ir nenujaučia…
Labai viliuosi, kad Vokietijos spauda atkreips dėmesį į šią problemą, nes, kaip bebūtų netikėta, po mano kalbos priėjo kelios moterys išplėstom akim pasitikslinti, ar tikrai mačiau besimėtančius žmonių kaulus senosiose kapinėse ir ar tikrai jos privatizuojamos.
Na, taip, teko… tą akimirką neprisipažinau esanti lietuvė. Nes apėmė svetimos gėdos jausmas. Ir jis neapleidžia, patikėkite. Nes apkrėtusieji kraštą raupsais palieka duobes ir ant mūsų kūno. Jie jau vaikšto nukritusiomis nosimis, bet jiems gražu.
Man gi – atgrasu ir pasibjaurėtina. Tai gal jau atleiskite, kad skonis mano rafinuotas ir kad besieliai man nėra gražūs. Kiekvienam savo, taip sakant…
Kalbėkite su savo vaikais visi, tebeturintys padorumo jausmą, mokykite mylėti šį kraštą, kad čia gyvenusiųjų atminimas nebūtų trypiamas, kad antkapiai nebūtų susmulkinti ir paberti skaldos pavidalu, kaip Macikuose, nes negerbdami praeities herojų, liksite be ateities.
O gal netgi vieną dieną būsite išvežti rogutėmis į kalnus, kai tapsite seni, nenaudingi bei nereikalingi.
Taip atsitinka, žinokite, kai vaikai mato suaugusiųjų elgesį ir santykį su greta gyvenančiais…
Nuveskite juos į „Lino lėlių“ spektaklį „Šišion“, kartu nueikite.
Lai tiesa juos perveria ir apvalo, tepabudina ir atveria akis.
Kad išnirtumėte drauge tarsi iš skaidraus šaltinio naujam tarpsniui, kitokiam gyvenimui, o tuomet atkerėtumėte juodvarniais lakstančius, ir jie vėl atvirstų jaunikaičiais…
Raimonda CANDERIENĖ
