Ką Česlovas Milošas pasakytų apie karą Ukrainoje?
Jeigu žvelgtume į filosofinę ar kultūrinę dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės panoramą, lengvai pastebėtume, kad joje nėra gausu imperatyvaus kalbėjimo, siekio nurodyti veikimo kryptį ar griežtai apibrėžti vieną ar kitą etinį standartą. Išgyvenusi tragiškus amžiaus vidurio įvykius, prie kurių nemenka dalimi ir buvo prisidėjusi, filosofija atsitraukė.
Atminties liudijimas
Vienas iš tokių filosofijos įtakos politikai pavyzdžių ‒ G. Hėgelio universalaus istorijos proto koncepcija, kreipianti įvykių tėkmę iš anksto nulemta kryptimi. Pridėjus prie šios sampratos tuo metu populiarų nacionalizmą, susiformuoja mintis, jog pati istorija iš anksto nulėmė, jog vokiečių tauta ims viešpatauti Europoje. Dėl šių ir panašių priežasčių filosofija pokaryje ir tolesnėje dvidešimtojo amžiaus eigoje pasuka veikiau dekonstruojančia, analitine ar egzistencine kryptimi, tokiu būdu nusigręždama nuo grandiozinių universalių sampratų kūrimo.
Vis dėlto šiame kontekste itin išsiskiria lenkų poeto Česlovo Milošo kūryba. Jis renkasi teigti etinę atminties, kultūros, tradicijos ir įsišaknijimo joje vertę kaip priešpriešą totalitarinei sistemai. Atmintis, atminties liudijimas ir asmeninis įsipareigojimas veikti gali padėti išvengti tragiškų įvykių pasikartojimo. Klasikinis Milošo eilėraštis Campo de Fiori teigia priešinimąsi užmaršties ir pasyvumo kultūrai. Romoje sudeginamas astronomas Giordano Bruno, o liepsnojant Varšuvos getui „liaudis/ Prekiauja, mylisi, žaidžia / Ir net nepastebi laužo“. Šią užmarštį įveikia tik aktyvus apsisprendimas ar net maištas prieš inertišką status quo: „tų, kur žūva vienatvėj, / Pasaulis jau nebemato. / Pati jų kalba ataidi / Iš negyvos planetos. / Kol viskas virs į legendą, / Ir tąsyk, po daugel metų, / Naujajam Campo di Fiori / Maištą įžiebs poetas.“
Karui Ukrainoje vykstant jau aštuntą mėnesį turbūt ne vienas esame pasijautę lyg tas Varšuvos ar Romos gyventojas iš Č. Milošo eilėraščio. Karas vyksta visai netoli mūsų, tačiau visuomenę vis labiau apima pasyvumas ir su kaltės jausmu sumišęs nuovargis dėl negebėjimo kaip nors pakreipti įvykių eigą. Tačiau Milošo kūryba gali padėti naujai suvokti ir įvertinti savo atsakomybę karo kontekste. Žinoma, ši suvokta atsakomybė nepakeis karo eigos čia ir dabar bei nesumažins beprasmiškų rusų kareivių žūčių skaičiaus, tačiau ji gali padėti naujai pažvelgti į liudijimo ir atminties svarbą.
Alternatyvios tikrovės iššūkis
Būtent atminties klastojimas yra viena iš Rusijos pradėto karo taktikų. Ukrainos ir Baltijos šalių valstybingumo neigimas, teigimas, jog moderni Ukraina buvo sukurta Rusijos ar bandymas kalbėti apie tai, jog šios šalys visada sudarė vieningą visumą ‒ yra istorijos klastojimas. Nors Rusijos ir Ukrainos istorija yra artimai susijusi, pavyzdžiui abi valstybės kildina save iš devintame amžiuje įkurtos Kijevo Rusios, tačiau tai skirtingi regionai su skirtinga kalba, religija ir papročiais. Didžioji dalis Ukrainos save supranta kaip neatskiriamą Vakarų dalį, nes ilgą laiką šios žemės buvo valdomos vakarietiškų valstybių ‒ Abiejų tautų respublikos ir Austrijos – Vengrijos imperijos. Be to, istorijos bėgyje Ukraina nuolat atkurdavo nepriklausomą ir nuo Rusijos atskirą valstybę.
Visa tai paneigti bando intensyvi Kremliaus propaganda ir veiksmai okupuotose teritorijose, tokie panašūs į Sovietų Rusijos veiksmus Lietuvoje 1940 m. vasarą. Rugsėjo 30 d. pasirašydamas naujų okupuotų Respublikų prijungimą prie Rusijos, Putinas pasakė kalbą, kurioje bandė pagrįsti šių teritorijų priklausymą Rusijos federacijai. „Tai neatimama žmonių valia, kuri yra įtvirtinta pirmajame Jungtinių Tautų deklaracijos straipsnyje, kuris tiesiogiai kalba apie žmonių lygiateisiškumo ir savarankiško apsisprendimo principus“, ‒ tokiu apeliavimu į tarptautinę teisę pradedama Putino kalba. Toliau jis tęsia: „Aš kartoju: tai neatimama žmonių teisė, kuri yra paremta istoriniu bendrumu, kurio vedamos mūsų protėvių kartos, kurios ilgus amžius kūrė ir gynė Rusiją nuo jos istorinės pradžios, pagaliau laimėjo.” Tad okupacijos legitimumas yra ciniškai pagrindžiamas tarptautine teise ir istorija.
Tačiau bandymai legitimizuoti okupaciją teisiniais ar pseudoteisiniais metodais mums yra itin skaudžiai pažįstami ‒ 1940 m. vasarą, siekiant sudaryti teisėto valdžios perdavimo įspūdį buvo paleistas Lietuvos Seimas ir paskelbti rinkimai į marionetinį „Liaudies seimą“. Klastojamuose rinkimuose nugalėjo Lietuvos darbo liaudies sąjungos kandidatai, kurie klusniai įvykdė okupantų siūlymą, prašyti sovietų valdžios priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Rinkimai įvyko liepos 15 d., o liepos 23 d. iš naujų Seimo narių buvo suformuota delegacija, vykusi į Maskvą įteikti SSRS Aukščiausiajai Tarybai „Deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį“. Rugpjūčio trečiąją prašymas patenkinamas – prasideda penkiasdešimt metų trukusi Lietuvos okupacija.
Utopijos perėjimas į distopiją
Putino karas Ukrainoje remiasi ne tik istorijos klastojimu, tariamo Ukrainos ir Rusijos vieningumo teigimu. Jis turi ir gilesnę bei universalesnę prasmę, pastaraisiais metais įgyjančią vis daugiau utopinės ideologijos bruožų. Ši ideologija vadinama įvairiai ‒ rusų pasaulis, rusofašizmas, Rusijos civilizacija. Jos pradžia ‒ paskutinis dvidešimto amžiaus dešimtmetis, kai Rusijai reikėjo iš naujo atrasti savo tapatybę po Sovietų Sąjungos žlugimo. Per pastaruosius dešimtmečius ši ideologija buvo plėtojama ir išgyveno tam tikrą raidą ‒ nuo idėjos, kuri turėjo suburti diasporą ir visus rusais besijaučiančius žmones, kurie padėtų kurti modernią Rusijos valstybę, iki ideologijos, kuri legitimavo ir įtvirtino Krymo aneksiją bei Ukrainos užpuolimą.
Čia ir vėl būtų galima prisiminti Č. Milošą. Išgyvenęs dvidešimtojo amžiaus žiaurumus ir istorines pervartas, nemažą kūrybos dalį poetas skiria totalitarinės prievartos ir atminties bei tapatybės praradimo temoms. Eilėraštyje „Rue Descarte“ kalbama apie žmogų, kuris pamiršta savo kultūrą ir kalbą, išsižadėdamas jų dėl aukštesnių, universalių idėjų. Tačiau kaina, kuri yra sumokama, pasirodo per brangi: „Daug mūs iš Kološvarų, Jasų, Saigono ar Marakešo / Žuvo norėdami sunaikint senus tėvų papročius. / Paskui jų kolegos paimdavo valdžią / Žudydami universaliųjų idėjų labui.” Čia Milošas kalba apie dvidešimtojo amžiaus totalitarinius režimus, kurie atsisakydami savo šalių kultūros ir tapatybės bei siekdami sukurti utopiją imdavo naikinti kitaip mąstančius. Rusijos režimo kuriama ideologija yra panaši ‒ viena vertus ji atsisako realios istorijos, ją falsifikuoja ir savaip interpretuoja, tačiau kartu ją ir sureikšmina, iškeldama bendrą kultūrą ir kalbą kaip neatskiriamus savo išskirtinumo ir pranašumo bruožus. Dėl šio lankstumo ji yra pavojinga, nes gali laisvai manipuliuoti faktais ir istorija pagal aplinkybes.
Tačiau ką galime padaryti mes? Gyvendami rytų Europoje turime patirtį, kurios neturi Vakarų europiečiai ‒ per ilgus okupacijos metus aiškiai patyrėme, kas yra propaganda, nuolatinis melas, žmogaus laisvių ir demokratijos klastojimas. Todėl istorinės atminties perdavimas ateinančioms kartoms, kalbėjimas apie ją su partneriais Vakaruose yra vienas iš būdų kovoti su Rusijos dezinformacija, kuri šiame regione panašu, jog išliks dar labai ilgai. Kitas būdas ‒ šią istorinę atmintį įgalinti viešojoje erdvėje, kurioje šiuo metu gausu Rusijai palankios propagandos skleidėjų, kuriuos galima blokuoti, apie juos pranešti ar kitaip riboti jų veiklą. Galiausiai, patys galime kurti istorinę tiesą ir faktus atitinkantį turinį, kuriuo esame laisvi dalintis žiniasklaidoje, socialiniuose tinkluose ar kitoje viešojoje erdvėje.
Augustas KALINAUSKAS
