Ką rinksimės – naują šaldytuvą ar saugią Tėvynę?
Šis klausimas man natūraliai kilo, stebint aštrėjančią pastarųjų savaičių retoriką tarp Europos Sąjungos ir Jungtinių Valstijų. Anksčiau neįsivaizduojama mintis apie tai, kad, atėjus dienai X, kažkurį laiką mums gali tekti gintis vieniems, dabar atrodo visiškai reali. Tuomet natūraliai kyla kitas klausimas – ar būsime pasiruošę? Ir ką dėl to darome jau šiandien?
Pasiūlymas naikinti automatinį įtraukimą į pensijų sistemą ir leidimas išsiimti lėšas iš II pensijų pakopos nedviprasmiškai rodo, kad vietoje saugios Tėvynės galime pasirinkti sotų pilvą.
Investuoti ar pravalgyti?
Ar dabartinėje situacijoje mes tikrai galime sau leisti „atrakinti“ pensijų fonduose sukauptą kapitalą, leisti jam ištekėti ir savanoriškai atsisakyti per dvidešimt metų jau suakumuliuotų investicijų, kurių mums kritiškai reikia valstybės saugumo stiprinimui?
Nesenas Estijos pavyzdys puikiai parodė, kad, davus žmonėms galimybę išsiimti sukauptas lėšas iš pensijų sistemos, jie taip ir padarys. Dalis žmonių senatvei kauptus pinigus panaudos įsigyti brangiau kainuojančiam pirkiniui, dalis galbūt – grąžinti paimtoms vartojamosioms paskoloms, o dalis – tiesiog pravalgys.
Turime pripažinti, kad mūsų visuomenei dar trūksta finansinių žinių, kad būtų priimami tvarūs, ilgalaikiai investavimo sprendimai – net jei tie sprendimai ženkliai gerina pačių žmonių gyvenimą ateityje. Žemą finansinį raštingumą atskleidžia ne tik ekonominės aplinkos analizė, bet ir faktiniai skaičiai: šiuo metu Lietuvos namų ūkiai yra sukaupę apie 23 mlrd. indėlių, iš kurių tik apie 8 mlrd. yra terminuoti indėliai, o likę maždaug 15 mlrd. – einamosiose sąskaitose. Kitaip tariant – „neįdarbinti“.
O dabar mes dar ir planuojame leisti išbyrėti pensijų fonduose jau suakumuliuotam kapitalui. Nereikia būti dideliu pranašu, kad matytum besiklostančią situaciją: dabar leidžiame žmonėms išsigryninti ir vartojimui išleisti didžiulę sumą, o po kelių ar keliolikos mėnesių desperatiškai galvosime, iš kur paimti lėšų šalies gynybos finansavimui.
Akumuliuoto kapitalo reikšmė ir svarba
Lietuvos pensijų fondų asociacija (LIPFA) neseniai paskelbė, kad per kelis artimiausius metus fondų valdytojai į Lietuvos ekonomikos skatinimą ir gynybos infrastruktūros vystymą yra pasiruošę nukreipti 3,6 mlrd. eurų savo portfeliuose esančių lėšų.
Tai – didžiulė suma, kuri gali būti investuota į mūsų visų saugumą jau artimiausiu metu. Pavyzdžiui, vien Rūdninkų ir Kairių karinių miestelių kapitalo poreikis yra 1,5 mlrd. eurų, iš kurių bent trečdalį per nuosavo kapitalo investicijas galėtų skirti būtent pensijų fondai. Kadangi konkursas Rūdninkų miestelio statyboms vyks jau šį pavasarį, o statybos, planuojama, prasidės per artimiausius 12 mėnesių, trečdalio reikalingos sumos turėjimas jau dabar yra didžiulis potencialus postūmis ir privalumas.
Nei nekilnojamojo turto vystytojai, nei alternatyvių fondų valdytojai tokio kapitalo nėra akumuliavę ir sunkiai galėtų tai padaryti net ir turėdami geriausių norų. Kadangi gynybos infrastruktūros projektai vystomi privačios ir viešos partnerystės (PPP) principu, siekiant nedidinti valstybės skolos, į juos investuojamas kapitalas yra „užrakinimas“ mažiausiai 15-ai metų. Tokio laikotarpio didelių sumų investicijas sau leisti gali tik pensijų fondai. Kito valstybei nekainuojančio būdo pritraukti kapitalą tokiomis sąlygomis rinkoje tiesiog nėra.
Pavyzdžių jau yra
Lietuvoje mes jau turime realų pavyzdį, kokie gali būti rezultatai, kuomet į gynybinę infrastruktūrą investuoja pensijų fondų valdytojai. Statant Šiaulių karinį miestelį, buvo išleistos obligacijos, kurių dalį įsigijo trys Lietuvos pensijų fondų valdymo bendrovės. Gyvybiškai svarbiam gynybos infrastruktūros vystymui vienu metu buvo gauta stambi suma, leidusi sparčiai įgyvendinti suplanuotus darbus, o pensijų fondai savo klientams iš šių obligacijų sugeneravo 9 proc. siekusią metinę grąžą.
Šis pavyzdys pateikia puikų atsakymą į visiškai logišką klausimą – kas trukdė pensijų fondams daugiau investuoti Lietuvoje iki šiol? Kalbant trumpai, atsakymas yra projekto dydis ir subalansuotas bei valdytojus tenkinantis grąžos ir rizikos santykis.
Pagrindinis pensijų fondų tikslas – kontroliuojant riziką, uždirbti savo klientams kuo didesnę grąžą, kad gyventojai ateityje tiesiog gautų didesnę pensiją. Istoriškai, randant geros grąžos investicijų variantų užsienyje, Lietuvos pensijų fondų valdytojai neturėjo didelės motyvacijos ieškoti tinkamų projektų savo šalyje. Tačiau Šiaulių karinio miestelio statybos, leidę vienu metu ir įdarbinti didelį kapitalą, ir fiksuoti pakankamai didelę grąžą, nedviprasmiškai rodo tokių projektų patrauklumą.
Dabartinė geopolitinė situacija vienareikšmiškai demonstruoja, kad artimiausioje ateityje augs tiek tokių (ir panašių) projektų poreikis, tiek jų realus kiekis. Stambų kapitalą sukaupę pensijų fondai galėtų greitai ir efektyviai patenkinti staiga išaugusį lėšų poreikį.
Tam reikia labai nedaug: tiesiog nuoširdžiai sau atsakyti, ar gyvensime šia diena ir leisime pinigus vartojimui, ar atsakingai žiūrėsime į ateitį ir stiprinsime savo šalies saugumą? Nepadarykime lemtingos klaidos.
Pranešimas žiniasklaidai
