Kaip atgaivinti savyje smalsumą?

Smalsumas – įgimta žmogaus savybė, kuri verčia tyrinėti aplinką ir pasaulį, atrasti bei išbandyti naujus dalykus. Tačiau tampant vyresniam šis smalsumas neretai prislopsta. Tikriausiai ne vienam teko pabūti su žmogumi, kuris užsispyrusiai ir kategoriškai viską vertina neigiamai, kritiškai žiūri į aplinkinius ir pasaulį, nepriima to, ką gyvenimas siūlo. Argi ilgai norėtųsi būti šalia tokio žmogaus? Tikriausiai ne. Tad galbūt verta išbandyti kitą kelią – smalsumą, kurį galima sąmoningai puoselėti.

Pasitelkti sąmoningumą ir kūrybiškumą

Vertėtų pasimokyti iš mažų vaikų, kuriems viskas įdomu. Juk visi kažkada buvome jais. Vadinasi, nors smalsumas gyvenimui gali būti prigesęs, tačiau jis vis dar gyvena mumyse, nesvarbu, kiek metų turime. Tai reiškia, kad jį galima sąmoningai mokytis atgaivinti, pradedant nuo kasdieniškų mažų dalykų. Pavyzdžiui, šią vasarą man pasiūlė vykti į istorinį renginį. Iš skelbimo jis manęs nesužavėjo, tai nebuvo vieta, į kurią pats važiuočiau. Vis tik šioje situacijoje aš pasitelkiau sąmoningumą ir kūrybiškumą: priėmiau savo vidinį „nenoriu“, bet vis vien pasirinkau nuvykti ir pasižvalgyti. Svarbu suprasti, kad kalbu ne apie dirbtinį pozityvumą. Smalsumas reiškia, kad aš pripažįstu savo vidinę savijautą, tačiau vis tiek renkuosi nueiti ar sudalyvauti ten, kur dar nebuvau. Būtent iš tokių pasirinkimų galima patirti naujumo ir gyvumo savo gyvenime.

Smalsumas ir tarpusavio santykiai

Lygiai taip pat šią smalsumo nuostatą galima pasitelkti bendraujant su žmonėmis. Daugelis pažįstame tą saldų lengvumą nuteisti ar nuvertinti kitą. Arba pasijusti kitų žmonių gyvenimo ekspertais. Net neabejoju, kad visi girdėjo žodžius iš Biblijos: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas sviedžia į ją akmenį.“ Nors tiesiogiai nekalbu apie nuodėmes, tačiau šie žodžiai tiktų apibūdinti tą jausmą, kai norisi sviesti akmenį sutikus žmogų, kuris turi savitą požiūrį į gyvenimą ar priima nestandartinius sprendimus. Tad kodėl gi nepabandžius kurti santykio būnant smalsiu ir tyrinėjančiu? Žmogus pats yra lyg atskiras pasaulis, todėl būnant atviru ir besidominčiu, galima daug pažinti ir atrasti kitame. Priešingai, svaidant akmenis netenkame tokios galimybės, o liekame tik savo paties teisingumo kiaute.

Ką prarandame be smalsumo?

Viktor Frankl savo knygoje „Žmogus ieško prasmės“ rašė, kad žmogus gali pasirinkti nuostatą į situaciją, kuri sukelia kentėjimą ir negali jos pakeisti. Nors Frankl šią mintį taikė kančiai, tačiau man ji atrodo ne mažiau svarbi kalbant apie smalsumą. Juk smalsumas taip pat gali kilti iš pasirinkimo. Frankl taip pat pabrėžė, kad norint surasti prasmę, žmogus turėtų jos ieškoti kuriant, patiriant, pavyzdžiui, kultūrą ar gamtą, užmezgant santykius. Šie dalykai svarbūs ne tik kaip galimybė ieškoti prasmės, bet ir kaip būdas tiesiog gyventi įdomiau, patiriant daugiau gyvenimo spalvų. Tačiau panašu, kad be smalsumo nuostatos būtų sunku patirti šiuos dalykus. Kaip galima atrasti naują patirtį, jei viskas yra vertinama su panieka ar abejingumu? Kaip įmanoma pažinti kitą žmogų, jei svaidome akmenis ar nuvertiname?

Danielius EINIKIS

Psichologo asistentas

Asociatyvi nuotr.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas