Kaip pasiekti žaliųjų tikslų, nenužudant ekonomikos? Padės dekarbonizacija!
Visai neseniai buvęs Europos Centrinio Banko pirmininkas Mario Draghi parengė išsamų Europos ekonominės politikos dokumentą. Jame daugiausiai dėmesio skiriama trims vystymosi sritims: inovacijoms, investicijoms į gynybą ir anglies dioksido (CO2) emisijų mažinimui, arba dekarbonizacijai. Pastaroji sritis mus labiausiai ir domina.
Anglakalbėse šalyse terminas „dekarbonizacija“ – itin paplitęs, tačiau verčiant jį į lietuvių ir kitas Baltijos šalių kalbas sunkumų kyla. Nepaisant to, dekarbonizacija atspindi ekonominę tendenciją sumažinti CO2 emisijas ekonomikoje. Kad toji sritis – tikrai svarbi, įrodo „Google“ paieškos rezultatų pokytis: susidomėjimas šia tema auga pastaruosius penkerius metus.
Per pastarąjį šimtmetį į atmosferą patekęs CO2 perteklius kenkia viskam: gamtai, ekonomikai, politinei padėčiai. Šie pokyčiai lemia klimato kaitą, dėl kurios tęsiasi masinė gyventojų migracija ir kyla karai. Todėl pasaulio ekonomika neišvengiamai turės sugebėti sumažinti CO2 emisijas, ką jau daro Europos Sąjunga (ES), Jungtinės Amerikos Valstijos ir kitos didžiosios valstybės.
Deja, CO2 negalima tiesiog imti ir sunaikinti, tačiau jį bent jau galima sugauti ore, sulaikyti, palaidoti ar įdarbinti miškuose, pavyzdžiui, per miškų įveisimą. Vertinama, kad viso pasaulio miškuose per metus grynąja verte sukaupiama apie 1,5 gigatonos CO2. Palyginimui, visame pasaulyje kasmet išskiriama 50 gigatonų CO2. Tačiau įvairios analizės rodo, jog per metus būtų galima sukaupti kelis kartus daugiau CO2: nuo 8 iki 10 gigatonų, arba mažiausiai 5 kartus daugiau nei dabar. Pasaulio miškai turi bene didžiausią potencialą kovojant su perteklinėmis CO2 emisijos, kartu su žaliąja energetika.
Išeitis – dekarbonizacija
Taigi, pramonei reikia drastiškai mažinti išmetamų teršalų kiekį, pertvarkant pramonės procesus. Šioje vietoje galima prisiminti Žaliąjį kursą, kuris daliai verslų sukelia nedviprasmiškus jausmus. Tačiau būtent čia ir „įsijungia“ dekarbonizacija: verslo idėja, kaip pasiekti žaliųjų tikslų, nenužudant ekonomikos.
Svarbu pabrėžti, kad ši sąvoka reiškia ne tik CO2 emisijų mažinimą, bet ir to darymą ekonomiškai prasmingu būdu. Tarkim, elektromobiliai yra vis labiau populiarėjanti transporto priemonė būtent dėl mažesnio išmetamųjų teršalų kiekio. Statybų sektoriuje kur kas dažniau matuojamas išmetamo CO2 kiekis ir pagal tai atitinkamai valdomi procesai, pavyzdžiui, pasitelkiama mediena, nes ji – daug ekologiškesnė už betoną. Todėl suprantama, kodėl vis sparčiau didėja CO2 surinkimui skirtų investicijų suma.
Naujos galimybės miškininkystės verslui
Pasaulio ekonomistai, investuotojai prognozuoja, kad jau per artimiausią dešimtmetį dekarbonizacijos įtaka taps verta milijonų eurų. Tokios prognozės neturėtų stebinti: pinigai keliauja ten, kur jų reikia, nes tai lemia ekonominė ir politinė neišvengiamybė. Todėl dekarbonizacija gali būti suprantama ir kaip verslas, kuriantis naujas pajamų galimybes.
Jau prieš kurį laiką ES yra pabrėžusi, kad regionui reikia daugiau miškų, taip pat didinti esamų miškų CO2 sekvestraciją. Tik yra problema: šiai idėjai trūksta praktinio plano. Bent jau vieną jo dalį gali išspręsti tam tikrų apribojimų žemės savininkams panaikinimas ir tvarus jų valdomų žemių įveiklinimas vykdant miškų plėtrą. Tačiau daugelį savininkų nuo šio proceso atbaido įsisenėjęs miško kuriamos vertės suvokimo modelis.
Jei miškas sodinamas pagal įprastą ekonominį modelį – laukiant, kol miškas subręs ir bus tinkamas kirtimui, procesas gali užtrukti nuo 50 iki 100 metų. Dalis savininkų investicijų grąžos gali ir nebesulaukti. Net ir tie, kuriems pasiseks uždirbti iš užauginto miško, nebūtinai džiaugsis didele investicijų grąža, ypač ją paskirsčius per visus tuos metus, kol auga miškas.
Tačiau pajamos už CO2 sertifikatus, arba parduotus CO2 kreditus, keičia įprasto žaidimo taisykles. Žinoma, net ir įveisus naują mišką, tenka luktelėti maždaug penkerius metus, kol medžiai pradeda kaupti daugiau CO2, ir būtent iš to miško savininkas pradeda gauti pajamų. Praėjus 5–20 metų nuo visiškai naujo miško pasodinimo galima gauti iki 16 tūkst. eurų iš hektaro pajamų už CO2 sekvestraciją. Vėliau prisideda ir pajamos už parduotą medieną. Visa tai pastebimai didina turimos žemės vertę.
Jau dabar kai kurie Europos investiciniai fondai supirkinėja laisvą žemę ir imasi plataus masto miškų įveisimo, tikėdamiesi ateityje žemės brangimo. „Arbonics“ atlikta analizė rodo, kad dabartinės žemės kainos iki šio dešimtmečio pabaigos gali mažiausiai padvigubėti. Tačiau yra viena sąlyga: tokia žemė turi būti tinkama miškų įveisimui ir pajamų iš parduotų CO2 kreditų generavimui. Lietuvoje tam tinkamos laisvos žemės dar yra – maždaug apie 150 tūkst. hektarų.
Apibendrinant, dekarbonizacija – sunkus iššūkis, nes reikia performuoti praktiškai visą ekonomiką, radikaliai pakeisti jos kryptį. Vis dėlto, šios titaniškos pastangos atsipirks, nes laimės visi: nuo eilinių gyventojų iki verslų ir politikų. Ne veltui į dekarbonizaciją investuoja tiek Europos Komisija, tiek ir privatūs investuotojai: tai reiškia, kad ši sritis – itin svarbi.
Pranešimas žiniasklaidai
