• 13 rugpjūčio, 2022
|

Karantino ankštuma namuose ardė artimųjų santykius

Per karantino įkarštį galvojau, o kaip žmonės kuria tarpusavio santykius, kai vienas kitą mato kiekvieną dieną tam tikroje apribotoje erdvėje. Man karantinas yra dovana visomis prasmėmis, net ir santykių, nes reikia išmokti kalbėtis. Tarpusavio santykiai yra labai įdomi sritis psichologijoje, net jeigu jie skaudūs. Kalbinau tris jaunus žmonės, kurie sutiko pasidalinti savo išgyvenimais. Saugant pašnekovų privatumą jų vardai pakeisti.

Sulygino su orais

Saulius savo santykius su mama apibūdina kaip keistus, reikalaujančius lankstumo ir prisitaikymo bei neprognozuojamus. „Gyvename vieno kambario bute. Jau paauglystės laikotarpiu tai buvo nemaža problema. Todėl dažnai dienas praleisdavau mieste, užsiiminėdamas įvairiausiomis veiklomis. Išlaikyti gerą santykį su mama kartais būdavo tikras iššūkis. Dabar man 20 metų, esu pirmo kurso studentas, tad jau nuo rugsėjo gyvenu atskirai. Kol gyvenome atskirai, su mama sutarėme puikiai, bendravome skambučiais, o ir trumpam sugrįžus namo viskas klodavosi pakankamai gerai“, – prisiminimais dalijosi Saulius. Vaikinas džiaugiasi, kad jam pavyko nustatyti bendravimo ribas, kurių jo mama neturėtų peržengti. Pagrindas tam yra, nes Saulius pats save išlaiko. „Paskelbus karantiną grįžau namo atgal į vieno kambario butą, kuriame trūksta asmeninės erdvės, ypatingai konfliktinėse situacijose. Karantino pradžioje net nepagalvojau, kad mano santykius su mama bus galima sulyginti su orais. Vieną dieną jie šilti, kitą dieną jos elgesys varo iš proto, o trečiąją mes net nesikalbame,“– pasakoja Saulius.

Suaugęs alkoholikų vaikas

Vaikinas supranta, kad jis yra suaugęs alkoholikų vaikas (tai vaikai, kurie užaugo alkoholikų ar kitokioje disfunkcinėje šeimoje. Jie yra priversti anksti užaugti, jų pačių poreikiai lieka nepatenkinti – aut. past.), todėl santykiai dažnai būna komplikuoti. „Vaidmenų susimaišymas (suaugę alkoholikų vaikai dažnai prisiima atsakomybę už savo tėvus ir neretai jie tampa savo tėvų tėvais – aut. past), ilgalaikė įtampa, nereikalingos konfliktinės situacijos. Tad supratau, kad šis laikotarpis man emociškai labai sudėtingas“, – taip kasdienybę karantino metu vertina pašnekovas.

Pasak Sauliaus, jam buvo sunku susitaikyti su tuo, jog laisvomis dienomis mama stipriai gerdavo. „Sunkiausia yra tai, kad kalbėjimas apie alkoholizmą nieko nekeičia. Karantino pradžioje namai buvo pilni įtampos ne tik dėl paplitusio viruso, bet ir dėl situacijos namuose. Mintyse pradėjau smerkti savo mamą, nebesugebėjau to pateisinti. Namuose alkoholio ir cigarečių kvapai mane varydavo iš proto, todėl prasidėjo konfliktai, kurie vargindavo. Nuo įtampos ir kitų gyvenimiškų įvykių išgyvenau panikos priepuolį, todėl buvau priverstas apmąstyti esamą situaciją ir save perkelti iš aukos į veikėjo poziciją. Mamai gražiai paaiškinau, kad įtempta situacija susimaišė, kenkia mano emocinei sveikatai, todėl nusipirkome vitaminų ir žolelių, kurios nuramintų vėl pasikartojus panikos atakoms“, – skaudžiais išgyvenimais dalijosi Saulius.

Susitaikė su savimi

Vaikinas atskleidė, kad visgi jam pavyko susitaikyti su savimi, esama situacija ir visu pasauliu. Jis grįžo prie knygų skaitymo, meditacijos ir pokalbių su mama apie nelengvą vaikystę bei destruktyvų jos elgesį. „Žinoma, stebuklas neįvyko, bet tai padėjo man suprasti, kad kartais tiesiog reikia susitaikyti su realybe, o ne kovoti prieš vėjo malūnus. Nors mama ir toliau geria, mes kalbamės, juokaujame, vienas kitu rūpinamės ir kartu tvarkomės namuose. Mes stengiamės suprasti vienas kitą, todėl įtampos yra daug mažiau. O gal įtampa dingo, nes pripratau?“ – svarstė Saulius.

Išblaško nauja veikla

Kitam mano pašnekovui Karoliui karantino metu sunkiausia būdavo susirasti naujos veiklos. Po poros savaičių atsibosdavo žiūrėti filmus ar žaisti kompiuterinius žaidimus „Pradėjome dažniau gaminti valgyti ir išbandyti naujus receptus. Tai šiek tiek prablaškydavo kasdienybę. Taip pat pradėjau skirti daugiau laiko mokslams. Namie santykiai tikrai nepablogėjo, gal netgi pagerėjo, nes pykčių pavyko išvengti ir džiaugiamės suradę naujų veiklų“, – apibendrino vaikinas.

Pašnekovė Alma pasakojo, jog šie metai turėjo būti pirmieji, kai pradeda gyvenimą be tėvų. „Viena kitame mieste, tačiau prasidėjus karantinui grįžau namo. Kartu su tėvais nėra sunku, visgi aštuoniolika metų gyvenau su jais, tačiau pasidarė ankšta būtent per karantiną. Kai kelis mėnesius niekur neišvažiuoji, nebematai kitų žmonių pasidaro sunku visiems. Tai buvo ir nesutarimų, ir pykčių. Nusibodome vieni kitiems. Taip pat vargino ir mokslai nuotoliniu būdu“, – sakė Alma.

Pašnekovei norėdavosi išvažiuoti, pailsėti, pradėdavo kaltinti save dėl visų pykčių: „Atsiranda įvairios mintys galvoje, pavyzdžiui, kodėl tėvai tokie, kodėl jie manęs nesupranta, galbūt aš esu problema. Nėra lengva, tenka daug kalbėtis, stengtis suprasti, o kai kur ir nusileisti. Sunku, tačiau toks laikas padeda labiau pažinti save ir savo artimuosiuos“.

Namiškių žodžiai skaudina

Pašnekovė Salomėja teigia, jog palietus temą apie šeimą ima jaustis kaip ateivė. „Mano mintys, tikslai, planai beveik niekada nesutampa su tėvų ar brolių. Kartais sulaukiu replikų, jog esu „nenormali“, „ne žmogus“, „psichinė ligonė“. Tokius ir panašius dalykus tenka girdėti jau daugmaž ketvirtus metus. Galbūt tam įtakos turi tai, jog visuomet buvau intravertė ir nuo nuolatinio buvimo tarp žmonių norisi reguliariai daryti pertraukėles. Pastaruoju metu užgaulių frazių tenka girdėti kur kas dažniau nei iki šiol. Kartais atrodo, kad tai sakydami namiškiai nesuvokia, jog šie žodžiai išties skaudina. Tokiomis akimirkomis tenka patirti būseną, kai atrodo, jau daugiau nebegaliu, vis klausiu savęs: kas negerai? Juk niekam nedarau nieko blogo…“ – svarstė Salomėja.

Kalbėjosi

Danielius EINIKIS

Jaunųjų korespondentų klubo narys

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių