Karo pabėgėlė ukrainietė: okupantai tyčiojasi iš mūsų piliečių
„Aš nekenčiu okupantų už tai, ką jie padarė mūsų Ukrainai, miestams ir kaimams – dėl vieno žmogaus, kuris nežinia ko norėjo pasiekti, mes kenčiame. Baisiausia, ką jie padarė – mus išvarė iš namų“, – susijaudinusi kalbėjo iš rusų okupuotos teritorijos į Klaipėdą su šeima atvykusi Vera Nadežda. Patriotiškai nusiteikusi partijos „Sluga naroda“ (prezidento V. Zelenskio valdančioji partija) narė baiminosi atskleisti savo tapatybę – ji pasirinko šį simbolinį pseudonimą. Karo pabėgėlė papasakojo „Bangai“ apie ukrainiečių išgyvenimus, baisias patirtis ir tikėjimą, kad šalis bus išlaisvinta, bet reikia pasaulio pagalbos.
Skausmas dėl gimtojo miesto
– Iš gimtojo Iziumo miesto, Charkivo srities, Rytų Ukrainos, atvykote prabėgus pusmečiui nuo Rusijos įsiveržimo į šį kraštą. Rusų ginkluotosios pajėgos Iziumą užgrobė balandžio 1 d., o ukrainiečiai atsikovojo rugsėjo 10 d. Miestas suniokotas – apie 70 proc. pastatų smarkiai apgadinti. Koks jis buvo?
– Labai gaila, kad mūsų mylimą miestą taip subombardavo, sugriovė. Jame gyveno mano sesuo ir brolis su šeimomis, o aš su tėvais – Iziumo priemiestyje. Aš noriu visiems papasakoti apie savo miestą – įdomi, graži jo istorija. Galbūt karui pasibaigus žmonės panorės pas mus atvykti.
Iziumas išsidėstęs abipus Doneco upės. Tai Iziumo rajono administracinis centras, vienas didžiausių miestų Charkivo srityje, labai gera geografinė padėtis. Jame gyveno apie 50 tūkst. gyventojų. Čia veikė maisto, optikos, statybinių medžiagų, baldų pramonės įmonės. Miestą puošė įspūdingas Kristaus Atsimainymo soboras, Šv. Mikalojaus cerkvė, bet šie didingi pastatai suniokoti. Mums buvo gera gyventi Iziume, žmonės turėjo darbą, kas norėjo, netingėjo, galėjo užsidirbti. Galbūt ko nors ir trūko, betgi miestas vystėsi, plėtėsi, kūrėsi verslas. Tėvai laimingi, kad Iziumą išvadavo, bet miestas labai suniokotas. Tai skaudi mūsų žaizda. Ir visgi tikiu, kad jis bus atstatytas, taps dar gražesnis.
Rinkosi bendrystę su Europos Sąjunga
– Ar tikėjote, kad toks karas gali įvykti Ukrainoje?
– Jautėme, kad taip gali nutikti, nes karas prasidėjo 2014 m., kai Rusija užėmė Krymą, Donbasą. Galvojome, kad karo veiksmai gali plėstis, ir visgi tikėjome, jog karo nebus, nes gyvename XXI amžiuje.
Ukraina iš vienos pusės ribojasi su Europos Sąjungos šalimis – ukrainiečiai daug metų važiavo ten dirbti, poilsiauti. Buvo įdomu susipažinti su vakariečių gyvenimu. Mano kraštas – arčiau Rusijos, ten gyveno daug pažįstamų, giminaičių. Tačiau tai nereiškė, kad mes norėjome Rusijos globos. Mes gyvenome savo žemėje, savo kaime ir norėjome čia pasilikti. Dauguma mūsų gyventojų kalbėjo rusiškai – Iziume, kaimuose daug rusakalbių, bet niekas jų neskriaudė. Kalba netrukdė mums bendrauti, draugauti, keliauti į Lvivą, poilsiauti Karpatuose, Ivano Franhkovsko srityje. Tačiau Rusijos propaganda skleidė, kad pas mus neleidžiama kalbėti rusiškai – buvo siekiama parodyti, jog kažkas pas mus ne taip. Betgi mes gyvenome normalioje šalyje – išsimaitinome. Žinoma, troškimų buvo – reikėjo kažką keisti, kad gautume didesnius atlyginimus, gerėtų pragyvenimo lygis.
Ukraina turtinga šalis – ji nelaukė ir nekvietė rusų. Charkivas jų nenorėjo, nors ten daug rusakalbių, Mariupolis – taip pat. 2014 m. Donecke ir Luhanske dar palankiau į rusus žiūrėjo, o dabar jų niekas nebenori. Per Maidaną žmonės pasakė, kad nori gyventi laisvoje šalyje. Ukrainiečių pasirinktas kelias – bendrystė su Europos Sąjungos šalimis. Norėjome, kad mūsų šalis vystytųsi, nes ji turtinga, norėjome gyventi taip, kaip mokame, o ne kad Rusija mus valdytų, nurodinėtų, kaip gyventi. Tai nepatiko Rusijos vadams, todėl ir prasidėjo karas. Iš Donbaso, Luhansko išvažiavo tūkstančiai gyventojų. Pasiliko tie, kurie palaikė Rusijos valdžią, ir tie, kurie turėjo savo namus.
Okupantai susprogdino mokyklą
– Ką pajutote vasario 24-osios rytą, pamatę virš gimtojo miesto skraidančius rusų lėktuvus?
– Vasario 24 d. Rusija įsiveržė į Ukrainą. Jaudinomės, kas bus, bet netikėjome, kad taip greitai vyks karo veiksmai. Pirmąjį karo rytą girdėjome lėktuvus, skrendančius iš Rusijos.
Kilo panika – nežinojome, ką daryti. Kaimo gyventojai nusprendė eiti į slėptuvę dviaukštėje mokykloje, o mūsų šeima pasiliko savo namuose. Mūsų šeima ūkininkavo: dirbome žemę, laikėme melžiamų karvių ir iš to pragyvenome. Vasario 26-osios vakare mūšiai vyko Balaklėjoje: dangus raudonavo, girdėjome sprogimus, bet mes dar nebuvome pasirengę slėptis rūsyje. Stovėdami kieme padangėje pamatėme ugnies kamuolį. Tai buvo raketa, pataikiusi į mokyklą, kur slėpėsi žmonės. Išgirdome jų klyksmą. Ryte sužinojome, kad žuvo 3 vaikinai, kurie buvo išėję iš slėptuvės parūkyti. Aš dirbau socialinį darbą, kaimo bendruomenės interesams atstovavau vietinėje taryboje. Kaime sumažėjus vaikų, ketino uždaryti mokyklą – gyventojai manęs prašė išsaugoti ją. Pavyko, bet „uždarė“ okupantai.
Kitą dieną kaime pasirodžiusi rusų karinė kolona jį užėmė. Pastatė reaktyvinės artilerijos pabūklus ir šaudė – aplinkui skriejo sviediniai. Išsigandę žmonės rinkosi daiktus ir skubėjo išvykti.
Mūsų kaime nebuvo ukrainiečių gynybos padalinių, net teritorinės gynybos. Čia gyveno taikūs žmonės, bet rusų kariuomenė pradėjo naikinti kraštą. Bombardavo, šaudė, žuvo žmonės – girdėjome, jog miestui siūlė pasiduoti, bet jis gynėsi. Ilgai vyko smarkūs mūšiai.
Į kaimą iš Iziumo atvyko brolis su šeima, anksčiau buvo sugrįžusi sesuo. Buvo baisu – nežinojome, ką daryti. Dauguma gyventojų išvyko – pasiliko tie, kurie čia turėjo namus, ūkius – kaip ir mes.
Savo patriotiškumo neslėpė
– Kaip su gyventojais elgėsi „išvaduotojai“?
– Okupacijos mėnesiais mes dirbome savo ūkyje – arėme, sėjome, kad alkani nebūtume, tačiau morališkai buvo labai sunku. Savo namuose visko bijojome – kiekvieno prie jų stabtelėjusio automobilio. Baiminosi net tie, kurie laukė rusų, bet mūsų šeimą tikrino labiausiai – kasdien po 5–6 kartus. 2014–2015 m. mes savanoriavome – ruošėme maistą ukrainiečių kariams ir vežėme jį Iziumo globos namuose gyvenantiems vaikams. Dabar prasidėjus karui kaimynė išdavė – pasakė, jog pas mus yra ko ieškoti. Rusų pareigūnai mums liepė kasti kiemą ir ieškoti ginklų. Per Velykas mus išvarė iš namų. Pakliuvo ir du kaimynai. Mus saugojo gink-luoti kareiviai. Vyrus išrengė, kariškiai landžiojo po namus kažko ieškodami. Patikrino mūsų telefonus, pakvietė seserį ir ilgai su ja kalbėjosi. Ši irgi padėdavo išvežioti maistą, bet nieko blogo mes nedarėme. Pakvietė ir mane. Sėdėjome prie stalo, kur buvo mano vyro, šauktinio, nuotrauka. Manęs paklausė, ką dariau 2014–2015 metais? Kalbėjau ukrainietiškai, tai pareigūnas paklausė, kodėl ne rusiškai? Atsakiau, jog čia mano namai, aš – ukrainietė. Sakiau, jog mano šeima ir dabar padeda, maitina kaimiečius, nes jie neturi gyvulių, o mes turime ir dalijamės maistu. Paklausė, ar gailiuosi, kad palaikiau Ukrainos armiją? Atsakiau, jog apgailestauju, kad atsirado žmonių, kurie sako, kad mano šeima bloga, kad geras darbas vadinamas blogiu. Po šio pokalbio pareigūnas atidžiai pažvelgė man į akis ir pasakė, kad esu šaunuolė ir manęs, mano šeimos nebelies. Taigi Dievas mus apsaugojo, deja, ne visus. Kaimyną, kurio sūnus – ukrainiečių armijos karys, užmovę maišą ant galvos okupantai išsivežė ir suėmę laikė dvi savaites. Grįžęs žmogus nieko nepasakojo.
Pastebėjau, kad Iziume daug patriotų. Nacionalizmas – meilė savo šaliai, kai užklupus bėdai ją gini. Nacistai tie, kurie atėjo į mūsų šalį, gąsdina žmones. Rusai namuose ieškodavo nacistų ir banderininkų, kurių nerado. Jie tyčiojosi iš žmonių, kurie yra savo šalies piliečiai.
Išvarytiems iš namų gailesčio nereikia
– Kas nulėmė, kad po pusmečio okupacijos išvykote iš savo šalies?
– Mums reikėjo išvažiuoti, nes sūnus dėl nuolatinio streso buvo išsigandęs ir išsekęs. Aš neįgali: turiu bėdų dėl kojų sąnarių, man reikalingas gydymas. Prieš prasidedant karui buvo suplanuota Charkive atlikti operaciją, bet prasidėjo karas. Rugpjūčio 3 d. išvykome per Rusiją, nes per Ukrainą neišleido. Tėvas savo automobiliu mus atvežė prie pasienio posto netoli Belgorodo. Vyrą kruopščiai tikrino, klausinėjo, kodėl išvažiuojame. Iš Belgorodo traukiniu nuvykome į Maskvą, iš ten – į Sankt Peterburgą. Po to autobusu atvažiavome į Estijos pasienį, kur mus tikrino labiausiai, bet praleido. Važiavome į Lietuvą, arčiau Ukrainos, kur lengviau mus supranta rusiškai.
Vilniuje Raudonojo Kryžiaus savanoriai mus pristatė į Alytų, apgyvendino. Vyras pradėjo ieškoti darbo – jį priėmė ūkininkas iš Kėdainių rajono. Išvykome kartu, bet netrukus nusprendėme, kad reikia važiuoti į Klaipėdą, kur buvo ruošiamasi atidaryti tarptautinę mokyklą ukrainiečių vaikams. Vyro darbdavys uostamiestyje padėjo išsinuomoti butą – labai dėkojame Vytui Tereleikai, ūkininkui iš Gudžiūnų. Penktokas sūnus lanko Prano Mašioto progimnaziją – pasirinkome ne rusišką, o katalikišką mokyklą. Šioje dirba ukrainietė mokytoja. Vaikui čia patinka, rado draugų, pradeda suprasti lietuviškai. Aš lankau lietuvių kalbos kursus.
Pajamų neturime – vyras laikinai dirbo pas ūkininką už 200 km. Užsiregistravome Užimtumo tarnyboje. Noriu įsidarbinti – reikia sukaupti pinigų operacijai, kurios nebegalima atidėlioti. Mano liga paūmėjo, nes teko daug vaikščioti, nors to man negalima. Negaunu neįgalumo pašalpos, nes gyvenome rusų okupuotoje teritorijoje.
Bet mūsų nereikia gailėtis – mes ir čia dirbsime, stengsimės, išlaikysime šeimą. Pirmą dieną nemokamai važiuojant maršrutiniu autobusu man buvo gėda. Mes buvome priversti išvykti iš savo šalies ir kitoms sukelti diskomfortą.
Ukrainoje žūsta daug karių ir civilių gyventojų – kasdien gedulas. Labai norėčiau, kad mus palaikytų ne tik pasaulis, bet kartu su mumis būtų ir NATO. Kuo ilgiau vyksta karas, tuo daugiau žmonių žūsta. Kovojame tik mes, Ukraina, – mūsų karių dvasia labai stipri. Betgi vien mūsų jėgos neužtenka: šis karas – viso pasaulio problema.
Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
