Karti patirtis
Jei nori dalyvauti parodoje, paveikslus nusivežk pats…
Šitaip pas mus jau seniai. Kaip guodėsi tautodailininkas tapytojas Juozas Ramanauskas, jis į kasmet Joniškio mieste rengiamą tautodailininkų tapybos darbų parodą Adomo Varno premijai laimėti priverstas pats susiieškoti kas nuvežtų į ten jo ir kitų rajono tautodailės meistrų paveikslus. Savivaldybės Kultūros skyriuje ir Gargždų kultūros centre buvo atsakyta, jog tam pinigų nėra. Mašina skiriama tik darbams parsivežti.
Veltui gi niekas neveš. Todėl Juozas su kitais tokiais pat meno entuziastais susideda pinigų ir pasisamdo vairuotoją. Gerą žmogų, nes šiaip kas vargu ar to imsis: su parodai skirtais paveikslais reikia atsargiai elgtis, sveikus pristatyti jos organizatoriams.
– Šiemet mums tai kainavo per šimtą litų, – atsiduso J. Ramanauskas, – susidėjome keturiese po 25 litus. Dar nupirkau pietus vairuotojui. Mums, pensininkams, tai daug reiškia, nes beveik visų pensijos labai mažos, ir tokia, kitam gal atrodanti menka suma, kai kuriems iš mūsų sudaro vos ne dešimtadalį visos valstybės paskirtos pensijos.
Per kelerius metus susikaupia nemaža pinigų krūvelė, už kuriuos jie galėtų įsigyti dažų, drobės ar rėmų. Kaip dėl to nesigraudinti išgirdus, jog mūsų žymieji tautodailininkai neišgalėdami tapo ant pigios faneros ar su pačiais paprasčiausiais, kartais netgi sienų dažais.
Tokia realybė. Bet ar kas iš kultūros ir meno reikalus turinčių tvarkyti valstybės tarnautojų yra tuo rimčiau pasidomėjęs? Ypač piktina žinant, jog fasadinei propagandai, masinėmis vadinamoms šventėms arba proginiams valdžios pobūviams iš mokesčių mokėtojų kišenės išleidžiami tūkstančiai… Dabar madingos aukų dėžutės. Siūlau tokių pastatyti, tarkim, mero vakarėlyje ar kitokiame sambūryje. Gal kas nors susimylės įmesti po kelis litus, ir kitąmet Juozui Ramanauskui nebeteks rinkti iš tokių pat skurdžių tautodailininkų po 25 litus…
Beje, šios parodos organizatoriai informaciniame rašte prašė Kultūros skyriaus ir centrų vadovų padėti tautodailininkams atvežti į Joniškį darbus bei atvykti į parodos uždarymo ir visų jos dalyvių pagerbimo iškilmes.
Šiemet minėtoje šalies savamokslių tapytojų parodoje savo darbus eksponavo gargždiškis Juozas Ramanauskas, Judrėnuose gyvenanti Irena Viliūtė ir Genė Trumpiškienė iš Kretingalės. Adomo Varno premija paskirta jaunam kupiškėnui Vytautui Pastarnokui.
Parodai kasmet pristatoma vis brandesnių darbų. Randasi daugiau jaunimo, keičiasi tautodailininkų kartos. Štai ir šįkart prie paveikslų grupės degė žvakė – biržietis A. Petkevičius į parodą atvežė darbus, bet pats jų nebeparsiveš… Jau netekta keturių Adomo Varno premijos laureatų.
Domėjausi, kokios paramos sulaukia kitų rajonų tautodailininkai. Įvairios. Visi atkreipėme dėmesį į invalido ratukuose sėdintį jauną parodos debiutantą iš Varėnos A. Lisovskį. Jam ir jo palydovams, kaip ir kitiems to rajono parodos dalyviams, buvo suteiktas patogus transportas atvykti ir darbus parodai pristatyti.
Tai buvo penkioliktoji joniškiečių rengiamo iš čia kilusio žymaus dailininko Adomo Varno atminimui pagerbti skirta paroda. Mūsų rajonui atstovaujantis ir jo garbę nuolat ginantis Juozas Ramanauskas dalyvavo dešimtąjį kartą. Sako, ateity turbūt nebevažiuosiąs. Vadinasi, nebebus kas surinktų po kelias dešimtis litų kitų tapytojų darbams nuvežti. Gali būti, jog prestižinėje parodoje mūsų rajonui niekas nebeatstovaus, nes čia tautodailininkai nesulaukia nuoširdžios paramos.
Nenorėčiau baigti šio straipsnio vien minorine gaida. Išduosiu nedidelę paslaptį. Juozas jau ima kaupti savo darbus Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui. Jo mintyse subrandinta idėja – valstybės jubiliejui parengti šimto savo tapybos darbų parodą.
Kur mes jai rasime salę?
