Kelionės įspūdžiai
Europa tvarkinga ir žydinti
Grupė Vakarų Lietuvos žiniasklaidos atstovų balandį europarlamentaro Eugenijaus Gentvilo kvietimu svečiavosi Europos Parlamente Briuselyje, lankėsi kurortiniame miestelyje Briugėje, Čekijos sostinėje Prahoje, žavėjosi Tulpių parku Olandijoje, susipažino su Amsterdamu, o pakeliui į namus užsuko į du Vokietijos miestus – Liubeką ir Kylį.
Sklandi pradžia
Jei būtume keliavę prieš Lietuvai tampant Šengeno erdvės nare, pasienio postuose būtume praleidę ne vieną laukimo valandą. Dabar jokių eilių, jokių asmens dokumentų tikrinimo procedūrų. Net nepajutome, kada įvažiavome į Lenkiją.
Nakties tamsoje pakelėse sumirga žvakučių liepsnelės. Kaip ir Lietuvos keliuose jos žymi skaudžių eismo nelaimių vietas. Jų daug, kaip ir nedidelių kryžių, išpuoštų kaspinais ir gėlėmis. Netgi vienas kitas nedidelis paminklas pakelėje.
Paryčiais mes jau važiuojame Čekijos keliais. Čia tikras pavasaris – žydi plukės, forzitijos ir tulpės. Pakelėse žaliuoja tvarkingi aptverti medelynai. Nesimato nė rėželio dirvonuojančios žemės. Ji arba suarta, arba jau žaliuoja. Gamtovaizdis – poilsis akims ir dvasios ramybė. Kur ne kur laukuose matyti fazanų, vienas kitas būrelis stirnų, besisukinėjančių netoli medžiotojų bokštelių.
Praha svetinga ir šilta
Tie, kurie pirmą kartą matė Prahą, buvo priblokšti gotikinės šv. Vito katedros didybės, vitražų grožio. Centrinėje miesto dalyje yra 7 tiltai. Mėgstamiausia turistų vieta – Karolio tiltas, vienas pirmųjų akmeninių tiltų Europoje. Šiuo metu jo dalis remontuojama, tačiau čia vis tiek gausu suvenyrų prekiautojų, dailininkų, muzikantų. Tiltas jungia Mažąjį miestą su senamiesčiu, kur galima grožėtis architektūra, mažytėmis jaukiomis suvenyrų parduotuvėmis arba prisėsti kavinukėje ar aludėje. Jų Čekijoje daug, nes čekai – labiausiai alų Europoje gerianti tauta. Alaus sostine laikomas Pilzenas. Alaus kaina kai kuriuose Prahos baruose skiriasi daugiau negu dvigubai, t. y. 0,5 l bokalas kainuoja nuo 22 iki 55 kronų. Dar 50 kronų tektų sumokėti už karštą sumuštinį su duona, sūriu ir mėsa arba už dešrelę. Guliašo sriuba – 75 kronos. Tai vieno alaus baro, kuriame, beje, iki šiol rūkoma, kainos. Senamiesčio kavinėje vien salotų lėkštė kainuoja 180-200 kronų.
Čekijoje pasiklydęs dėl kalbos neturėsi problemų. Gali klausti rusiškai, angliškai – susikalbėsi, nors dažniausiai atsakys čekiškai. Tiek jauni, tiek pagyvenę gatvėje kalbinti žmonės pasirodė malonūs ir paslaugūs. Tačiau kavinėse patartina būti atidiems. Nutarę pavakaroti kolegos viename iš barų vietoj 300 kronų vos nesumokėjo 500… Kai kas vis dėlto bando pasinaudoti turistų išsiblaškymu.
Vokietijoje švara ir tvarka
Po nakvynės viešbutyje išvažiavome į Briuselį. Tačiau neilgai trukus maršrutą teko keisti. Vokietijos automagistralėje įvykusi avarija sudarė tokią automobilių spūstį, kokios klaipėdiškiai nėra net sapnavę. Ji tęsėsi ne kelis, o keliasdešimt kilometrų, o automobiliai nejudėjo. Dėl spūsties pasukome kitu keliu ir Briuselį pasiekėme 4 valandomis vėliau negu tikėjomės. Visą dieną gėrėjomės Vokietijos kraštovaizdžiu. Kalvotos vietovės išraižytos tvarkingais asfaltuotais keliukais. Gyvenvietės, miesteliai iš tolo šviečia beveik vienodo stiliaus baltais, kai kur gelsvais pastatais, kurių stogai arba raudoni, arba tamsiai rudi.
Vokietijoje labai daug vėjo jėgainių. Jos stovi kas keliolika kilometrų visur: labai arti automagistralės, miškuose, ūkininkų laukuose, gana arti gyvenviečių. Alternatyviai energijai Vokietijoje skiriamas ypatingas dėmesys.
Vokietijos keliuose eismas labai intensyvus. Kelių juostų automagistrale nuolat zuja mašinos. Dauguma iš jų – naujos ir apynaujės: „Passat“, „Audi“, „Golf“, „Mercedes“, „Opel“. Daug kas važinėja mažais automobiliais, o ne visureigiais. Pats mažiausias ir gana populiarus automobilis „Smart“. Nors šio mažylio maksimalus greitis 135 kilometrų per valandą, „Smart“ važinėja ne tik miestuose, bet ir greitkeliuose. Tačiau ne visi ir Vokietijoje gali naudotis naujais automobiliais. Akimis nulydėjau ne vieną surūdijusį pirmos laidos „Golf“ ir jo draugą „Polo“…
Kaip ir pas mus ne visi vairuotojai paiso kelių eismo taisyklių ir net temstant, o vėliau ir pradėjus lynoti, neskuba įjungti artimųjų šviesų. Tačiau yra ir skirtumų. Nei Čekijos, nei Vokietijos keliuose neteko matyti šiukšlių, o mūsų automagistralė Klaipėda-Kaunas „žydi“ popieriais, traškučių maišais, buteliais ir kt.
Belgija apšviesta
Temstant jau važiavome Belgijos žeme. Belgija – vienintelė Europos šalis, apšvietusi visus savo kelius. Šviestuvai stovi panašiai kas 10 metrų. Briuselyje, pasak čia gyvenančių lietuvių, vairuotojai nekultūringi, signalizuoja be reikalo, netgi tada, kai visuomeninis transportas sustoja išleisti keleivių.
Briuselyje gyvena apie 1 milijoną gyventojų. 200 tūkst. iš jų yra susiję su darbu Europos Parlamento institucijose. Mieste tik rugpjūtį būna mažiau gyventojų, kai EP institucijų darbuotojai atostogauja.
Briuselyje švaru, tačiau prie brangių parduotuvių durų pūpso šiukšlių maišų krūvos.
Netiesa, kad Briuselis pilkas ir nuobodus miestas. Jame daug žalumos, daug parkų, kuriuose gyventojai leidžia laisvalaikį su šeimomis. Ant žolės galima sėdėti, gulėti, vaikščioti, sportuoti. Po žydinčiomis magnolijomis matėme ne vieną mamą, žaidžiančią su mažyliu. Beje, šiemet Briuselyje pirmosios magnolijos pražydusios sausio 7 d.
Briuselis žavi ir mažomis skulptūromis, kurios stovi net ant namų stogų. Tie, kurie buvo Briuselyje, žinoma, matė mažą bronzinio nuogo berniuko, besišlapinančio į marmurinį baseinėlį, figūrėlę. Pagal vieną legendą berniukas tyčia apšlapino piktos burtininkės laiptus, o ši keršydama jį pavertė akmeniu. Kartais per šventes skulptūra aprengiama. Berniuko drabužių kolekciją sudaro net 250 kostiumų.
Briuselis išsiskirstęs kvartalais: turkų, maltiečių, juodaodžių ir kt. Ne visuose juose, pasak mus lydėjusios europarlamentaro padėjėjos Jurgitos, saugu.
Iš milijoninio Briuselio patekome į kurortinį miestą Briugę, kuris dėl įspūdingos gotikinės ir barokinės architektūros kasmet pritraukia apie milijoną turistų. Briugėje keliasdešimt bažnyčių ir koplyčių, o turistų labiausiai lankoma, ko gero, Švento Kraujo koplyčia, kurioje galima pamatyti daug brangių relikvijų. Viena iš jų – Kristaus kraujo lašas.
Gėlių karalystė
Vienu metu pamatyti begalę žydinčių įvairių rūšių ir spalvų tulpių galima, pasirodo, ne tik sapne. Olandijos Tulpių parkas verčia aikčioti: nuostabu, puiku, fantastiška. Tai didžiulė išpuoselėta teritorija su daugybe gėlių salelių: krokų, narcizų, hiacintų, bet, žinoma, daugiausia tulpių. O kur dar angliškas sodelis, orchidėjų, tulpių paviljonai, įvairios skulptūros. Ne tik suaugusiesiems, bet ir vaikams čia rojus. Žaidimų aikštelės su įvairiais atrakcionais, lipynėmis, čiuožyklomis, o pavargusiems ir nusiplūkusiems prisėsti – specialios „kėdės“ – maišai. Nepastebėjau suplėšytų, aprašinėtų, o mūsų suoliukai su metalinėmis detalėmis neatlaiko… Turistai neskuba, mėgaujasi spalvų derme, uodžia žydinčių medžių ir gėlių kvapus, fotografuojasi.
Pasidžiaugti gėlių gausa galima ir sostinės Amsterdamo gėlių turguje. Čia rinkomės lauktuves ir vėl aikčiojome. Turguje daugybė įvairiai supakuotų tulpių, kardelių, kalijų svogūnėlių, o didžiuliai amarilių svogūnai pardavinėjami vienetais. Prekiaujama ir skintomis gėlėmis: 50 tulpių – 10 eurų. Gausu ir vazoninių gėlių bei suvenyrų.
Amsterdamas, vadinamas kontrastų miestu, vieniems paliko tolerantiško miesto įspūdį, kitus prislėgė. Net dienos metu čia slampinėja apsvaigusios nuo narkotikų būtybės. Amsterdame esą keli šimtai kavinių, kuriose galima nusipirkti ir parūkyti dekriminalizuotų narkotikų.
Iš kitų matytų miestų Amsterdamą išskiria gausybė dviračių, kurie labai populiari susisiekimo priemonė. Visame mieste – dviračių takeliai. Nevalia užsižiopsoti – kaip mat gali būti partrenktas dviratininko. Dviračiai rakinami prie tiltų turėklų, atrodo, kad yra ir nebenaudojamų. Visi jie niekuo neišsiskiriantys, aplaužyti, aprūdiję.
Artėja namai
Kelionės pabaigoje mes vėl Vokietijoje. Liubekas – Nobelio laureato Tomo Mano gimtasis miestas – pasitiko drėgme. Tačiau tai nesutrukdė pasižvalgyti po senamiestį, o sušilti ir pasmaližiauti galima marcipano parduotuvėje ir kavinėje. Liubeke daug vertų dėmesio pastatų, ypač bažnyčių. Šio miesto turtai sukrauti iš prekybos. Kad geriau apgintų savo interesus, miesto pirkliai sudarė sąjungą, vokiškai vadinamą Hanzą. Liubekas XIV a. tapo Hanzos karaliumi. Jis klestėjo apie 200 metų. Liubekas įrašytas į UNESCO paveldo sąrašą ir laikomas geriausiai išlikusiu viduramžišku miestu tarp Baltijos valstybių miestų.
Paskutinis mūsų sustojimas prieš kelionę keltu namo – Kylis. Miestas, primenantis Klaipėdą. Žvilgsnis į senamiestį, stabtelėjimas bare, kuriame dirba ir viena lietuvaitė, ir mes jau eilėje į keltą. Nors čia tenka ilgokai palaukti, tai jau nebegadina pavargusių keliautojų nuotaikos – pasiilgusių artimųjų žinutės primena, kad namai jau tik už keliasdešimties jūrmylių. Kelione, žinoma, likome patenkinti, tačiau labai gera sugrįžti namo.
Laima ŠVEISTRYTĖ
