Keturių sūnų mamai svarbiausia, kad jie susikurtų laimę
Artėjant Motinos dienai lankėmės Girininkuose, Dovilės ir Audriaus Mameniškių šeimoje, kurioje auga keturi sūnūs. Jiems tėveliai leidžia rinktis veiklas, kurios patinka, puoselėti gabumus ir linki rasti laimingą gyvenimo kelią. Daugiavaikė mama nedejuoja, kad jai sunku, nes keturi vaikai – jos su vyru apsisprendimas, kuriuos trokšta užauginti dorais ir sąžiningais Lietuvos piliečiais.
Girininkuose jaučiasi gerai
Girininkų kaimo gyventoja D. Mameniškienė šypsodamasi prisipažino, kad daugelis nustemba, jog ji augina keturis vaikus. Kai kurios mamos pasako, jog išprotėtų tiek turėdamos, nes su vienu ar dviem nesusitvarko. Dovilė irgi nesvajojo apie didelę šeimą, bet abu su vyru Audriumi laimingi ją turėdami. „Mes pažįstami nuo paauglystės – 17 metų kartu, o santuokoje – 13 metų“, – atskleidė Dovilė. Pasisekė jauniems žmonėms rasti savo antrąją puselę – sutarti, suprasti vienas kitą.
Į Girininkų kaimą Vėžaičių seniūnijoje Mameniškių šeima atsikraustė prieš 4 metus iš Šiaulių krašto. „Mums reikėjo erdvės, – patikino keturių sūnų mama. – Pasiūliau vyrui namo ieškoti Klaipėdos rajone, nes vaikystėje su tėvais važiuodavome prie jūros, pas senelius į Švėkšną. Mane čia traukė, nors vyras nenorėjo, sakė, kad Klaipėdoje daug vėjo.“
Visą vasarą šeima ieškojo išsvajoto būsto, kol atriedėjo į Miško gatvėje Girininkuose parduodamą sodybą, ir, įžengę į naują, erdvų namą iš karto suprato, kad norėtų jame gyventi. Čia viskas atitiko sutuoktinių kriterijus: nemažas sklypas, didelis namas su tvenkiniu pašonėje, netoliese miškas. Ir Girininkai nutolę tik per 10 kilometrų nuo Gargždų – kaip ir ankstesnė gyvenamoji vieta nuo Šiaulių. Apsispręsti šeimai padėjo ir tai, kad jų trys sūnūs – futbolo aistruoliai, treniruojasi, ir buvo girdėję apie Gargždų „Bangos“ futbolo komandą. „Pažįstami mūsų klausia, ar nesigailime taip toli nuo tėviškės, į pajūrio kraštą atsikraustę, anūkus nuo senelių nutolinę, – kalbėjo D. Mameniškienė. – Iš tiesų apsigyvenome tolokai nuo savo gimtojo krašto, už 160 kilometrų, bet mano tėvai dabar atvažiuoja dažniau nei anuomet. Ryšiai su seneliais tebėra tamprūs. Mes čia jaučiamės gerai.“
Skirtingos ir panašios dienos
Keturių sūnų mama Dovilė prasitarė, jog kasdien – iššūkiai. „Kiekviena diena panaši ir vis kitokia“, – šypsojosi pašnekovė. Nuo pirmadienio iki savaitgalio jai vienai su vaikais tenka šeimininkauti, nes vyras – miškovežio operatorius, negali kasdien grįžti namo.
Dovilės diena prasideda 5 val., kartais pusvalandžiu vėliau: atsikėlusi nori pabūti viena – medituoja, skaito ar bėgioja. „Esu daugiavaikė mama – turiu laiko skirti sau“, – įsitikinusi ji. Bet kartais pavargusiai ne visada pavyksta taip anksti prabusti – atsikelia kartu su vaikais. Šie valgo mamos paruoštus pusryčius – stengiasi kuo sveikiau maitinti sportuojančius sūnus. Pusę aštuntos Dovilė su vaikais išrieda iš namų. Mažiausias, šešiametis Arijus, važiuoja į Girininkų vaikų darželį. D. Mameniškienė neslėpė, jog iš pradžių abejojo, ar verta sūnui lankyti jungtinę grupę, kurioje įvairaus amžiaus vaikai – galvojo tik laikinai pabus, kol atsiras vieta Vėžaičių darželyje. „Bet aš pajutau darbuotojų šilumą, rūpestį, meilę, ir sūnui labai patiko – tai antros mamos, ir nebeišėjome“, – džiaugėsi D. Mameniškienė.
Vyresniuosius vaikus ji veža į Vėžaičių pagrindinę mokyklą: vienuolikmetis Orestas – penktokas, o dvyniai Matas ir Jokūbas – pirmokai. Tada mama važiuoja į Gargždus, kur turi savo kabinetą: Dovilė – limfodrenažinio masažo specialistė. Ji savo darbo grafiką derina su vaikų pamokomis ir treniruotėmis. Čia dirba, kol vaikai pamokose, o joms pasibaigus skuba parvežti į namus, nors kartais šie sugrįžta mokykliniu autobusu. Paruošę pamokas, jie su mama važiuoja į futbolo treniruotes Gargždų „Bangos“ klube. Orestui – keturios treniruotės per savaitę, o dvyniams – trys. Kartu su mama važiuoja ir darželinukas Arijus, kuris spardo kamuolį stadione, bet kartais pasilieka su mama darbe. Vakare visi grįžta namo.
Trys futbolininkai ir būsimasis plaukikas
Vyresnėlis Orestas futbolą atrado per savo draugą, kuris Šiauliuose lankė treniruotes. Dvyniai Matas ir Jokūbas, nusižiūrėję į brolį, irgi pradėjo spardyti kamuolį – papildė Gargždų futbolo klube besitreniruojančių vaikų būrį. Visi trys treniruojasi savo noru, tik skirtingose amžiaus grupėse. Kartais pavargusi mama siūlo praleisti treniruotes, bet vaikai nesutinka. „Nespaudžiu lankyti, bet sūnūs labai nori“, – šypsojosi Dovilė.
Jaunėlio Arijaus futbolas netraukia – vasarą su tėčiu jis mirksta tvenkinyje. Jis laukia, kol Gargžduose bus atidarytas vandens baseinas. Galbūt tai būsimasis plaukikas…
Per pastaruosius porą mėnesių vyko daug vaikų futbolo varžybų – Mameniškiai į jas važiavo kartu su sūnumis. Neseniai visi riedėjo į Rygą, kur dvi dienas vyko varžybų turnyras. „Mes – palaikymo komanda. Su vaikais važiuojame, nes futbolas – mūsų gyvenimo dalis, – atskleidė D. Mameniškienė. – Kartais pagalvoju, kad savaitgalį norėčiau tvarkytis namuose, bet suprantu, jog tai suspėsiu, o vaikų emocijų, džiaugsmo pliūpsnio ar pralaimėjimo kartėlio nepastebėsiu, ir tai nepasikartos. Todėl ir važiuojame, kad būtume kartu.“
Pasiteiravus, ar tėvai ją irgi taip augino, Dovilė šyptelėjo: „Žinoma, kad ne. Jie vertėsi ūkiškai – reikėjo padėti daržuose. Apie būrelius negalvojau, nes jie veikė mieste, tačiau buvau mylima (augome su broliu), visko man užteko.“
Atsakingi ir mylintys
Ar sunku auginti 4 vaikus? „Negaliu sakyti, kad nesunku, nes pasitaiko sudėtingų situacijų, dienų, kai neklauso, pykstasi, bet esu apdovanota kantrybe ir stengiuosi pasikalbėti, išsiaiškinti – negaliu pykti ir tylėti, – prisipažino daugiavaikė mama. – Sūnūs tarpusavyje gerai sutaria, vienas kitu rūpinasi, saugo – tai palengvina. Jų kasdienybė, veiklos laikas griežtai sudėlioti. Vaikai paišdykauja – jų emocijos išerzina mamas, betgi jie – vaikai, dar negalintys tinkamai jų išreikšti, todėl reikia pakantumo.“
Dovilė stengiasi išsiaiškinti, kodėl atsitiko kažkas negero, nors jokių kursų vaikų auklėjimo temomis nesiklausė ir patarimo niekada neprašė. Ji labai domisi psichologija, saviugda, savirealizacija, bet skaityti knygas turi mažai laiko. „Bandau suprasti vaikus, kodėl jie taip elgiasi ar kažko nori, daug kalbamės – dažniausiai pavyksta susitarti. Tėtis griežtesnis – mažiau laiko su vaikais praleidžia, jo labiau klauso, nereikia kartoti kelis kartus“, – atskleidė pašnekovė.
D. Mameniškienė neslėpė, kad valstybės skiriami vaiko pinigai tenkina tik mažą dalelę sūnų poreikių – vien futbolo treniruotės ir varžybos daug kainuoja. Daugiavaikei šeimai lengvatų nėra daug. „Bet mes abu su vyru dirbame ir uždirbame – mūsų pajamos nemenkos, – kalbėjo Dovilė. – Niekada nekaltinau valstybės, kad kažko neduoda: auginti keturis vaikus – mūsų pasirinkimas, mes už juos atsakingi ir turime rūpintis.“
Keturių sūnų mama trokšta, kad šie susikurtų gyvenimą, apie kurį svajoja. „Negalvoju, kuo jie bus užaugę, tik noriu, kad jie būtų sąžiningi, dori ir rastų laimingą savo gyvenimo kelią“, – prisipažino Dovilė.
Virginija LAPIENĖ
