Klaipėdos rajono atstovų stažuotės įžvalgos: Airijos ir Lietuvos įtraukiojo ugdymo panašumai ir skirtumai
Klaipėdos rajono savivaldybės atstovai, kuruojantys, koordinuojantys ar įgyvendinantys įtraukųjį ugdymą, gegužės mėnesį dalyvavo stažuotėje Airijoje pagal 40 val. kvalifikacijos tobulinimo programą „Įtraukusis ugdymas Airijoje ir tarptautinėje praktikoje“. Programa parengta ir akredituota bendradarbiaujant su Airijos lietuvių Agnės Gustės ir Jurgitos Pakštės įsteigtu terapijos centru „Sensory Space“.
Stažuotės dalyviai su „Bangos“ skaitytojais pasidalijo savo įžvalgomis apie įtraukiojo ugdymo panašumus ir skirtumus Airijoje ir Lietuvoje.
Stažuotę į Airiją inicijavusi ir ilgametę pedagoginę patirtį turinti Klaipėdos rajono vicemerė Violeta Riaukienė sakė, kad mokymų grupė pasirinkta tikslinė: visais lygmenimis savivaldybėje ir jos mokyklose. Manyta, kad aktualu mokykloms, kurios turi specialiąsias lavinamąsias klases (Priekulės I. Simonaitytės gimnazija, „Kranto“ progimnazija). Nueitas ilgas kelias rengiantis Įtraukiajam ugdymui..
Patirtis dovanojo idėjų
Klaipėdos rajono savivaldybės Švietimo centro metodininkė:
–Aplankėme terapijos centrą ir dvi mokyklas (specialiojo ir bendrojo ugdymo). Susipažinome su itin profesionaliai parengtomis, į klientų (vaikų, šeimų, suaugusiųjų) individualius poreikius orientuotomis, „Sensory Space“ centro taikomomis terapijomis, erdvėmis, specialiojo ir bendrojo ugdymo mokyklų darbo su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais (SUP) mokiniais ypatumais, ugdymo priemonių pritaikymu – tiek profesionalių, tiek paprastų, sukurtų pasitelkiant pedagoginių darbuotojų kūrybiškumą ir išmonę. Buvo palyginta ir tarptautinė įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo praktika.
Stažuotės dalyviai grįžo įkvėpti įvairių veiksmingų, Airijos mokyklų patvirtintų kaip sėkmingų, SUP mokinių ugdymo organizavimo galimybių, pvz., viena iš jų – dalinant specialiojo ugdymo klasę į akademinių pasiekimų ir gyvenimo įgūdžių ugdymo grupes, įrengiant sensorines erdves / kambarius, kuriais gali naudoti ne tik SUP turintys, bet ir kiti mokiniai, kai tik iškyla tam poreikis. Mokytojas, gerai pažįstantis vaiką ir reaguojantis į situaciją, nusprendžia, kada, kokių papildomų pagalbos priemonių ir erdvių savireguliacijai reikia.
Stažuotės metu įgyta patirtis dovanojo mūsų Savivaldybės atstovams įdomių idėjų, įžvalgų, kviečiančių apmąstyti įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo galimybes, skatinančių veikti atsižvelgiant į vaiko, mokinio poreikius, taikant tai, kas naudinga ir atsisakant galimai neveiksmingų pagalbos vaikui, mokiniui būdų.
Įtraukusis ugdymas – tai ilgalaikis procesas, kaip mokymasis, trunkantis visą gyvenimą, kaip kokybės vadyba, besilaikanti ant keturių pamato polių – numačiau (suplanavau), padariau, reflektavau, patobulinau. Ir toliau darau, tik jau tobuliau – Klaipėdos rajone, keturių vandenų krašte, kuris įtraukiajam ugdymui visais lygmenimis skiria didžiulį dėmesį ir resursus.
Akivaizdu, kad įtraukusis ugdymas Airijoje yra prioritetas ne tik ugdymo įstaigose, bet ir viešose erdvėse. Pvz., Dvasinė Dublino širdis (Spiritual Heart of Dublin): pasirėmęs alkūnėmis į turėklą priešais katedrą ir užsidengęs delnais ausis, girdi choralą ir širdies dūžius.
Abiejų šalių iššūkiai – panašūs
Klaipėdos rajono savivaldybės tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatorė Toma Stonkė:
–Vizito metu Airijoje aplankėme dvi ugdymo įstaigas, vieną bendrojo ugdymo mokyklą „Scoil an Spioraid Naoimh“ ir specialiojo ugdymo mokyklą „St. Itas Special School“ Abi šalys turi įtraukiojo ugdymo teisinę bazę ir siekia įgyvendinti nacionalines strategijas. Trūksta specialiųjų pedagogų, psichologų ir kitų pagalbos specialistų. Abiejose šalyse ugdymui trūksta finansavimo, ypač infrastruktūrai ir pagalbos paslaugoms. Abi šalys diegia reformas mokytojų rengime, kad užtikrintų gebėjimus dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių (toliau – SUP). Mokyklos turi labai daug sensorinių kambarių ir kitų erdvių pritaikytų SUP vaikams.
Airijoje specialiosios mokyklos vis dar labai svarbios, vietų jose trūksta, priežastis ta, kad airiai, kurie turi SUP vaikus nenori leisti savo atžalas į bendrojo ugdymo mokyklas ir taip siekia apsaugoti jų gerovę. Airijoje tėvai aktyviai dalyvauja siekiant užtikrinti savo vaikų teises į švietimą, tėvų noras dalyvauti švietimo procese ir kovoti už savo vaikų teises.
Airijoje nuo 2024 m. visi studijuojantys pedagogiką privalės atlikti praktiką specialiojo ugdymo mokykloje. Tai žingsnis link didesnio mokytojų pasirengimo dirbti su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių.
Nustebino, kad Airijoje 2 metų vaikams nustato autizmo spektro sutrikimą, o pakartotino vertinimo metu gali panaikinti diagnozę. Lietuvoje nustatoma kiek vėliau, nuo 5 m. ir, manyčiau, kad tai yra gerai.
Sužinojome, kad Airijoje nėra vaiko gerovės komisijų nei mokykloje, nei savivaldybėse, taip pat neturi pedagoginių psichologinių tarnybų. Mokyklose individualius pagalbos planus mokiniams sudaro mokytojas, specialusis pedagogas ir direktoriaus pavaduotojas kartu su vaiko tėvais. Pasidomėjus kokių priemonių imasi su mokiniais, kurių elgesys yra sudėtingas arba delinkventinis, gavome atsakymą, kuris nustebino. Mokiniams, kurių elgesys sudėtingas, yra skiriama pagalba. Ją tėvai iškart priima ir reaguoja, glaudžiai bendradarbiauja su mokytojais, bet jei išnaudoja visas pagalbos priemones ir niekas nepadeda, tuomet ugdymo įstaiga turi teisę pašalinti mokinį iš mokyklos. Delinkventinio elgesio (vagystės, rūkymas ir kt. baudžiamieji nusižengimai) mokiniai yra siunčiami pas ūkininkus, bet pasak „Sensory Space“ terapinio centro vadovių, tai reti atvejai.
Lietuva ir Airija siekia įgyvendinti įtraukiojo ugdymo principus, praktikoje abi šalys susiduria su panašiais iššūkiais, įskaitant išteklių trūkumą, specialistų stygių ir infrastruktūros pritaikymo problemas.
Šypsomės ta pačia kalba
Priekulės I. Simonaitytės gimnazijos specialiojo ugdymo skyriaus direktoriaus pavaduotoja ugdymui Aistė Vinkuvienė:
– Stažuotė Airijoje paliko neišdildomą įspūdį – ne tik dėl žalios gamtos ar svetingų žmonių, bet ir dėl prasmingų susitikimų bei idėjų, kurios įkvepia pokyčiams čia, Lietuvoje. Dirbant su autizmo spektro vaikais ypač svarbu matyti, kaip šalis kuria palaikantį, jautrų ir kiekvieno vaiko poreikius atliepiantį ugdymo modelį.
Ypač sužavėjo Aistės ir Jurgitos įkurtas sensorinis centras – jų pastangos ir atsidavimas sukūrė erdvę, kurioje vaikai gali jaustis saugiai, būti suprasti ir augti. Toks centras ne tik padeda vaikams, bet ir plečia teikiamų terapijų spektrą, įtraukdamas vis daugiau šeimų ir specialistų. Vienas iš aspektų, kurį būtų prasminga pritaikyti ir mūsų kontekste – tai mokymai vairuotojams ir mokytojo padėjėjoms, kurios lydi autistiškus vaikus autobusuose. Dėmesys detalėms – pavyzdžiui, pojūčių maišeliai autobusuose – gali ženkliai palengvinti vaiko kelionę į mokyklą ir sumažinti patiriamą stresą. Taip pat įkvepia sensorinių erdvių gausa – jos įrengtos kūrybingai, be didelių lėšų, dažnai pasitelkiant savarankiškai sukurtas metodines priemones. Tai rodo, kad svarbiausia – ne brangi įranga, o noras padėti ir gebėjimas įsijausti į vaiko pasaulį.
Dar viena itin stipri Airijos švietimo sistemos pusė – tai dėmesys buvimui su vaiku „čia ir dabar“. Kiekvienam vaikui skiriama bent 15 minučių per dieną individualaus laiko, kurio metu suaugusysis tiesiog yra su vaiku – be vertinimų, be spaudimo. Tai metas, kai leidžiama vaikui lyderiauti, pasirinkti veiklą, o suaugusysis seka paskui, stiprindamas ryšį ir vaiko savivertę. Tokios kasdienės, tarsi mažos, bet labai reikšmingos akimirkos kuria pasitikėjimu grįstus santykius.
Mokytojai žino, kokie „trigeriai“ – jautrios situacijos ar garsai – gali paveikti vaiką su autizmo spektro sutrikimu, ir reaguoja supratingai, iš anksto planuodami, kaip padėti. Vaikai yra vertinami ne tik už akademinius pasiekimus – jiems skiriamas dėmesys ir už pastangas, už tai, kad atėjo į pamoką, pasistengė, pabandė.
Airijoje veikia ir stiprios savipagalbos grupės tėvams – vieta, kurioje galima pasidalinti patirtimi, gauti emocinį palaikymą ir patarimų. Tėvai nesijaučia vieni – jie yra bendruomenės dalis. Mokyklose kas savaitę renkamas „Savaitės mokinys“ – vaikas, kurio elgesys, pastangos ar pažanga yra pastebėti ir įvertinti. Toks dėmesys stiprina kiekvieno vaiko pasitikėjimą savimi ir skatina pozityvų elgesį. Svarbu paminėti ir požiūrį į mokytojų gerovę. Airijoje mokytojai po darbo nesimoko – jų laikas po pamokų yra skirtas poilsiui, šeimai, asmeninei gerovei. Tai leidžia jiems išlikti empatiškiems, motyvuotiems ir stipriems emociškai, kas tiesiogiai veikia mokinių savijautą klasėje. Taip pat įspūdingas ir bendras aplinkos pritaikymas neįgaliesiems – tiek mokyklose, tiek viešose erdvėse: gatvėse, parkuose, pastatuose. Judėjimo, pojūčių ir elgesio ypatumai čia yra priimami ne kaip kliūtis, o kaip natūrali žmogaus įvairovės dalis.
Ši kelionė – tai ne tik profesinis augimas, bet ir įkvėpimas kurti pokyčius Lietuvoje. Pamačius, kad galima, kyla klausimas – o ką mes galime padaryti jau dabar, kad kiekvienas vaikas jaustųsi vertas šypsenos, palaikymo ir vietos pasaulyje?
Išliks tai, kas kuria ryšį
Klaipėdos rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistė Irena Barbšienė:
–Pritardama kolegių išsakytoms mintims dar kartą noriu akcentuoti kelis aspektus, kuriuos pastebėjome stažuotėje Airijoje. Vertinimas dėl Autizmo spektro sutrikimo (ASS) atliekamas jau nuo 2 m., bet vaikui, sulaukus 5-6 m., išvada tikslinama. Lietuvoje – ne anksčiau 5 m., o iki to įvardijama sulėtėjusia raida. Airijoje pagrindiniu įvertintoju įvardijo medicinos darbuotoją (net ne gydytoją, o med. sesutę).
Žinoma, atkreipėme dėmesį, kad Airijos švietimo įstaigose nėra Vaiko gerovės komisijų. Lietuvoje – kiekvienoje ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo įstaigoje veikia šios komisijos, į kurių sudėtį įeina mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, reikalui esant kviečiami konkretaus mokinio tėveliai. Ši komisija turi įgaliojimus teikti siūlymą mokinio vertinimui Pedagoginėje psichologinėje tarnyboje, nuolat joje aptariami SUP turinčių mokinių pasiekimai, pažanga, aptariami individualaus ugdymo plano įgyvendinimo momentai.
Individualūs ugdymo planai rengiami ir Airijos mokyklose besimokantiems vaikams, atsižvelgiant į jų sutrikimą, lygį, galimybes.
Didžioji dalis pagalbos teikiama privačiose struktūrose, bet valstybės lėšomis tėvams išlaidos yra kompensuojamos.
„Sensory Space“ (SS), kuriame dirba 23 įvairių sričių terapeutai bei kiti darbuotojai, yra daugiau nei 15 skirtingų terapijų ir tai yra vienintelis centras Airijoje su visomis kūrybinėmis terapijomis (žaidimų, muzikos, dailės, dramos).
Airijos ugdymo įstaigose prie kiekvienos klasės atskirta patalpa sensoriniams kambariams, bet jie nėra turtingi. Lietuvoje dažnai įrengiama po 1-2 turtingus sensorinius kabinetus, o kai kurios įstaigos neturi tokių kambarių vien dėl to, kad neturi tam galimybių dėl patalpų stygiaus. Bet beveik visose darželių grupėse siekiama turėti nedideles nusiraminimo erdves, išnaudojami koridoriai (vaikams labai patinka).
Nustebino, kad SS centras numatė poreikį mokymus ir mokyklinių autobusų vairuotojams, kurie vežioja SUP turinčius vaikus, ir transporte vaikus lydintiems asmenims.
SS centras aptarnauja apie 1800 šeimų, bet tai nėra ištisinės kiekvienos šeimos terapijos. Kinta poreikis ir laikotarpiai (ilgalaikiai, trumpalaikiai).
Stažuotėje užsiminus apie dirbtinį intelektą ir robotus, minėto centro Airijoje steigėjos Agnė su Jurgita įvardijo, kad išliks tai, kas kuria ryšį (žmogiškąjį).
Pasirinkta tikslinė grupė
Klaipėdos rajono savivaldybės vicemerė Violeta Riaukienė:
–Stažuotę į Airiją inicijavau stiprinant mūsų nueitą ilgą kelią Klaipėdos rajone rengiantis įtraukiajam ugdymui. Formuodami stažuotės grupę, ją rinkome tikslingai: visais lygmenimis savivaldybėje ir jos mokyklose. Tai itin aktualu mūsų rajono mokykloms, kurios turi specialiąsias lavinamąsias klases (Priekulės I. Simonaitytės gimnazija, „Kranto“ progimnazija). Manau, kad ryšiai įtraukiojo ugdymo srityje su Airija užmegzti tamprūs, tad ateityje viliamės naujų susitikimų. Prasminga semtis patirties Airijoje, kurioje jau 20 metų veikia įtraukiojo ugdymo sistema. Prasidėjęs vos nuo kelių mokyklų dabar Airijoje įtraukusis ugdymas apima didžiąją dalį valstybinių šalies ugdymo įstaigų. Bendrojo lavinimo mokyklas Airijoje lanko 97 procentai vaikų. Stažuotėje patyrėme, kad tikrai parsivežame vertingos gerosios patirties, o kai kurie įtraukiojo ugdymo iššūkiai tiek Lietuvoje, tiek Airijoje yra panašūs.
Naudinga knyga apie autizmą
Klaipėdos rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistė I. Barbšienė atkreipia tiek tėvų, tiek specialistų dėmesį į vertingą knygą „Autizmas: 365 kitokios dienos“. Šios knygos autorė yra būtent viena iš „Sensory Space“ centro įkūrėjų Agnė Gustė. Leidinyje rasite dar aštuonių mamų, auginančių 6-9 metų berniukus, pasakojimus. Taip pat turėsite progą išgirsti, ko knygos herojės mamos išmoko iš savo ypatingų vaikų, kokiose terapijose jos ir jų vaikai dalyvavo ir kaip tai įtakojo vaikų elgesį, raidą, bendravimo įgūdžius ir santykį su aplinka. Pokalbyje taip pat dalyvauja keturios specialistės, kurios turi didžiulę darbo su autistiškais vaikais Airijoje patirtį. Knyga padeda geriau suprasti autistiškų vaikų pasaulį, jų šeimų išgyvenimus ir poreikius, skatina empatiją bei įtraukios praktikos taikymą.
Knygos autorė A. Gustė anotacijoje jautriai rašo: „Kai šeimoje gimsta vaikas, dažniausiai dar jam ar jai dar negimus, mes būname iš anksto galvose susikūrę paveikslą, koks ar kokia jis/ji bus: kaip atrodys, kaip kalbės, kaip auklėsime, koks bus, kai užaugs. Visi pasvajojame, kad gal ši maža būtybė užaugus bus gydytojas, teisininkas, verslininkas, mokytojas, dainininkas, bet kartais atsitinka taip, kad niekas nevyksta pagal mūsų planą…
Taip atsitiko ir man, ir taip atsitinka bei atsitiks daug kitų šeimų. Jis ar ji nereaguoja į aplinką taip, kaip turėtų, nieko nevalgo, nemiega, nepradeda kalbėti kaip kiti, nesėda ant puoduko, nepaklūsta jokioms įprastoms auklėjimo taisyklėms ir elgiasi kitaip… Šis žmogutis yra „kitoks“ ir nepaiso jokių taisyklių ar normų. Tada ištinka daug įvairių emocijų – nuo šoko iki liūdesio, kaltės jausmo ir labai dažnai depresijos.
Praeina daug laiko, kol galiausiai supranti, kad ir kitiems tėvams taip atsitinka, nepaisant jų odos spalvos, kultūros, išsilavinimo, statuso, finansinės padėties ar šeimos istorijos. Man užtruko beveik 10 metų, kol supratau, kad svarbiausia yra ne tai, kuo šis žmogus taps, kai užaugs, o tai, kad jis būtų laimingas. Ši kelionė trunka iki šiol – šiandien mano sūnui Linui jau beveik 15 metų.“
Knyga „Autizmas: 365 kitokios dienos“ – tai ne tik pasakojimų rinkinys, bet ir vertingas šaltinis, padedantis specialistams gilinti žinias apie autizmo spektrą, ugdyti jautrumą ir kurti palaikančią aplinką kiekvienam vaikui.
Parengė Vilija BUTKUVIENĖ
N. SKLIUDERIENĖS nuotr.: Klaipėdos rajono savivaldybės atstovų stažuotės akimirkos Airijoje.
