Klaipėdos rajono policijos komisaras: „Esame lyg viena šeima“
Jau trejus metus Klaipėdos rajono komisariato vairą tvirtai laiko telšiškis Ramūnas STASIULIS, kuris policijos sistemoje jau daugiau nei tris dešimtmečius. Per tą laiką keitėsi daug kas – kriminogeninė Lietuvos situacija, policijos veidas ir visuomenės požiūris į pareigūnus. „Policijos kūrimosi pradžia buvo sudėtinga – šalį, galima sakyti, tada valdė nusikalstamos grupuotės, o pareigūnai dar tik mokėsi, kaip dirbti. Tie trys dešimtmečiai buvo kupini išbandymų, tačiau niekada nesigailėjau pasirinkęs būti pareigūnu“, – kalbėjo viršininkas, savo vadovaujamą komisariatą vadinantis viena didele šeima.
Svarbiausia – žmogiškumas
– Šiandien vadovaujate mūsų rajono komisariatui, tačiau kokia buvo Jūsų, kaip pareigūno, kelio pradžia?
– Į vidaus reikalų sistemą atėjau daugiau nei prieš 30 metų, įsidarbinau Telšių rajono policijos komisariate. Esu perėjęs visus etapus, pradedant nuo eilinio policininko, baigiant tuo, kas esu šiandien. Keitėsi ne tik pareigos, bet ir darbovietės – iš Telšių išvykau dirbti į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kur man buvo patikėta Kelių policijos tarnybos administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo skyriaus viršininko kėdė, vėliau grįžau į Telšius, kur iki 2021 m. balandžio vadovavau Telšių rajono policijos komisariato Veiklos skyriui. O tada, įveikus atranką, buvau paskirtas vadovauti Klaipėdos rajono policijos komisariatui, prie kurio „vairo“ aš – nuo 2021 metų.
– Kaip Jus priėmė kolektyvas ir kaip pats jautėtės tarp naujų žmonių?
– Pradžia visada būna sunkesnė. Kadangi esu iš Telšių, tai buvau naujas veidas kolegoms, ne iš jų rato, jie man – taip pat nauji žmonės. Tiek aš turėjau priprasti prie komandos, tiek ji prie manęs. Niekada nebus, kad atėjai – ir viskas kaip sviestu patepta. Buvo visokių situacijų – ir pykčio, ir konfliktų, ir gražaus tarimosi, bet visa tai padėjo išsigryninti, kuria linkme einame, kokie mūsų tikslai, ir darniai dirbti.
Kiekvienas vadovas turi savo kryptį, tačiau ją turi išaiškinti ir kolektyvui. Todėl labai svarbi yra komunikacija, kaip ir atgalinis ryšys. Visur pirmiausia reikia žmogiškumo, paprastumo ir visai nesvarbu, ar tu vadovas, ar paprastas pareigūnas. Jei būsi žmogiškas, tu su visais sutarsi.
– Tai Jūs nesate tas viršininkas, į kurio kabinetą baisu užeiti?
– Tikrai ne. Mano durys visada atidarytos. Jei pas mane neateina kolegos, aš pats pas juos einu, domiuosi, kaip jiems sekasi. Turime būti komanda, kaip viena šeima. Mūsų darbas ir taip nėra lengvas, todėl reikia bent palankų mikroklimatą sukurti. Kai emocinė aplinka gera, lengviau ir darbai einasi. Vadovo pareigos man duotos, kad aš padėčiau kolektyvui išspręsti tam tikras problemas, o toliau aš esu lygiavertis kitiems pareigūnams. Visi mes tokie pat, tik mūsų funkcijos skiriasi.
Gyventojai gali jaustis saugūs
– Per trejus metus jau spėjote pajusti Klaipėdos rajono pulsą. Trumpai apibūdinkite, kokia yra bendra mūsų rajono kriminogeninė situacija, kokie didžiausi skauduliai.
– Klaipėdos rajonas – nemažas, čia daug gyventojų, bet, pagal statistiką, visoje Lietuvoje nusikalstamos veikos daugmaž vienodos. Ir skauduliai tie patys: pirmiausia tai smurtas artimoje aplinkoje, neblaivūs vairuotojai, vagystės, elektroniniai sukčiavimai, kurie dabar „ant bangos“. Jie sunkiai išaiškinami, o žmonės tikrai skaudžiai nukenčia. Atrodo, ir viešiname, ir įspėjame, bet gyventojai vis tiek pakliūva į sukčių pinkles.
Atsikvėpti neleidžia ir ilgapirščiai. Tiek Gargžduose, tiek visame Klaipėdos rajone itin padaugėjo vagysčių iš parduotuvių. O vagia viską – kojines, konservus, alkoholį, cigaretes. Vagys dažniausiai pasirenka tas parduotuves, kuriose nėra apsaugos arba ji ten ribotą laiką. Kiekvieną dieną fiksuojame ne po vieną vagystę mieste ar rajone. Didžiąją dalį ilgapirščių nustatome. Sugaudyti visas jų gijas trukdo tai, kad jie suka ratą per visą Lietuvą.
– Dauguma miestų turi vadinamųjų karštųjų taškų. Ar Gargždai – vienas iš jų?
– Būtent mieste buvo dvi tokios vietos, iš kurių sulaukdavome išties daug pranešimų dėl triukšmo, smurto, neblaivių ir asocialių asmenų. Šiandien nebegalėčiau sakyti, jog tai karštieji taškai, nes pranešimų iš ten sumažėję. Išsprendėme tą problemą.
– Kaip pavyko tai padaryti?
– Iš tikrųjų buvo atliekamas nemažas prevencinis darbas, kuris yra mūsų darbo pagrindas. Pareigūnai vykdė nuolatinę kontrolę, tikrino tas vietas. Buvo dirbama ir su probleminių pastatų savininkais – jie buvo įpareigoti apriboti nepageidautinų asmenų patekimą į tas patalpas. Bendromis jėgomis susitvarkėme ir galime pasidžiaugti, kad šiais metais iš tų vietų sulaukta gal 7 ar 8 pranešimų, o pernai jų būta apie 30.
– Pagal bendrą nusikalstamumo situaciją Klaipėdos rajone ir policijos darbą bei pastangas ar mūsų gyventojai gali jaustis saugūs?
– Manau, kad taip. Mes bendraujame su gyventojais, lankomės seniūnijose, tai tikrai kažkokių didesnių nusiskundimų dėl saugumo nesame gavę. Žmonės jaučiasi saugūs, tačiau visada išreiškia norą mus, pareigūnus, matyti. Sako, kad jiems ramiau ir saugiau, kai mato šalia policininkus. Komisariate pareigūnų skaičius ribotas, bet pagal galimybes stengiamės kiekvieną dieną būti su gyventojais.
Trūksta pareigūnų
– O kaip jaučiasi patys pareigūnai, ypač po to, kai komisariatai uostamiestyje ir Gargžduose buvo apmėtyti Molotovo kokteiliais?
– Kol vyksta ikiteisminis tyrimas, negaliu komentuoti nusikaltimo motyvų, tačiau bet kokiu atveju dėl to įvykio pareigūnai nesijaučia nesaugūs. Bendromis jėgomis su Klaipėdos pareigūnais ganėtinai greitai ištyrėme tą nusikaltimą. Įtariamasis buvo nustatytas nepraėjus parai. Tai – policijai žinomas gargždiškis. Žinoma, toks drastiškas išpuolis prieš policijos komisariatų pastatus – itin retas reiškinys. Atsimenu, karjeros pradžioje, kai dar dirbau Telšiuose, bandyta susprogdinti ten esantį policijos komisariatą. Aš dirbau tą naktį, kai viskas įvyko. Neramus laikotarpis buvo – policija dar tik mokėsi dirbti, o šaliai vadovavo nusikalstamos gaujos, klestėjo nusikalstamumas, kurį lydėjo sprogdinimai, susišaudymai, nužudymai. Žūdavo net pareigūnų. Įtampa buvo didžiulė, bet nesislapstėme – dirbome, tyrėme.
– Užsiminėte apie ribotą pareigūnų skaičių. Ar Jūsų vadovaujamas komisariatas, kaip ir kiti šalyje, taip pat jaučia darbuotojų stygių? Kas tai lemia?
– Taip, pareigūnų trūksta įvairiose grandyse. Su šia problema susiduriama visoje šalyje, o kas konkrečiai tai lemia, sunku pasakyti. Juo labiau, kad trūkstama ne tik pareigūnų, bet ir medikų, pedagogų.
– Dažnai akcentuojami menki pareigūnų atlyginimai. Galbūt tai yra pagrindinė priežastis, dėl ko šalies pareigūnų gretos nėra užpildytos?
– Išties pareigūnų algos nėra didelės, tačiau nuosavo būsto neturintys darbuotojai gali pretenduoti į butpinigius. Atsižvelgiant į gyvenamąją vietą, per mėnesį gali būti skiriama 200–600 eurų būsto nuomos išlaidoms padengti. Iš dalies kompensuojamos ir važiavimo išlaidos. Turime tų socialinių garantijų.
Savivaldybė skatina
– Ar Klaipėdos rajone yra policijos pareigūnų pritraukimo programa?
– Esame labai dėkingi Klaipėdos rajono savivaldybei už policijos pareigūnų pritraukimo programą, pagal kurią pareigūnui, paskirtam dirbti Klaipėdos rajone, išmokama vienkartinė 5 tūkst. eurų išmoka. Šiuo atveju pareigūnas Klaipėdos rajono policijos komisariate įsipareigoja dirbti ne trumpiau kaip 3 metus.
Tik noriu akcentuoti, kad pareigūnų trūkumas neturi įtakos mūsų darbo kokybei. Mes atliekame viską, kas mums priklauso, tik tai daroma padidinant darbo krūvius turimiems darbuotojams. O tai ir yra didžiausia problema, turinti įtakos psichologiniam klimatui. Jaučiasi pareigūnų nuovargis, ypač vasarą, kai mūsų darbas tampa dar intensyvesnis. Tačiau tuo klausimu dirbame – jei reikia, pasitelkiame psichologus, pasiūloma darbuotojams atostogų. Pats stebiu padėtį ir reaguoju. Žinoma, labai svarbu, kad būtų palaikymas ir iš šeimos.
Pareigūnas darbe ir širdyje
– Pareigūno darbas nelengvas ir kupinas išbandymų, tačiau visuomenė dažnai to nevertina ir vietoje palaikymo dažniau reiškia priekaištus. Ar matote save toliau dirbantį šioje sistemoje?
– Mes nesame „Carito“ organizacija, kad visiems patiktume. Mūsų darbo pobūdis toks, kad negali būti geras visiems. Juk tu niekada nebūsi glostomas to, kurį ką tik nubaudei už greičio viršijimą ar kitą pažeidimą. Man mano darbas patinka, neįsivaizduoju savęs dirbančio kažkur kitur.
Aš jaučiuosi stipriai savo pozicijoje, daug ką žinau ne tik iš teorijos, bet ir iš praktikos. Esu daug perėjęs, manau, galiu čia padėti ir atnešti kažkokios naudos.
– Kas Jus labiausiai žavi pareigūno darbe?
– Viskas. Aš – širdimi pareigūnas, todėl net nežinočiau, ką pasakyti, jei paklaustumėte, kas nepatinka. Ir stresinės situacijos man patinka, ir geros dienos, ir sunkesnės. Džiugina, kad einame į priekį, tobulėjame, kad bendromis jėgomis įveikiame sunkumus. Vienas vadovas visiškai nieko nepadarysi, todėl kolektyvui sakau, jei jūs nesuprasite, kad mes turime dirbti kaip komanda, tada susirenku savo daiktus, garbingai paspaudžiu ranką ir važiuoju namo. Tik dirbant vieningoje komandoje, galima pasiekti gerų rezultatų.
– Ar grįžęs namo ir į šalį padėjęs uniformą sugebate atitrūkti nuo minčių apie darbą?
– Dažniausiai ir po darbo seku, kas vyksta Klaipėdos rajone, šalyje. Pasiimu į rankas kompiuterį ir stebiu. Visada norisi kontroliuoti situaciją, tačiau tai nereiškia, kad nelieka laiko asmeniniam gyvenimui.
– O ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Patinka kelionės, laikas su šeima. Žinoma, neįsivaizduoju savęs be sporto. Tai – pati geriausia atsipalaidavimo forma. Ypač bėgiojimas – prasibėgi miško takais ir galva šviesesnė, jautiesi pailsėjęs, atitrūkęs nuo kasdienės rutinos. Linkiu ir kitiems, ypač savo kolegoms, sportuoti bei tokiu būdu pailsėti, kad kasdien su naujomis mintimis galėtume ateiti į darbą.
Kalbėjosi Gintarė KARMONIENĖ
Autorės nuotr.
